Loreta Stanelienė. Šokoladinis tango

Kokiai savo savybei atiduotumėt laurus - užsispyrimui, talentui, darbštumui, optimizmui..?

(Susimąsto.) Tai kad viską išvardijot. Dėl talento - nežinau. Kartais manau, jog turiu, kartais abejoju, visaip būna.

Bet per jūsų koncertus žiūrovai nesutelpa į salę...

Žinoma, po koncerto džiaugiuosi sėkme, apima euforija. Bet dirbant būna krizių, atrodo, jog pasirinkau ne tą profesiją. Ir dabar - pasidėjau plytelę šokolado, stripinėju ir nieko nemoku...

Ar vaikai jus įtraukia į savo asmeninį gyvenimą?

Taip, labai. Naktį atsibundu ir galvoju: gal šiandien per daug pasakiau... O sunkiausia būna nepriimti vaiko. Ateina mažiukas, akutėmis mirksi, o aš jo nepriimu, nes grupės jau perpildytos. Tiesiog fiziškai negaliu tiek aprėpti. Paskui galvoju - o gal jis išėjęs verkė, gal jo gyvenime dabar tokia situacija, kad labai reikia čia būti... Jei žinočiau, jog taip ir yra, nueičiau į jo namus ir parsivesčiau. Bet gal jam tas pats, gal tik aš taip sureikšminu.

Neturite pagalbininkų?

Aš ieškojau vadovų, kurie man padėtų dirbti, bet Šilutėje neradau. Man siūlė žmogų iš Klaipėdos, bet aš nenoriu tokio, kuris atvažiuos, atidirbs ir išvažiuos. Tai turi būti visiškai atsidavęs žmogus.

Esate verkusi per repeticiją?

Ne. Negaliu sau to leisti, kad ir kaip norėčiau. Bet būna, kad apima neviltis. Suprantate, tėvai, kurie atveda vaiką į "Žvaigždūnę", nori gero rezultato, jie laukia gražaus koncerto. O vaikai yra vaikai - per repeticijas nori žaisti ir dūkti. Tenka laviruoti - elgtis kaip su vaikais, o reikalauti kaip iš suaugusiųjų.

Girdėjau, kad niekada nepakeliate balso.

Stengiuosi. Nors aš vaikų klausiau - ką man daryti, kad jūs manęs klausytumėte? Sakė - "jūs šaukit ant mūsų". Nes dauguma taip įpratę. Ant jų šaukia namuose, šaukia mokykloje. Bet yra ir tokių, kurie reaguoja į normalų toną, tai kaip jie turi jaustis, kai kas nors rėkia? Aš ir pati blogai jaučiuosi, kai užšaukiu.

Žmonių kalba skirtinga: kas melodijom, kas posmais, jūs - judesiu. Kai pamačiau jūsų sukurtą tango, pamaniau, jog tai jūsų autoportretas. Reikli, aistringa, santūri ir jausminga. Ar pataikiau?..

(Pauzė.) Taip. Tik norėčiau būti reiklesnė.

Sau?

Šokėjams. Sau esu pakankamai reikli.

Kodėl pati nešokate?

Aš niekada nepuoselėjau didelių ambicijų. Užaugau Rusnėje, įstojau ten, kur ruošia šokių vadovus. Mano fiziniai duomenys nėra labai "baleriniški"... Taip, aš nuo vaikystės svajojau, kad būsiu šokėja, bet...

Kada paskutinį kartą šokote?

Prieš septynerius metus, per 15-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų. Žinot... neseniai išgirdau tokią gražią muziką per radiją, buvau namie viena, ir šokau, - liūdnai šypteli. - Buvo kvaila ir keista. Tada pagalvojau, jog kada nors dar norėčiau į sceną...

Su mažiukais, su panelėmis ar solo?

Na, aišku, breiko nešoksiu.

Repeticijos, koncertai, konkursai, kelionės, svetimi vaikai, jų tėvai... Kaip prisiverčiate dirbti, kai pavargstate?

Atsitraukiu. Leidžiu sau pailsėti, sumažinu tempą, reikalavimus sau.

Vyrą apšaukiate...

Ne, manau, kad ne, - juokiasi. - Laikau emocijas savyje. Tiesiog noriu į pensiją. Bet tai praeina.

Kokią gautos premijos dalį atiduotumėte savo vyrui?

Na, pusės neduočiau, bet kokio ketvirtadalio - tikrai vertas... - juokiasi.

Ar tariatės su vyru savo darbo klausimais?

Žinoma.

Techniniais?

Ir techniniais, ir meniniais, labiausiai - emociniais.

Kiekviena moteris svajoja iš ryto su malonumu eiti į darbą, o vakare su malonumu iš jo grįžti namo. Išduokite paslaptį: ką daryti, kad vyrai moterims būtų sąjungininkai?

Ką daryti? O kaip draugas gali nebūti sąjungininku? Argi draugas nepalaikys, nesidžiaugs tavo laimėjimais?

Ne visi vyrai tokie draugiški...

Jeigu vyras tau ne draugas, tai tau su juo ne pakeliui. Tai reiškia, kad eini ne ten, kur nori eiti.

Papasakosiu anekdotą į temą. Važiuoja du žmonės kupė, ir vienas vis iškiša galvą pro langą. Kitas klausia - ko tu tą galvą vis kaišioji? Tas atsako: "Aš ne ten važiuoju". - "Tai lipk lauk, kodėl neišlipi?" - "Tai kad čia taip patogu..." Taip būna ir moterims.

Skaičiau, kad aktorė Džeinė Fonda, moteriškosios nepriklausomybės simbolis, visų savo trijų vyrų akivaizdoje buvo paklusni žmona, ir nieko daugiau. Už slenksčio - stipri, talentinga, populiari, šiapus slenksčio - niekas.

Gal moterys per daug sureikšmina vyrus? Jos mano, kad šeima be vyro neįmanoma. Jos taip tuo tiki, kad net nerizikuoja patikrinti. Na, aš pati niekada negyvenau be vyro, mes su Tauru vedę 25-erius metus. Bet manau, kad nenumirčiau. Šiaip ar taip, nenorėčiau būti niekuo. O kitas dalykas... Mes žinome daug protingų dalykų, kaip reiktų daryti, o imame ir padarome ne taip, savęs neatpažįstame. Viena yra žinoti, kita - daryti. Bet ir žinoti yra labai svarbu.

Jūs karjeros ar šeimos moteris?

Aš moteris, - šypteli.

Niekad nesprendėte dilemos - ką rinktis?

Tai darau kiekvieną dieną. Kartais renkuosi darbą, kitąkart - šeimą. Kur manęs labiau reikia. Aš nesupriešinu šitų dalykų. Neįsivaizduoju, kaip viena gali egzistuoti be kita.

Žmonės, ketvirtį amžiaus nugyvenę kartu, turbūt supanašėja?

Kažką vienas iš kito pasiėmėm, taip, bet... kai gerai pagalvoju, tai nesupanašėjom. Likom kiekvienas savimi.

Ar jums norėjosi keisti savo žmogų?

Taip. Ir bandžiau, ir dabar bandau, nors žinau, kad to nereikia daryti. Visada norėjau, kad jis daugiau su manim kalbėtųsi. Jam reikia pabūti vienam, kai grįžta po darbo, man - ne. Grįžtu pasiilgusi šeimos, noriu dalintis įspūdžiais ir emocijomis. O jam užtenka būti šalia. Stengiuosi būti supratinga, bet ne visada išeina.

Kokių žmonių savo gyvenime sutikote daugiau: gerų ar blogų?

(Susimąsto.) Neskirstau taip žmonių. Aš suprantu tuos vadinamuosius "blogus" - pikti, pavydūs. Ne blogi, o nelaimingi.

Kaip pačiai pavyksta save "sureguliuoti"?

Stengiuosi įsisąmoninti, kad viskas, kas atsitinka bloga, yra pamokos. Iš nesėkmių, iš kritikos mokomės. Kad nedarytume tų pačių klaidų.

Jeigu savo dukroms reiktų duoti šokių vardus, kaip jas pavadintumėte?

Oho... koks klausimas, - susimąsto. - Vyresnioji labai temperamentinga, karšta, ekstravertė. Mažikė - labiau į mane, flegmatiška. Bet tai išorinis flegmatiškumas. Viduje - ugnis. Man jos asocijuojasi su Lotynų Amerikos šokiais...

"Mažikė", regis, jau studentė?

Taip, Aistė mokosi Kūno kultūros akademijoje, trečiame kurse, studijuoja turizmo ir sporto vadybą. Nuo vasario mokysis Lisabonos universitete, labai tuo džiaugiamės. O Gintarė baigė verslo vadybą Klaipėdos universitete, dabar augina dukrelę Miją.

Ar anūkė jau šoka "Žvaigždūnėje"?

Taip, be abejo, jai devyni mėnesiai, ir močiutė jau nupirko triko, - juokiasi. - Pilvas atsikišęs, pilna burna košės, ir strakalioja pirštų galiukais. Iš pasitenkinimo net išsižioja. Ir repeticijose jau dalyvauja. Jai labai patinka šokti, ir man, žinoma, tai patys gražiausi šokiai.

Auga paveldėtoja?

Norėčiau. Norėčiau "Žvaigždūnę" perduoti žmogui, kuris ją mylės taip, kaip aš.