Lietuvybę palaiko entuziazmas

Tačiau R.Vaičkutė į ateitį žvelgia optimistiškai ir tiki, kad nei mūsų kultūros paveldas, nei tradicijos neliks pamiršti. Taip galvoti pagrindo suteikia fanatiškas kultūros darbuotojų entuziazmas ir jų gebėjimas atlikti savo darbą iš minimalių išteklių.

- Į kokias vertybes šiandien derėtų atsigręžti kiekvienam lietuviui, kad mūsų valstybėje gyventi taptų jaukiau ir geriau? - pasiteiravo „Respublika“ R.Vaičkutės.

- Svarbu nepamiršti, kas esame: išsaugoti protėvių paliktą kultūros paveldą, tradicijas ir papročius. O kokios vertybės visa tai užgožia dabar? Šiandien Lietuvoje jaučiamas masinis sumaterialėjimas, nes žmonės priversti ieškoti galimybių išgyventi. Tai veja lietuvių tautą emigracijos keliu. Žmonės priversti emigruoti tam, kad išlaikytų šeimas, grąžintų paskolas... Kai galvoje kirba rūpestis, kaip išlikti, kultūra ir dvasiniai idealai ne vienam tautiečiui lieka antrame plane.

Tačiau yra žmonių, kurie net ir sunkiomis sąlygomis rūpinasi dvasinių bei kultūros vertybių išsaugojimu. Tuo gyvena kultūros darbuotojai, kurie savo darbą atlieka vedami fanatinio entuziazmo. Džiugu matyti, kad daug Lietuvos žmonių, nepaisant sunkumų, šią kultūros darbuotojų veiklą pastebi ir vertina. Mūsų šalyje yra daug gabaus jaunimo, bet baigę vidurinę mokyklą jauni žmonės taip pat skuba į užsienį: arba dirbti, arba studijuoti. Čia jie jaučiasi neįvertinti, o šviesesnę ateitį mato užsienyje, kur, kitaip nei Tėvynėje, turi galimybę net aukštąjį mokslą įgyti nemokamai.

- O ką turėtų daryti šalies valdžia, kad Lietuva neišsivažinėtų?

- Valdžią sudaro tokie pat žmonės, kaip ir mes: lietuviai, Lietuvos piliečiai. Tik gaila, kad jie, patekę į valdžią, pradeda viską matyti kitaip: kitaip mato eilinio žmogaus kasdienybę, kitaip įsivaizduoja patys save, susireikšmina. Valdžios atstovai verčiau galėtų rūpintis darbo vietų kūrimu, o ne važinėti į pažintines keliones už mokesčių mokėtojų pinigus. Tada ir aktualiausioms problemoms spręsti lėšų netrūktų. Į eilinių žmonių rūpesčius politikai bando gilintis tik prieš rinkimus.

Svarbiausi valdžios atstovų prioritetai turėtų būti žmogiškumas, didžiajai daugumai Lietuvos žmonių aktualių problemų sprendimas, o ne atskirų grupelių interesų tenkinimas. Valdžia privalo matyti situacijos visumą, deja, to nėra. Juk namą statyti pradedame nuo pamatų. O tie pamatai valstybėje ir yra paprasti piliečiai, vidurinis sluoksnis. Dėl emigracijos Lietuvos rajonuose trūksta jaunų specialistų. Tuo šalies valdžia turėtų rimtai susirūpinti.

- Ar pakanka šiandien valdžios dėmesio šeimai, kuri ir yra tvirtos valstybės pagrindas?

- Valdžios atstovai gražiai kalba, bet žmonės gerovės nejaučia. Kodėl taip yra? Vadinasi, kažkas nepadaroma iki galo. Kokios dabar tos šeimos Lietuvoje yra? Dažnas vyras lenkia nugarą užsienyje, o žmona su vaikais laukia, kol jis grįš trumpų atostogų į Lietuvą ir parveš pinigų. Nes šeimoms, ypač jaunoms, dar neturinčioms pagrindo po kojomis, išsilaikyti yra labai sunku. Arba kitas, dar blogesnis, variantas - užsienyje dirba abu tėvai, o jų vaikai palikti pas giminaičius Lietuvoje. Galiausiai įsitvirtinę užsienyje tėvai grįžta į Lietuvą tam, kad išsivežtų vaikus. Ir koks rezultatas?

Mokyklose masiškai mažėja vaikų, jos uždaromos, iš vidurinių performuojamos į pagrindines, švietimo darbuotojai lieka bedarbiai. Tai dar vienas skaudus emigracijos vaisius. Jeigu žmonės neišsilaiko Lietuvoje, tai ką jiems daryti? Kai mokesčiai dideli, kainos kosminės, neatitinkančios žmonių uždarbio. Daug žmonių dirba po du tris darbus. Tam, kad išliktų Lietuvoje. Valdžia viską mato, diskutuoja, bet niekaip nepajėgia išspręsti šios paprastų žmonių problemos. Diskusijomis viskas ir baigiasi.

- Ar tvirti šių dienų Lietuvoje yra kultūros pamatai, kai apleisti dvarai nyksta akyse, o kultūros paveldo objekte - dailininko Gerardo Bagdonavičiaus name Šiauliuose - šeimininkauja valkatos?

- Jeigu nėra lėšų dailininko G.Bagdonavičiaus namui Šiauliuose sutvarkyti, derėtų bent užtikrinti, kad į šį namą jokie valkataujantys prašalaičiai nepatektų. Ir tam nėra lėšų? Kai pastatas bus nepataisomai suniokotas ar, neduok Dieve, supleškės ugnyje, jokių lėšų jau nereikės. Tokių objektų išsaugojimu ateities kartoms privalėtų rūpintis tie, kurie už juos yra atsakingi. Nemažai dvarų yra grąžinta buvusių savininkų palikuonims, jie vėlgi neturi lėšų pasirūpinti šių statinių išsaugojimu.

Tokius dvarus ardo ir laikas, ir žmonės. Tačiau nemažai dvarų yra prikelti naujam gyvenimui ir tapę traukos centrais: dvaras Plungėje, Pakruojo dvaras, Biržuvėnų dvaras Telšių rajone, Burbiškio dvaras Radviliškio rajone. Manau, turime išlikti optimistais ir tikėti, kad kultūra ir paveldas nepražus.

- Kas palaiko tokį jūsų optimizmą?

- Visoje Lietuvoje yra apie 130 kultūros centrų, jie labai aktyviai veikia puoselėdami etnokultūrą. Jie - kaip žiburėliai, kurie neleidžia žmonėms pasiduoti sumaterialėjimui, pateikia daug kultūros renginių. Šių metų lapkričio 28-ąją Lietuvos kultūros centrų asociacijai sukanka 10 metų, ta proga sostinės rotušėje vyks didžiulė šventė, o visa Lietuva sužinos, kiek daug ši asociacija yra nuveikusi apsaugant kultūros vertybes. Visą lapkritį vyksiantys šalies kultūros centrų renginiai bus skirti šiam jubiliejui paminėti. Štai Viešvėnuose šiandien (lapkričio 16-ąją) vyks vestuvinių muzikantų šėlsmas.

Kultūros žmonės ir menininkai yra tokie, kurie sugeba ką nors sukurti iš nieko, nes kūryba yra jų pašaukimas. Kol bus tokių žmonių, kol juos ves į priekį noras save realizuoti čia, kur jie yra labai reikalingi, tol materialūs dalykai neužgoš dvasinių. Džiugina, kad šiemet, muziejų metais, restauruoti ir labai gražiai sutvarkyti žemaičių muziejaus „Alka“ Telšiuose pastatai: žemaitiškos trobos, senas malūnas... Senomis kultūrinėmis tradicijomis garsėjantis Telšių miestas 2015-aisiais planuoja tapti Lietuvos kultūros sostine. Būtent tais metais Telšiai švęs 565-ąjį jubiliejų.

- Šiandien labai madinga stengtis būti europiečiais, vietoj lietuviškų švenčių švęsti svetimas. Ar mes būsime įdomūs pasauliui atsisakę savų tradicijų?

- Iš užsienio galime perimti tai, kas yra priimtina ir mums, tačiau visuomet reikia išlaikyti balansą ir neprarasti savo tapatybės. Lietuvoje propaguojama Šv.Valentino diena, bet šiandien retas kuris žino, kad lietuviai turi savo meilės dieną. Nuo senų laikų ji būdavo švenčiama gegužės 13-ąją, minint meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos dieną. Svetima kultūra mums brukama ir Visų šventųjų dienos išvakarėse, kai jaunimas švenčia vadinamąjį Heloviną. Manau, svetimų švenčių įsigalėjimą Lietuvoje lemia ir komerciniai dalykai: juk pasilinksminti progos nepraleidžiantis jaunimas perka šventinę atributiką, o tai papildo prekeivių kišenes.

Deja, ir Visų šventųjų diena tampa komercija - jos išvakarėse, kai derėtų būti susikaupusiems, rengiami karnavalai. Helovinas užgožia Visų šventųjų dieną, Šv.Valentino diena - Mildos šventę. Jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Jei žmonės neitų į Helovino vakarėlius, jų ir nebūtų. Kita vertus, bet kurios šventės priimtinumas priklauso nuo jos pateikimo - jei šventė bus pateikta vulgariai ir chaotiškai, tai bet kokios Joninės taps kruvinu Helovinu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"