Nuo tos dienos, kai save prisimena, Lukrecija augo su avigane Sara, šunimis Tarka ir Flintu ir bendraamže kate Lialia. Tad ir dabar mieliau žaidžia su gyvomis gyvūnų pavidalo lėlėmis, nors kartais jos kandžiojasi. Yra toks baltas katinas, kurio šeimininkai atsisakė tik todėl, kad jis kurčias. Jis nemėgsta vaikų, tačiau mergaitė vis bando šį "socializuoti", nepaisydama apdraskytų rankų.
Per televizijos laidą išvydusi ponį, taip panoro jį auginti savo sodyboje Poškų kaime, jog tėvams neliko nieko kito, kaip nupirkti mergaitei kumelaitę Karoliną. Lukrecija labai mėgsta maitinti ją duona, šukuoti, vaikyti nuo puolančių gylių. Paklausta, ar jodinėja poniu, mergaitė nė nemirktelėjusi riečia, jog taip - su balnu, pentinais, tik be šalmo.
Prieš kelias dienas ponė atsivedė 11 mėnesių lauktą žvitrią kumeliukę. Namiškiai siūlė šios vardą sudėlioti iš pirmųjų tėvų vardų raidžių - Karolinos ir Vasios - Kava. Tačiau Lukrecija nenusileidžia: pavadinsianti ją Piene, nes tai graži lauko gėlė.
Darbai ir išdaigos
Lukrecijos darbo diena ilga. Ji moko mažus kačiukus, netekusius mamos, karstytis rąstais ir taip iš lauko voljero patekti į savo "vilą". Laisvalaikiu mergaitė maitina tvenkinio žuvis, žaidžia su sraigėmis, varlėmis, į namus parsineša rupūžyčių...
Mergaitė gyvena netoli geležinkelio, tad kai buvo labai maža, svajojo būti garvežio mašiniste, vėliau - pardavinėti turguje braškes, o dabar jau tvirtai žino, ko nori. Kai mama pasiima vaiką į veterinarijos kliniką, Lukrecija nesibodi išvalyti nešvarumus, išplauti švirkštus ir kantriai maitina "kūdikius" kačiukus per specialų žinduką.
- Man tai patinka. Aišku, gaila, kai šunims leidžia vaistus, operuoja, bet aš prie to priprasiu. Turėsiu ir gyvūnų prieglaudą, tie žmonės, kurie išmeta juos į gatvę, neatrodo geri. Aš taip negalėčiau, - sako Lukrecija.
Na, o savo sodyboje mergaitė norėtų įkurdinti visą žvėryną: pingvinus, delfinus, žirafas...
Kartais mergaitei užeina nenumaldomas nuotykių troškulys. Kartą ji taip pasislėpė, jog tėvai kraustėsi iš proto. Netoliese - žemuogių pievelė, miškas, kieme - gilus tvenkinys. Paleisti šunys nuvedė ieškotojus į mergaitės slaptavietę. Nuo tol ir "gano" ją, neišleidžia iš kiemo.
Apie debesis
Kai tik visa šeima namie, išeina pažiūrėti į debesis, o Lukrecija klausia: "Kada galėsime ten nuvažiuoti?"
Mergaitė turi draugių, tačiau kai šios neįtinka, ji nesidrovi parodyti, kad čia - jos namai, tad ir jos žaidimo taisyklės. Jeigu piešia - tai tik ant didelių popieriaus lakštų, niekada nemėgo spalvinimo knygelių. Užtat vaikas kuria istorijas ir anekdotus, o temos - apie peštukus berniukus, nežemiškus gyvūnus ir net... oro gadinimą.
Kartą Lukrecija pareiškė: "Mama, kai tu mirsi, aš dirbsiu tavo darbą. O kada tu mirsi? Nes aš jau noriu dirbti." Gal skambėtų makabriškai, kaip juodas humoras, bet mergaičiukė turi savitą požiūrį į mirtį: būdama kokių trejų metų, nieko negirdėjusi apie reinkarnaciją, staiga tėčiui pareiškė, kad sykį jau gyvenusi, tik neprisimenanti, kuo buvusi, paskui numirusi, prisikėlusi ir gyvenanti antrą gyvenimą, ir turbūt šis - geresnis. Sodybos teritorijoje yra gyvūnėlių kapinaitės, jas Lukrecija prižiūri, priskina gėlių.
Paklausta, ar kai suaugs ir augins tokią aibę gyvūnų, ras laiko auklėti savo vaikus, Lukrecija atsako: "Turėsiu jų kokius keturis." Kitąkart sako, kad užteks ir vieno, kurį pakrikštys Supermenu. Netinka? Tada - Mikimauzu...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą