Iš tiesų, kai pernai Kanuose per spaudos konferenciją Larsas von Trieras pasakė, jo supranta Hitlerį, jūs net nebandėte apsimesti, jog likote rami...
Na, dar jis pasakė, kad Izraelis - rakštis viso pasaulio pasturgalyje, ir kad jis norėjęs būti žydu, bet supratęs esąs nacis. Aš patyriau šoką. Ne tik dėl to, ką jis pasakė. Jau buvau pažįstama su jo brutaliu skandinavišku humoru, kuris kartais pasireiškia žanru, panašiu į mygtuką ant kėdės. Tai kaip tik ir buvo mygtukas ant kėdės, ir Kanų kino festivalis iššovė į orą. Mes netekome vakarėlio visai grupei, o taip norėjosi atšvęsti... Bet šoką aš patyriau dėl kitos priežasties. Todėl, kad štai šito žmogaus, kuris velnias žino ką kalba apie nacizmą, aš nepažįstu. Aš pažįstu inteligentišką, nervingą, kiek keistoką pozuotoją, mielą, paslaugų, šmaikštų... Aš pažįstu kokį tik nori Trierą - bet ne Trierą, suprantantį Hitlerį. Todėl man buvo kaip vaikystėje ir gėda, ir juokinga, ir baisu vienu metu.
Aš negaliu vaidinti gyvenime. Todėl man nelabai pavyksta ir lengvi romanai. Juk čia reikia improvizuoti, padėti vaidinti partneriui... Vyrams taip patinka žaisti! Šešėliai, ūkanos... O man norisi pasakyti: sakyk tiesiai šviesiai, ar aš tau reikalinga, ar ne! Jei ne - eisiu toliau. Netrukdyk manęs! Aš visiškai neturiu jėgų dalyvauti tuose žaidimuose. Pagal savo esybę aš ne aktorė. Aš tik dirbu aktore. Dievinu savo darbą ir džiaugiuosi, kad susiklostė būtent taip. Bet tikrai nenumirsiu, jeigu šis darbas baigsis.
Ir kuo jūs tuomet užsiimsite?
Kaip daromas kinas, įsivaizduoju, o jame yra daugybė kitų užsiėmimų. Aš jau tapau tokia mažyte prodiusere ir galvoju apie režisūrą - sukūriau du trumpučius vaidybinius filmus... Dar mokausi piešimo, dailės ir dizaino. Tarp filmų lankausi kursuose. Būtent tai mane domina kine - atmosfera, vaizdai, vizualumas. Žinote, man labai patinka "Saulėlydis", ypač pirmoji dalis. Jį sukūrė režisierė, kuri pradėjo karjerą kaip dailininkė. Jūs prisimenate filmą? Juodai balti, švininiai tonai, užgožiantys spalvotą vaizdą. Nuo lietaus blizgantis asfaltas - tarsi drėgme užlakuotas visas filmo paviršius. Linijų trapumas, veidų skaidrumas... Graviūra! Beardsley'jus*! Tu tarsi užuodi šlapią asfaltą, amžino - iš tiesų Vašingtono valstijoje amžino - lietaus lašus... Juk visa tai padarė režisierė! Tas, kuris rūpinosi bendru filmo vaizdu, privertė mus pajusti ant veido krapnojantį lietų.Ateityje aš save įsivaizduoju greičiausiai šiame amplua.
Jums svarbu, ką artimieji mano apie jūsų vaidmenis?
Aš tik taip savo sėkmę ir matuoju - ar ji ką nors reiškia tiems, kuriuos myliu. Beje, todėl "Melancholija" mane kiek baugino - ten gi turiu visiškai nuogą sceną. Aš perspėjau savo jaunėlį brolį Kristianą, ir jis atsakė: "Tiek to Kiki, aš užsimerksiu." Pranešiau vokiečiams seneliui ir dėdei. Jie pareiškė, kad vertins filmą, o ne atskirą sceną. Labiausiai bijojau tėčio reakcijos. Jis disciplinuotas, griežtas žmogus, laikosi protestantiško elgesio kodekso, protestantiškos darbo etikos. Tačiau čia jis mane pritrenkė: pasakė, kad jo netrikdo jokios nuogos scenos, nes jis pasitiki savo dukra, o jo dukra tikrai neįsivels į kokią nors vulgarybę. Aš vaikiškai didžiavausi.
Tėvai jumis pasitikėjo nuo pat vaikystės?
Absoliučiai! Bet mama manęs niekada neišleisdavo iš akių! Ji kažkaip balansavo tarp mano laisvės ir savo atsakomybės už mane. Žinote, galiausiai jai pavyko laisvės sąlygomis išugdyti adekvačią, manau, savivertę. Ir pasitikėjimą savimi, net kai man kas nors nesiseka.
Kai buvote paauglė, jūsų tėvai išsiskyrė. Kaip tai išgyvenote?
Aš neprisimenu to įvykio kaip dramatiško. Viskas link to ir judėjo. Kažkaip intuityviai jaučiau, kad kartu jie nelaimingi. Galima pergyventi nelaimę, bet gyventi nelaimės sąlygomis, nelaimės procese neįmanoma. Man buvo akivaizdu, kad išsiskyrę jie taps laimingesni. Todėl jokios traumos nebuvo. Ir todėl tėtis lygiai tiek pat dalyvavo mūsų su broliu gyvenime po skyrybų su mama, kiek ir iki jų. Ir todėl dabar mes visi kartu puikiai leidžiame laiką. Jų išsiskyrimas nebuvo visiškas santykių nukirtimas, suprantate? Tai buvo natūralus gyvenimo maršrutų išsiskyrimas. Mano svajonė - mokėti taip išsiskirti.
O jūs nemokate?
Ne, nemoku. Aš negaliu draugauti su tais, kuriuos mylėjau. Man išsiskyrimas - tai... skylė. Prarėžas. Ir visa tai aš tempiu į vaidmenis - romanus, išsiskyrimus, barnius su draugėmis... Todėl ir sakau, kad aš nesu aktorė. Aktoriai vaidina, o aš darau kažkaip kitaip. Ir visada pagal vaidmenis galiu atkurti, kas konkrečiai vyko tuo metu mano gyvenime. Kartais žiūriu ir prisimenu: aha, na, žinoma, aš taip viliokiškai šypsojausi Paului Bettany "Vimbldone" todėl, kad treniravau šypseną, kuria turėjau apkerėti visai kitą žmogų. Paulo vietoje įsivaizdavau Jį... Man apskritai atrodo, kad tai geriausia aktoriaus profesijos savybė - vaidmenys tave dokumentuoja. Ką turi kiti žmonės? Vestuvių videofilmą ir nuotraukų iš išleistuvių vakaro? O mūsų viskas nufilmuota. Kaip mes keičiamės. Ir savo būsimiems vaikams galėsiu parodyti, kaip augo jų motina. Pranašumas!
Bet juk ne vienintelis?
Ne! Jų mažiausiai du. Antras - honorarai, - juokiasi.
Jūs pradėjote pati užsidirbti berods nuo trejų metų. Kaip žiūri į pinigus žmogus, kuris nuo ankstyvos vaikystės jų užsidirbo pats ir niekada nestokojo?
Tai ne aš pradėjau, o mano mama. Tiesiog jai nuolat kartodavo: "Kokia guvi jūsų mergytė! Kaip iš reklamos!" arba "Jūsų mergytė tokias grimasas daro - tikra aktorė!" Ir mama nusprendė, kad galima pabandyti: kodėl gi neatsidėjus koledžui? Ji ėmė rūpintis mano aktoriniais užsiėmimais - sakydama sau, kad užsidirbame koledžui. Bet buvo pasiryžusi viską nutraukti, jei tik pajus, kad man nepatinka. O man patiko! Kasmet vis labiau.
Ar išsaugojote įprastą vaikui gyvenimo būdą?
Aš buvau normalus vaikas: mokiausi įprastoje mokykloje, mano vieta prie mokyklos pusryčių stalo laukdavo manęs po filmavimų. Mano geriausia draugė Mollie - klasės draugė. Žodžiu, gyvenimas buvo normalus, išskyrus tai, kad mažai sužinojau apie pinigus.
Ką jie jums reiškia?
Man jie yra būdas padėti kitiems. Tikriausiai tai pats maloniausias dalykas. Iš pirmojo padoraus honoraro, kurį gavau būdama maždaug dvylikos metų, atnaujinau mamos virtuvę. Ji neprašė. Dabar mama ir senelė gyvena prabangiame name. Brolis mokosi Niujorko universitete. Jeigu vokiečiai senelis ir dėdė, tėvo tėvas ir brolis, neprotestuotų prieš mano siūlymus ką nors pagerinti jų gyvenime - protestantiškoji etika! Viską turi užsidirbti patys! - aš ir čia pasireikščiau.
O save apsidovanojate?
Na, aš mėgstu drabužius, man patinka gražūs daiktai... Buvo tokia istorija: vienas filmavimo aikštelėje dirbęs vaikinas vogė grupės daiktus. Kažkam nugvelbė brangų mobilųjį, iš manęs - rankinę. Teko kalbėti teisme... Bjauru! Dėl kažkokių niekingų skudurų vaikis sėdo į kalėjimą...
Tie "skudurai" - tai jūsų rankinė "Balenciaga" už pusantro tūkstančio dolerių?
Betgi tai neadekvatūs dalykai - kalėjimas ir rankinė. Kalėjimas ir kažkoks mobilusis! Aš su tokia logika negaliu sutikti... Nors aš apie pinigus mažai ką nutuokiu... Suvokiu, kad tai gana pavojinga - nesuprasti, kaip funkcionuoja realybė. Žinote, matau tiek žvaigždžių, kurios kuo garsesnės ir turtingesnės tampa, tuo labiau izoliuoja save nuo realybės, sukuria tarp savęs ir tikrovės filtrus - asistentas apsipirkti, asistentas sveikai maitintis, asistentas kūnui treniruoti, konsultantas vaikams auklėti... Jie daugiau nebenori susitikti su gyvenimu. Toks savotiškas įgyto autizmo sindromas... Aš, tikiuosi, šito išvengiau.
Tačiau jums nepavyko išvengti depresijos: 2008 metais gydėtės klinikoje.
Taip, man pažįstama melancholija. Ne tik "Melancholija". Tiesiog tada, prieš ketverius metus, aš staiga pajutau, kad visai neturiu jėgų gyventi. Negalėjau prisiversti atsikelti rytą iš lovos, išeiti iš namų pieno, negalėjau kalbėtis su kitais žmonėmis... Keista, tiesa? Dabar manau, kad tai buvo savotiškas būdas suaugti. Aš taip anksti pradėjau vaidinti, jog tikriausiai nepastebėjau, kaip ėmiau žiūrėti į save kitų akimis - žiūrovų, agentų, prodiuserių... Ėmiau tapatintis su pavidalu, sukurtu išorėje. Ir negalėjau suprasti, kokia esu iš tiesų, - nežinojau, ko noriu ir ko man siekti. Kai atsiguliau reabilitacijai, bulvariniai leidiniai,žinoma, parašė: alkoholis ir narkotikai. Juokinga! Tiesiog ateina diena, kai tenka išsiaiškinti savo egzistencinius klausimus...
Depresija buvo dar ir todėl, kad aš nemokėjau išsilieti. Man reikėjo išmokti išleisti garą.
Išmokote?
Lioviausi atsisakinėjusi tam tikrų svarbių norų. Mėgstu šokti. Galiu naktį nueiti į klubą ir - iki nukritimo. Pervažiavau su draugais mašina per visą Ameriką. Ir, be kita, sužinojau, kad mūsų žmonės gyvena paprastai, o dažnas net ir skurdžiai. Amerika paprasta. Visi tai žino, o aš sužinojau artėdama prie trisdešimties.
Išvažiavau iš Los Andželo į Niujorką - nusipirkau butuką Manhetene, visai nedidelį, bet labai niujorkietišką. Pati juo užsiėmiau - jokių dizainerių. Juk, šiaip ar taip, aš jame gyvensiu, o ne dizaineris!
Ir dar lioviausi teikusi tiek reikšmės kitų žmonių nuomonėms. Netgi toji istorija su Larsu ir spaudos konferencija... Iki savo naujo, "suaugusios", gyvenimo tikriausiai būčiau degdama gėda išbėgusi iš salės. Degdama pasipiktinimu dėl kvailystės, kuria Larsas, be kita ko, visiems mums sugadino šventę. O dabar galvoju: kartais taip būna. Todėl galima kartais atleisti tiek sau, tiek kitam kokią nors kvailystę...
* Aubrey Vincent Beardsley (1872-1898), anglų dailininkas, iliustratorius, grafikas, dekoratorius.
Datos
1982 m. gimė Naujajame Džersyje vokiečio tarnautojo Klauso Dunsto ir jo žmonos švedės dailininkės Inez šeimoje.
1994 m. nominuota "Auksiniam gaubliui" už vaidmenį Neilo Jordano filme "Interviu su vampyru".
1999 m. vaidmuo rež. Sophijos Coppolos filme "Jaunosios savižudės".
2002 m. nusifilmavo rež. Samo Raimio filme "Žmogus - voras".
2007 m. debiutavo kaip režisierė sukūrusi trumpojo metražo filmą "Welcome".
2011 m. apdovanota Kanų kino festivalio prizu už vaidmenį rež. Larso von Triero apokaliptinėje dramoje "Melancholija".
2012 m. vienas iš šešių naujų projektų - vaidmuo rež. Walterio Salleso filme "Kelyje" pagal Jacko Kerouaco romaną.
Šaltinis: "Psychologies"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą