"Niekada nesėdėjau ir nekūriau vizijų: dabar gimdysiu vaikus, o štai dabar užsiimsiu verslu..." - sakė moteris, netikėtai sau pačiai verslą pradėjusi prieš pusantrų metų, kai pasidalino keletu savo sukurtų modelių nuotraukų socialiniame tinkle. Šiandien jos valioje - jau septyni nevirtualūs prekybos taškai visoje Lietuvoje.
Klaipėdos universitete studijavusi taikomąją matematiką, šiandien L. Zaveckienė džiaugiasi galėdama užsiimti drabužių modeliavimu, tačiau perspėja: "Nevadinkite manęs dizainere! Aš neturiu dizainerės diplomo, nemoku profesionaliai piešti nei siūti."
Ir vis dėlto šią moterį lydi būtent aprangos verslo sėkmė.
Šiuo metu ruošiatės savo pirmajam autorinės kolekcijos pristatymui Klaipėdoje. Tai bus žinia, kad jums sekasi?
Tai nebus viešas renginys, skirtas reklamai, o labiau pavasarinė šventė mano klientams. Dalyvaus tik apie 80 žmonių. Renginių dabar laukia gausybė: esame pakviesti į Baltijos šalių dizainerių mugę, kuri vyks Klaipėdoje kovo 29 d., balandį dalyvausime grožio parodoje, gegužę - prisistatysime Gargžduose...
Kas yra jūsų rėmėjas ir patarėjas rinkodaros klausimais?
Mano vyras. Jis 8 metus turi savo verslą statybos srityje, jam puikiai sekasi, tad ir man padeda vertingais patarimais.
Dar turite padėjėjų ar sukatės viena?
Dar turiu dvi pagalbininkes, kurios padeda nudirbti kasdienius, einamuosius darbus, tačiau viskam vadovauju pati. Be internetinės prekybos, turime įsteigę 7 prekybos taškus įvairiuose miestuose: Vilniuje, Plungėje, Druskininkuose ir t. t.
Lina, esate trijų vaikų mama, pagal specialybę - matematikė. Kaip atklydote į drabužių modeliavimą?
Specialiai to neplanavau, - šypsosi. - Gyvenimas nenuspėjamas. Kita vertus, nuo mažumės mėgau išsiskirti iš minios, atrodyti kitaip, būti ne kaip visi. Nepirkdavau drabužių iš parduotuvių, mėgau modeliuoti savo, draugų, šeimos narių garderobą. Iki šiol nepraradau to pomėgio: ir vaikai, ir vyras yra mano "sumodeliuoti", - juokiasi.
Kada paskutinį kartą ką nors pirkote prekybos centre?
Neatsimenu. Išskyrus apatinį trikotažą ir batus, mes viską siuvamės. O ką ten pirkti? Nėra iš ko rinktis. Be to, brangu.
Kurie dizaineriai, mados stiliai jums patinka - turbūt neverta net klausti?
Aš nemėgstu klasikos, juodos, pilkos spalvos, blankumo. Patinka ekstravagancija, originalumas, vadinamasis "šarmas". Patinka, kai drabužį galima transformuoti į keletą variantų...
Man patinka Lietuvos dizaineriai. Tikrai pas mus pakanka originalių drabužių ir batų gamintojų. Jų produkcija nėra brangesnė nei masinės gamybos. Reikia tik pasižvalgyti po "Feisbuką" - įdomių dalykų ten rasite.
Kokiai publikai jūs kuriate?
Moterims, vaikams, šiek tiek - vyrams. Publikai, kuri šiek tiek "kreizi". Niekur nesireklamuoju, išskyrus socialinius tinklus, klientai mane atranda vieni per kitus. Pastaruoju metu mano modelius ypač pamėgo Klaipėdos gydytojai.
O kaip jūs pati modeliuojate, jei sakote, jog nemokate piešti?
Aš piešiu eskizus buitiškai, mėgėjiškai, bet siuvėjos mane puikiai supranta, - šypsosi.
Kodėl pasirinkote matematiką, ne dailę arba modeliavimą?
Nebuvau linkusi į piešimą, apie modeliavimą net nepagalvojau. Sekėsi tikslieji mokslai, tad galvojau apie "rimtą" specialybę.
Čia tėvų įtaka?
Taip. Ragino ir tėvai. Apskritai yra sunku aštuoniolikmetei nuspręsti, ko ji nori... Bet mokytis niekada ne vėlu, todėl ateityje dar žadu studijuoti dizainą.
Paminėjote savo tėvelius. Kurioje srityje jie darbuojasi?
Jie ūkininkai, sunkiai dirbantys žmonės. Mano tėtis Antanas Būzius turi garsų ekologinį ūkį...
Kaip supratau, jūsų kaimas netraukia?
Tikrai ne...
Čia dėl to, kad teko gerokai jame paplušėti?
Ne tas žodis... Teko paragauti ir daržininkystės, ir gyvulininkystės... Todėl ir nenoriu tokio gyvenimo.
Augote didelėje šeimoje?
Turiu vienintelį brolį, jis vyresnis, dirba pas tėvus ūkyje.
Kokios specialybės linkėtumėte savo sūnums?
Aš jiems linkiu tik laimės, nieko daugiau. Specialybę išsirinks patys.
O jei nežinos, ko nori, kai ateis laikas?
Tuomet geriausia suteikti vaikui laiko pagalvoti. Tegu vienerius metus niekur nestoja, padirba ką nors, apsidairo, pakeliauja...
Ar jūs vaikystėje turėjote konkretų planą, kuo būsite?
Mano aistra ir silpnybė - vaikai. Kai buvau maža, labai mėgau juos prižiūrėti. Kieme buvo vaikų darželis, aš po pamokų į jį eidavau šiaip sau - pabūti su vaikais. Maniau, jog tapsiu darželio auklėtoja.
Kokio amžiaus dabar jūsų pačios vaikai ir kas jums padeda juos auginti?
Vyras, žinoma, - juokiasi. - Mažiausiąjį, dvejų metukų Timotį, prižiūri auklė Eugenija. Nuostabi moteris. Nors ir garbaus amžiaus, bet nepaprastai aktyvi, veikli. Mes ją samdėme vaikui prižiūrėti, tačiau dėl mūsų šeimos ji padaro daug daugiau, nei priklausytų. Laikome ją savo šeimos nare ir nenorime atsisveikinti, net kai mažasis pradės lankyti darželį.
Vyriausiajam sūnui Titui - devyneri metai, viduriniajam Kristupui - pusketvirtų.
Kokie jų polinkiai?
Titas dabar lanko kovos menus ir yra labai patenkitas. Kristupas šoka.
Trys vaikai - ne riba?
Ne mes renkamės, kiek ir kada turėti vaikų, o jie renkasi, kada ateiti. Norėčiau, kad į mūsų šeimą dar ateitų dukrytė...
Ar verslininkų vaikai nestokoja tėvų dėmesio?
Labai stengiamės, kad nestokotų. Niekada nesame atostogavę be vaikų. Visi vakarai priklauso jiems. Kiekvieną savaitgalį važiuojame pramogauti, būtinai - į baseiną...
O dviese?
Dviese vaikštome į spektaklius ir labai tuo džiaugiamės. Be to, laisvalaikiu mėgstame jėgos aitvarus - važiuojame "kaituoti" į Svencelę.
Ar turite laimingos šeimos receptą?
Svarbiausia, manau, yra pats požiūris į šeimą. Prioritetų suderinimas. Abipusis pasitikėjimas, ištikimybė. Jeigu abu sutuoktiniai šeimą laiko svarbiausia vertybe gyvenime, tuomet visus kylančius sunkumus gali įveikti. O jeigu kam nors šeimos pakanka tik "popieriuje", tai nemanau, kad ji gali būti tvirta ir laiminga.
Jūsų verslas sėkmingai plečiasi. Galbūt galvojate apie kraustymąsi į sostinę, kur daugiau galimybių?
Tikrai ne. Man Klaipėda - svajonių miestas. Čia yra viskas, ko man reikia.
O verslo atžvilgiu?
Aš nevadinu savęs verslininke. Apie pelną dar anksti kalbėti. Kol kas gyvenu pagal principą "daug darbo - nedaug pinigų", bet manau, jog tai laikina. Savo dabartinę veiklą labiau vadinčiau saviraiška, bet išsilaikau pati. Atlyginimą užsidirbu, - šypsosi.
Klaipėdoje turite savo siuvimo cechą. Kiek žmonių samdote?
Dabar dirba 8 siuvėjos. Iš pradžių turėjau kelias, jos darbuodavosi namuose, paskui daugiau, ir poreikis vis augo. Buvo labai sunku lakstyti kasdien pas kiekvieną. Nuvargdavau. Vieną dieną, po to, kai kai per naktį dirbau, vyras pasakė, kad aš persidirbu ir reikia steigti siuvimo cechą.
Kur radote vyrą, kuris jus supranta, palaiko, padeda?
Netoli Raseinių, kur gyvenau. Mes kraštiečiai. Susipažinome 1999 metais. Vėliau abu mokėmės Klaipėdos universitete. Aš Giedriaus nieko neprašau ir nereikalauju - jis pats pasiūlo savo pagalbą. Jis mano geriausias draugas. Be to, jis turi patirties ir žinių - studijavo vadybą.
Tai jis patarė įdėti savo modeliuotų drabužių nuotraukas į "Feisbuką"?
Tai patarė mano draugė Rasa, fotografė. Įdėjau tada 15 vienetų - staigiai išpirko... Netikėtai man pačiai. Beje, Rasa ir pavadinimą mano įmonei sugalvojo - "LiZa svajos".
Tai kokios tos jūsų svajos?
Sukurti žmonėms kai ką naujo, savito... Jos pildosi. Kartais gatvėje pamatau vaiką su mano sumodeliuota apranga - taip gera širdy pasidaro...
Nuo ko jums dar gera širdy?
Nuo mano šeimos. Aš turėjau svajonę sukurti tobulą šeimą. Manau, ji arti tobulumo.
Jeigu kas nors tobulai nupieštų jūsų portretą, koks bruožas jame būtų pats ryškiausias?
(Susimąsto) Turėčiau atrodyti tokia... patrakusi.
O fone?
Jūra. Audringa.
Lina, ką jūs veikiate, kai skiriate laiko tik sau?
O, šia prasme nelabai save myliu, - šypsosi. - Ne visada ir pavalgyti spėju, ne visada pakankamai išsimiegu, ką jau kalbėti apie masažus ir kitokią relaksaciją. Bet manau, kad išmoksiu susiplanuoti darbus. Nereikėtų imtis skubių užsakymų...
Kaip save įsivaizduojate po 30 metų?
Kaip mano tėvai dabar laukia, kada atvešime pasidžiaugti anūkus, taip ir aš tikriausiai lauksiu savo vaikų. Norėčiau, kad jiems būtų gera sugrįžti į savo namus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą