Kieti vyrai, rašantys eiles. Charlesas Bukowskis pagal Seaną Penną

"Interview" redaktoriaus pastaba

Žurnalas "Time" rašytoją Charlesą Bukowskį pavadino "Amerikos padugnių laureatu". Taip manoma Europoje, nors autoriui nestinga ir atsidavusių gerbėjų. Jis yra labiausiai pasaulyje skaitomas gyvas amerikiečių rašytojas - vien Vokietijoje parduota daugiau nei 2,2 milijono jo knygų.

Dabar, jau sulaukęs 66-erių, Bukowskis iš viso yra parašęs 32 poezijos rinkinius, 5 novelių rinkinius ir 4 romanus. Žinomiausi jo darbai yra "Arklienos kumpis" (Ham on Rye), "Moterys" (Women), "Karšto vandens muzika" (Hot Water Music), "Paštas" (Post Office) ir kiti.

1987 metų rudenį pagal Bukowskio scenarijų buvo sukurtas filmas "Girtuoklis" (Barfly), kuriame vaidino Mickey Rourke ir Faye Dunaway. Šis filmas atspindi pirmuosius Bukowskio, kaip rašytojo, gyvenimo metus. Pagrindiniai veikėjai Henris ir Vanda yra "pasinėrę į pastangas pabėgti nuo šio balzamuoto gyvenimo būdo, kuris kankina didelę dalį Amerikos visuomenės", anot Bukowskio. "Noras egzistuoti bet kokia kaina, net apsimetus tuo, kas nesi, yra tiesiog gąsdinantis. Henris ir Vanda atsisako būti nuolankūs šitokiai gyvai mirčiai. Šis filmas atkreipia dėmesį į jų drąsią beprotystę."

Sean Penn. Scanpix nuotr.

Mes paprašėme aktoriaus ir poeto Seano Penno aplankyti Bukowskį ir pasikalbėti apie jo paties drąsią beprotystę.

Charles Bukowskis gimė Andernache, Vokietijoje, 1920 metais. Būdamas trejų jis su tėvais persikėlė į Jungtines Valstijas, Los Andželą, čia ir užaugo. Pastaruoju metu gyvena San Pedre, Kalifornijoje, kartu su mylima žmona Linda.

Pagarsėjęs barų lankytojas, skandalistas ir mergišius, kurį ir Genetas, ir Sartre vadino "geriausiu poetu Amerikoje", tačiau draugai jį dėl neaiškių priežasčių vadina Henku.

Apie barus

Jau nebelakstau po barus kaip anksčiau... Ištryniau tai iš savo organizmo, iš savo sistemos. Dabar įėjęs į barą beveik springstu. Aš jau tiek daug jų aplankiau, man to paprasčiausiai sušiktai per daug - po barus reikia trankytis, kol esi jaunas, žinote, jaunas būdamas gali duot į snukį kokiam bičui, pavaidinti tikrą mačo ir pakabinti pulką gražuolių... Mano amžiuje to jau nebereikia. Pastaruoju metu į barą nueinu tik nusimyžt. Per daug metų baruose prašvaiščiau. Dabar man nuo to bloga; įeinu į barą, žengiu žingsnį pro duris - ir mane ima vimdyti.

Apie alkoholį

Alkoholis turbūt yra vienas geriausių dalykų, esančių žemėje - po manęs, žinoma. Taip... šie yra geriausi dalykai, kada nors pasirodę mūsų planetoj. Taigi mes einame koja kojon. Ir mes abu neišvengiamai naikiname daugelį žmonių. Aš vienintelis tiems žmonėms nepriklausau. Visą savo kūrybinį darbą atlieku būdamas apsvaigęs. Net ir su moterimis, žinote, iš prigimties buvau santūrus lytinio akto metu, o alkoholis mane seksualiai išlaisvindavo. Tai tarsi atsipalaidavimas, nes šiaip aš esu drovus, užsidaręs žmogus, o alkoholis man leidžia būti tarsi kokiu herojumi, žingsniuojančiu per erdvę ir laiką, darančiu visus tuos drąsius dalykus... Man tai patinka... Taigi.

Apie rūkymą

Man patinka rūkyti. Dūmas ir alkoholis atsveria vienas kitą. Anksčiau, pabudęs po girtuokliavimo - žinote, o girtuokliaudamas juk daug rūkydavau, - pažvelgdavau į savo rankas, o jos abi kažkokios geltonos, matote, tarsi apmovus pirštines... Ne, jos beveik rudos... Taigi, pamatydavau ir galvodavau: "O, šūde... Kaip tuomet atrodo mano plaučiai? O, Jėzau!"

Apie muštynes

Geriausias jausmas yra primušti bičą, kurio tau nereikėtų primušti. Kartą teko susidurti su vyruku, kuris itin nepagarbiai ant manęs rėkė. Tuomet aš pasakiau: "Gerai. Eime." Su juo nebuvo labai sunku - lengvai jį prikūliau. Jis gulėjo ant žemės. Kraujas iš nosies jam bėgo fontanais. "Jėzau, žmogau, tu lėtai judi. Maniau, su tavimi susidoroti bus lengva, tačiau muštynėms prasidėjus net nebemačiau tavo rankų, tu toks sušiktai greitas. Kaip tai nutiko?" Pasakiau jam: "Nežinau, žmogau. Toks jau tas gyvenimas." Pataupykite žodžius. Pataupykite žodžius tai lemtingai akimirkai.

Mano katinas Bikeris - tikras kovotojas. Kartais jį truputį aptalžo, tačiau jis visuomet nugalėtojas. Viso to jį išmokiau aš, žinote... smūgiuok kaire, saugokis dešine.

Apie kates

Turėti pulką kačių aplink save smagu. Jei jautiesi blogai, tiesiog pažvelk į kates - pasijusi geriau, nes jos žino, kad viskas yra, kaip yra. Nėra dėl ko jaudintis. Jos tiesiog žino. Jos - išgelbėtojos. Kuo daugiau kačių turi, tuo ilgesnis tavo gyvenimas. Jei turėsi šimtą kačių, gyvensi dešimt kartų ilgiau nei tas, kuris turi tik dešimtį kačių. Vieną dieną koks mokslininkas tai supras, ir žmonės ims pirkti šimtus kačių ir gyvens amžinai. Tai tikrai kvaila.

Apie moteris ir seksą

Vadinu jas skundimosi mašinomis. Būnant su vyru joms niekas nėra gerai. Žmogau, kai išprovokuoji isteriją... Pamiršk viską. Reikia bėgti lauk, sėsti į mašiną ir lėkti. Bet kur. Kur nors pakely išgerti puodelį kavos. Bet kur. Bet kur, tik ne pas kitą moterį. Tikriausiai jos visos skirtingai sukurtos, tiesa? Isterija prasideda... Jos išnyksta. Jei nori išeiti, jos nesupranta. Klausia spigiu balsu: IR KUR GI TU KELIAUJI?! "Nešu muilą, mažute!" Jos mano, kad aš nekenčiu moterų, bet taip nėra. Daugiausia tai tik paskalos. Jos tegirdi: "Bukowskis - šovinistinė kiaulė", tačiau jos nepatikrina šaltinių. Žinoma, kartais aš pavaizduoju moteris blogas, tačiau ir vyrus vaizduoju blogus. Aš save vaizduoju blogą. Jei aš tikrai manau, kad kažkas yra blogas, tai taip ir pasakysiu - nesvarbu, ar tai vyras, moteris, vaikas, šuo. Moterys tokios įžeidžios, jos mano, kad yra išskiriamos. Čia jau jų problema.

Pirmas kartas

Mylintis su pirma tikrai patyrusia mergina buvo be galo keista - ji išmokė mane oralinio sekso ir visų kitų sušiktų įmantrybių. Buvau nemokša. Ji man pasakė: "Žinai, Henkai, tu puikus rašytojas, tačiau tu nieko neišmanai apie moteris!" - "Ką čia šneki? Mylėjausi su daugybe moterų." - "Ne, tu nieko nenutuoki... Leisk man tave kai ko išmokyti." Sutikau. Ji pasakė: "Tu geras mokinys, žmogau. Labai greitai mokaisi." Štai ir viskas. (Bukowskis susigėsta. Ne dėl detalių, o labiau dėl prisiminimų sentimentalumo. - Aut. past.) Bet visos tos oralinio sekso nesąmonės man atrodo kiek pataikūniškos. Smagu jas patenkinti, bet... Viskas pernelyg pervertinta, žmogau. Seksas yra nuostabus dalykas tik tada, jei jo negauni.

Apie seksą (prieš santuoką)

Anksčiau paskubomis įšokdavau ir iššokdavau iš patalų be ceremonijų. Nežinau, tai buvo panašu į kažkokį transą, sekso transą. Aš tik krušdavausi ir krušdavausi, - juokiasi... - Tikrai! - juokiasi.

- O dėl moterų, žinote, pačiulbėdavau porą žodelių, sugriebdavau už riešo ir sušnabždėdavau: "Nagi, mažute." Nuvesdavau į miegamąjį ir iškrušdavau. Ir jos neprieštaraudavo, žmogau. Kai tik pagauni ritmą, žmogau, eini iki galo. Pasaulyje daug vienišų moterų. Jos atrodo gerai, tačiau nėra ryšio. Jos sėdi vienos, eina į darbą, grįžta namo... Būti pamylėtai tokio vyrioko joms - šventė. Ir jei jis sėdi, geria ir šneka, žinote, tai jau pramoga. Viskas buvo teisinga... ir man sekėsi. Šiuolaikinės moterys... Jos tau kišenių nelopys, pamiršk tai.

Apie rašymą

Parašiau apsakymėlį iš pozicijos prievartautojo, kuris išžagino mergaitę. Žmonės mane apkaltino. Iš manęs paėmė interviu. Jie klausė: "Tau patinka prievartauti mažas mergaites?" Pasakiau: "Žinoma, ne. Aš tik įamžinu gyvenimą." Prisidariau sau bėdų su savo nesąmonėm. Kita vertus, bėdos parduoda knygas. Bet išvada tokia, kad aš rašau sau. (Jis stipriai įtraukia cigaretės dūmą. - Aut. past.) Štai, kaip ir rūkymas. Dūmas skirtas man, o pelenai - peleninei. Tai ir yra leidyba.

Niekuomet nerašau dienos metu. Tai tas pats, kad bėgti per prekybos centrą be drabužių. Visi tave mato. O naktį... naktį vyksta tikrieji triukai... Magiška.

Apie poeziją

Visuomet prisimenu mokyklos kiemą, kur kam nors išsprūdus žodžiui "poetas" ar "poezija", mažvaikiai leipdavo juokais ir tyčiodavosi. Aš suprantu kodėl. Tai padirbtas produktas. Poezija visuomet buvo netikra ir snobiška, įsitvirtinusi per amžius. Tai pernelyg subtilu. Pernelyg brangu. Tai šiukšlių krūva. Poezija per amžius buvo beveik visiška šiukšlė. Tai apgavystė, falsifikatas.

Nesupraskite manęs neteisingai, pasaulyje yra buvę keletas tikrai įstabių poetų. Yra toks kinų poetas, vardu Li Po. Jis sugebėjo įdėti daugiau jausmo, realizmo ir aistros į keturias ar penkias paprastas eilutes, nei dauguma poetų sugeba įdėti į dvylika ar keturiolika šūdinų puslapių. Jis gėrė vyną. Jis padegdavo savo eiles, paleisdavo pasroviui į upę ir gerdavo vyną. Imperatoriai jį dievino, nes jie sugebėjo suprasti, ką jis sako... Bet, žinoma, jis degindavo tik savo blogąsias eiles, - juokiasi.

- Tai, ką aš iš tiesų bandžiau padaryti, jei man atleisite, tai bandžiau parodyti "proletarišką" gyvenimo aspektą... Šaukianti žmona, kai jis grįžta iš darbo namo. Pagrindinės kiekvieno žmogaus egzistencijos realijos... Kažkas, kas per visą poezijos gyvavimo laikotarpį buvo retai paminėta. Tiesiog parašykite, kad aš manau, jog amžių poezija yra šūdas. Tai gėdinga.

Apie Celine

Kai pirmąsyk skaičiau Celine (prancūzų rašytojas Louis-Ferdinand Celine. - Vert. past.) knygą, gulėjau lovoje krimsdamas didžiulę dėžę "Ritz" krekerių. Aš skaičiau ir valgiau krekerius, ir juokiausi, ir valgiau tuos krekerius. Vienu prisėdimu perskaičiau visą romaną. O "Ritz" krekerių dėžutė gulėjo tuščia, žmogau. Atsistojau ir ėmiau plempti vandenį. Jei būtumėt mane matęs... Aš negalėjau pajudėti. Štai ką tau gali padaryti geras rašytojas. Jis beveik gali tave nužudyti... Kaip ir blogas rašytojas.

Apie Šekspyrą

Jis neįskaitomas ir pervertintas. Bet žmonės nenori to girdėti. Matote, žmogus negali atakuoti šventovių. Šekspyras per amžius įsišaknijo. Gali sakyti: "Tas ir tas yra prastas aktorius!" Tačiau negali sakyti, kad Šekspyras - šūdas. Jei kažkas ilgai sukasi visų galvose, snobai prie to prisiriša kaip siurbėlės. Kai snobai jaučia, kad tai saugu... Jie prisiriša. Tą akimirką, kai rėži jiems tiesą į akis, jie pasiunta. Jie negali to pakelti. Tai atakuoja jų pačių mąstymo procesą. Jie kelia man pasibjaurėjimą.

Apie jo paties mėgstamiausius skaitalus

Paskalų žurnale "The National Enquirer" perskaičiau straipsnį "Ar jūsų vyras homoseksualus?" Mano žmona Linda yra sakiusi: "Tavo balsas kaip pederasto!" Atsakiau: "O, taip. Visada norėjau tai sužinoti", - juokiasi. - Šiame straipsnyje klausiama: "Ar jis pešiojasi antakius?" Pagalvojau: šūdas! Visuomet tai darau. Dabar jau žinau, kas esu. Jei aš pešiojuosi antakius... tai aš pederastas! Nuostabu. Malonu, kad "The National Enquirer" pasakė man, kas esu.

Apie humorą ir mirtį

Labai mažai papasakota apie paskutinį geriausią humoristą, vardu Džeimsas Terberis. Jo humoro jausmas buvo toks nuostabus, kad visi turėjo jį toleruoti. Šis vyrukas buvo tas, ką jūs šiais laikais vadinate psichologu ar psichiatru. Jis buvo vaistas nuo visų ligų. Jo humoras buvo toks tikras, kad tu rėkte išrėkdavai pasiutusį kvatojimą. Be Terberio, nežinau jokio kito humoro talento... Palyginti su tuo, ką mokėjo jis, aš temoku krislelį. To krislelio net negaliu pavadinti humoru. Tačiau užsikabinau už to mažyčio komiškumo. Kad ir kas benutiktų, beveik viskas yra juokinga. Suprantate, kasdien mes šikame. Tai juokinga. Nemanote? Mes čiurškiame, dedame maistą sau į burnas, mūsų ausyse yra sieros, o plaukai riebaluojasi. Mes kasomės. Labai šlykštu ir kvaila, suprantate? Speneliai yra nenaudingi, nebent...

Žinote, mes esame siaubingi. Jei iš tiesų tai suprastume, galėtume save mylėti... suprasti, kokie absurdiški esame su savo besiraitančiomis žarnomis ir išmatomis, keliaujančiomis per mūsų sistemą tuo metu, kai žiūrime vienas kitam į akis ir sakome "Aš tave myliu", o maistas virškinasi, tampa išmatomis, ir mes niekuomet nebezdame mylimojo akivaizdoje. Visa tai turi komiškumo...

O tada mirštame. Tačiau mirtis mūsų nenusipelnė. Ji neparodė savo kvalifikacijos, o mes jau parodėme. Ar gimdami mes nusipelnėme gyvenimo? Nelabai, bet mus jau pagavo... Mane tai piktina. Mane piktina mirtis. Mane piktina gyvenimas. Mane piktina, kad mus pagauna tarp gyvenimo ir mirties. Ar žinote, kiek kartų aš bandžiau nusižudyti? (Linda klausia: "Bandei?") Duok man laiko, man tik 66-eri. Aš vis dar bandau.

Kai turi savižudybės kompleksą, tavęs niekas netrikdo... išskyrus pralaimėjimus žirgų lenktynėse. Kažkodėl jie trikdo. Kodėl taip yra?.. Nes statydami už žirgą mes naudojamės savo protu, o ne širdimi.

Niekuomet nejodinėjau arkliu.

Manęs arklys nelabai domina, lygiai kaip ir buvimo teisiam arba klystančiam procesas... pasirinktinai.

Apie lenktynes

Mėginau stebėti žirgų lenktynes kurį laiką. Tai skausminga. Tai neįprasta. O buitinis gyvenimas vis vien reikalauja pinigų - žinote, nuoma... Tačiau kartais mes būname pernelyg atsargūs.

Kartą sėdėjau lenktynėse. Trasoje lakstė dvylika žirgų, ir vienu metu jie visi susispietė į krūvą. Viskas, ką mačiau, buvo tos didžiulės arklių subinės, šokinėjančios aukštyn žemyn. Atrodė pašėlusiai. Pagalvojau: "Tai beprotystė, tai visiška beprotystė!" Tačiau būdavo dienų, kai išlošdavau keturis ar penkis šimtus dolerių, kai laimėdavau aštuonis ar devynis kartus iš eilės ir jausdavausi kaip Dievas.

Apie žmones

Retai žiūriu į žmones. Tai trikdo. Sakoma, kad jei labai ilgai į ką nors žiūri, pradedi atrodyti kaip tas žmogus. Vargšė Linda.

Dažniausiai be žmonių aš galiu gyventi. Jie manęs neužpildo, jie mane ištuština. Negerbiu jokio žmogaus. Tokia yra mano bėda... Aš meluoju, tačiau patikėkite, tai tiesa.

Patarnautojas lenktynėse yra geras dalykas. Kartais man einant lauk iš hipodromo jis paklausia: "Kaip sekasi, pone?" Atsakau: "Šūdinai, aš pasiduodu... Gali iškelti baltą vėliavą. Man jau gana." Jis sako: "O, ne! Nagi, žmogau! Žinai, ką pasakysiu... Eikime šįvakar į kokį barą, nusigerkim. Išspardysim kam nors subines, pakabinsim saldžių pupyčių..." Sakau: "Leisk man pamąstyti, Frenkai." Jis sako: "Žinai, kuo viskas blogiau, tuo išmintingesnis aš darausi." Sakau: "Tada turėtum būti gana didelis išminčius, Frenkai." Jis sako: "Žinai, gerai, kad mes nesusitikome būdami jauni." Sakau: "Žinau, ką turi omenyje, Frenkai. Abu dabar būtume kalėjime." "Būtent!" - sako jis.

Apie tai, ką reiškia būti atpažįstamam

Kažkurią čia dieną sėdžiu ir jaučiu, kaip kažkas spokso į mane. Žinau, kuo tai baigsis, tad pasitraukiu toliau. Jis sako: "Atsiprašau!" Burbteliu: "Taip, kas yra?" Jis klausia: "Ar jūs Bukovskis?" Atsakau: "Ne!" Jis toliau domisi: "Tikriausiai žmonės dažnai jūsų to klausia?" Susinervinęs sumurmu "Taip!" ir nueinu. Žinote, jau esu apie tai kalbėjęs. Nėra tokio dalyko kaip privatumas. Na, man patinka žmonės. Smagu, kad jiems patinka mano knygos... Bet aš nesu knyga, suprantate? Aš tik esu ją parašęs vyrukas, bet aš nenoriu, kad jie ateitų ir apipiltų mane rožėmis. Noriu, kad jie leistų man kvėpuoti. Jie nori su manimi leisti laiką. Jiems atrodo, kad aš atsivesiu porą kekšių, atnešiu pašėlusios muzikos ir kam nors žiebsiu. Jie skaitė mano knygas! Mėšlas, tos istorijos nutiko prieš 20 ar 30 metų!

Apie šlovę

Šlovė yra griovėja. Ji visų laikų kekšė, kalė, griovėja. Man geriau, nes aš įžymus Europoje, o ne čia, Amerikoje. Esu vienas laimingiausių žmonių šitoj šaly. Aš laimės kūdikis. Šlovė yra tikrai siaubinga. Ji bevertė. Rinktinė publika yra daug geresnė.

Apie vienatvę

Niekuomet nebuvau vienišas. Buvau savižudiškas. Buvau prislėgtas. Jaučiausi siaubingai - blogiau negali būti - bet niekuomet nejaučiau, kad koks nors žmogus galėtų išgydyti mane nuo to, kas mane žudo. Kitaip tariant, vienatvė niekuomet manęs nekankino, ji tik kėlė man keistą niežulį. Vienišesnis jaučiuosi kokiame vakarėlyje ar žmonių pilname stadione negu būdamas vienas. Pacituosiu dramaturgą Henriką Ibseną: "Stipriausi vyrai yra patys vienišiausi." Niekuomet negalvojau: "Štai ateis kokia graži blondinė, išdulkins mane ir tada pasijusiu geriau." Ne, tai nepadeda. Žinote, kaip mąsto dauguma: "Eik jau, juk penktadienio vakaras, ką ketini veikti? Negi sėdėsi namie visą vakarą?" Na, taip. Nes nėra nieko geriau. Tik bukagalviškumas. Kvaili žmonės leidžia laiką su kvailais žmonėmis. Leiskime jiems kvailinti save. Niekuomet nejaučiau poreikio lėkti papramogauti. Aš slėpiausi baruose, nes nenorėjau slapstytis fabrikuose. Štai ir viskas. Atleiskite man, bet aš niekuomet nebuvau vienišas. Man patinka būti su savimi. Aš pats esu geriausia pramoga sau. Išgerkim daugiau vyno!

Apie laisvalaikį

Veikti ką nors laisvalaikiu yra labai svarbu. Esmė yra tempas. Be sustojimo ir nieko neveikimo bent trumpam žmogus praranda viską. Nesvarbu, ar tu aktorius, ar namų šeimininkė. Reikia daryti pauzes tarp svarbių darbų. Kartais svarbu nieko neveikti. Tik gulėti lovoje ir spoksoti į lubas. Tai labai labai svarbu. Pagalvokime, kiek žmonių tai daro šiuolaikinėje visuomenėje? Labai nedaug. Štai kodėl jie tokie irzlūs, sužlugdyti ir kupini neapykantos. Seniau, dar prieš mano vedybas, aš užtraukdavau užuolaidas ir griūdavau į lovą trims ar keturioms dienoms. Atsikeldavau tik pašikti. Suvalgydavau skardinę pupelių ir grįždavau į lovą. Po to apsivilkdavau drabužius ir išeidavau pasivaikščioti, ir saulė atrodydavo tokia nuostabi, o visi garsai - lyg muzika. Jausdavausi galingas, tarsi pakrauta baterija. Bet žinote kas iškart išeikvodavo energiją? Pirmas žmogaus veidas, kurį pamatydavau gatvėje. Toks pabaisiškas, tuščias, kvailas, bejausmis veidas, pakrautas kapitalizmo. Bet vis tiek būdavo verta. Taigi, laisvalaikis. Ir aš nekalbu apie didžias mintis. Aš kalbu apie laisvalaikį be jokių minčių. Be minčių apie progresą, apie ėjimą pirmyn. Tiesiog... tarsi šliužas. Nuostabu.

Apie grožį

Nėra tokio dalyko kaip grožis, ypač žmogaus veide... vadinamojoje fizionomijoje. Tai tik matematiškas, įsivaizduojamas bruožų išdėstymas. Pavyzdžiui, jei nosis neprimena didelio gumbo, tuomet ji madinga; jei ausų speneliai ne per dideli, jei plaukai ilgi... Tai tarsi apibendrinantis miražas. Žmonės mano, kad tam tikri veidai yra gražūs, tačiau jei atvirai, taip nėra. Ši matematinė formulė lygi nuliui.Tikrasis grožis, žinoma, ateina iš charakterio. Tikrai ne per tai, kaip tobulai išlinkę kaži kieno antakiai. Man sako, kad tiek daug mano pažįstamų moterų yra tikros gražuolės... Po velnių, tai tas pats, kas spoksoti į sriubos dubenį.

Apie bjaurumą

Nėra ir tokio dalyko kaip bjaurumas. Yra toks dalykas, vadinamas deformacija, tačiau išorinis bjaurumas neegzistuoja... Štai ir pasakiau.

Seniai seniai...

Buvo žiemos metas. Buvau tiesiog mirtinai išbadėjęs būti rašytoju Niujorke. Buvau nevalgęs tris ar keturias dienas. Galiausiai pasakiau: "Surysiu didelį maišą kukurūzų spragėsių." Ir, Dieve, buvau nelietęs maisto tokį ilgą laiką, kad tai buvo tarsi ambrozija. Kiekvienas grūdelis, žinote, kiekvienas man buvo tarsi steiko gabalas! Kramčiau, o grūdeliai krito į mano vargšą skrandį. Mano skrandis turbūt būtų pasakęs: "AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ!" Jaučiausi kaip devintam danguj; aš ėjau gatve, o du bičai ėjo pro šalį, ir vienas jų sušnibždėjo kitam: "Jėzau Kristau!" Kitas atsiliepė: "Kas buvo?" Pirmasis: "Ar matei ta vyruką, valgantį spragėsius? Viešpatie, kaip šlykštu!" Ir taip išnyko mano gardžiavimasis likusiais spragėsiais. Pamaniau, ką jis turi omenyje, sakydamas, kad tai šlykštu? Aš rojuj, žmogau. Manau, buvau šiek tiek nešvarokas. Žmonės visuomet atskiria susišikusį vyruką.

Apie spaudą

Man visai patinka būti atakuojamam. "Bukovskis šlykštus!" Mane tai verčia šypsotis, suprantate, man tai patinka. "O, jis siaubingas rašytojas!" Šypsausi dar plačiau. Tarytum maitinuosi tuo. O kai kas nors man pasako: "Ei, žinai, apie tave dėsto tokiam ir tokiam universitete" - man atkranga žandikaulis. Nežinau... Būti pernelyg pripažintam baugina. Jautiesi tarsi padaręs kažką negero.

Mane linksmina blogi dalykai, kuriuos pasako apie mane. Tai padidina knygų pardavimą ir leidžia man jaustis blogiuku. Man nepatinka jaustis geram, nes aš esu geras. O blogiukas? Taip. Blogiukas mane nuveda į kitą dimensiją. - Bukowskis atkiša kairės rankos mažylį pirštą. - Ar matėte šitą pirštą? - Pirštas atrodo paralyžuotas, jis apverstos L raidės formos. -Susilaužiau jį būdamas girtas vieną naktį. Nežinau kaip, bet... Bet jis puikiai tinka spausti A raidei ant mano spausdinimo mašinėlės. Ir... po velnių... tai mano charakterio dalis. Matote, dabar jau turiu ir charakterį, ir dimensiją, - juokiasi.

Apie drąsą

Daugelis vadinamųjų drąsuolių stokoja vaizduotės. Ir jie neturi žalio supratimo, ką darytų, jei staiga nutiktų kas nors blogo. Tikrai drąsūs žmonės įveikia savo vaizduotę ir daro tai, ką privalo daryti.

Apie baimę

Nieko apie ją neišmanau, - juokiasi.

Apie smurtą

Manau, smurtas dažnai klaidingai interpretuojamas. Tam tikri žiaurumai yra reikalingi. Kiekviename iš mūsų yra energijos, kuri reikalauja būti išlieta. Manau, jei šią energiją suvaržome, galime išprotėti. Toji maksimali ramuma, kurios geidžiame, iš tiesų visai nėra geidžiama. Kažkaip mūsų konstrukcijoje tai tiesiog nėra lemta. Štai kodėl aš mėgstu stebėti bokso kautynes ir štai kodėl jaunystėje mėgau muštis tamsiuose skersgatviuose. "Garbinga energijos iškrova" dažnai vadinama smurtu. Yra "įdomi beprotystė" ir "šlykšti beprotystė". Yra gerų ir blogų smurto formų. Tad iš tiesų... tai neapibrėžta sąvoka. Neleiskite smurtui siautėti kitų sąskaita, ir viskas bus gerai.

Apie fizinį skausmą

Kai buvau vaikas, turėjau tokių didelių šunvočių. Fizinis skausmas užgrūdina. Ligoninėje gydytojai mane badė ir gręžė, kažkoks vyrukas įėjo ir pasakė: "Niekuomet nemačiau žmogaus, šitaip šaltai priimančio adatos dūrį." Čia ne drąsa - jei iškenti pakankamai fizinio skausmo, tu nurimsti - toks yra procesas, prisitaikymas.

Prie psichologinio skausmo negalima prisitaikyti. Laikykite mane nuo jo atokiau.

Apie psichiatriją

Ką gauna psichiatro pacientai? Jie gauna sąskaitą.

Manau, didžioji problema tarp psichiatro ir paciento yra ta, kad psichiatras mąsto kaip iš knygos, o pacientas ateina dėl to, ką gyvenimas jam padarė. Ir net jei ta knyga turi tam tikrų įžvalgų, jos visi puslapiai visuomet vienodi, o kiekvienas pacientas yra vis truputį kitoks. Egzistuoja daugiau individualių problemų nei knygos puslapių. Suprantate? Yra per daug išprotėjusių žmonių, kad galėtum sakyti: "Tiek ir tiek dolerių per valandą, kai skambutis suskambės, gali eiti." Vien tai išvarys iš proto bet kokį arti beprotybės slenksčio stovintį žmogų. Kai pacientas jau pradeda atsiverti ir jaustis gerai, psichiatras tarsteli: "Slaugytoja, užrašyk jį kitam apsilankymui", ir tada žmogus praranda suvokimą apie apsilankymo kainą, kas jau yra nenormalu. Tai pernelyg žemiška. Tas psichiatriūkštis ketina tave palikti pliką basą, o ne tave pagydyti. Jis tenori savo pinigų. O kai skambutis suskamba, jis pakviečia kitą psichą. Ir tada jautrusis psichas supras, kad su juo žaidžiama. Nėra laiko limito pamišimui gydyti, kaip ir nėra sąskaitų jam. Dauguma psichiatrų, kurios esu matęs, patys stovi prie pamišimo slenksčio. Bet jiems pernelyg patogu... Manau, jiems visiems pernelyg patogu. Manyčiau, pacientas nori matyti truputį beprotybės, ne per daug. Ooooo! (nuobodžiaudamas) Psichiatrai yra absoliučiai nenaudingi. Kitas klausimas.

Apie viltį

Viltis tinkama tiems, kurie jos turi. Neprirašykite jos man. Aš turiu daugiau vilties dėl savo santechniko nei dėl amžinos egzistencijos. Santechnikai gerai dirba. Jie leidžia išmatoms tekėti.

Apie cinizmą

Visuomet buvau kaltinamas cinizmu. Manau, cinizmas yra kaip rūgščios vynuogės. Tai silpnumas. Tai tarsi sakyti "Viskas yra blogai! VISKAS YRA BLOGAI!" Suprantate? "Taip neteisinga! Taip neteisinga!" Cinizmas yra silpnumas, padedantis žmogui atsiriboti nuo galimybės prisitaikyti prie to, kas vyksta tą akimirką. Taip, cinizmas yra absoliuti silpnybė, lygiai kaip ir optimizmas. "Saulė šviečia, paukšteliai čiulba, tad šypsokimės." Visiškas šūdas. Tiesa slypi kažkur tarp cinizmo ir optimizmo. Kaip yra, taip yra. Tad jei nesi pasiruošęs to priimti... tai tau nepasisekė.

Apie tradicinę moralę

Gal pragaras ir neegzistuoja, tačiau teisiantieji gali jį sukurti. Manau, žmonės per daug moralizuojami. Jie moralizuojami dėl visko. Žmogus turi viską suprasti pats, jis turi pats reaguoti. Pavartosiu keistą terminą... Gėris. Nežinau, iš kur jis atsiranda, bet jaučiu, kad mumyse egzistuoja gėrio padermė. Netikiu Dievu, bet tikiu gėriu tarsi tuneliu, einančiu per mūsų kūnus. Jis gali būti išpuoselėtas. Jis visuomet magiškas, kai transporto spūstyje nepažįstamas vairuotojas užleidžia tau vietos persirikiuoti į kitą eismo juostą... Tai suteikia vilties.

Apie interviu

Jausmas panašus, kaip būti įspraustam į kampą. Tai gėdinga. Taigi, aš ne visados sakau absoliučią tiesą. Man patinka truputį pažaisti ir pajuokauti, kad suteikčiau šiokios tokios klaidingos informacijos dėl pramogos ir viso kito mėšlo. Tad jei norite ką nors apie mane sužinoti, niekuomet neskaitykite interviu. Ignoruokite ir šitą.

Linda Lee Bukowski parodoje "Charles Bukowski, poet on the edge" Hantingtono bibliotekoje San Marine, Kalifornijoje, 2010 metais. AFP nuotr.