Ginklas – vėliava
Šiandieną ir nuotraukoje užfiksuotą akimirką skiria net 26 metai. Sausio 13-osios naktį vyras pasakoja prie bokšto patraukęs iš karto, vos išgirdęs per radiją raginimą gyventojams telktis prie strateginių Vilniaus objektų. Įtampa sostinėje tvyrojo jau nuo sausio pradžios, prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų svarbių objektų pakaitomis jau budėdavo žmonės iš visos Lietuvos. Pavojaus režimu jau kurį laiką gyveno ir pats Algimantas Remeika.
„Kada buvom pakviesti prie bokšto, atvažiavau su savo žiguliuku. Žiguliuką buvau pertvarkęs į miegamąjį ir daug naktų miegojau jame, vežiodavau malkas į tuos objektus, padėdavau užtvaras nuo vėjo padaryti, nes aš statybininkas. Ir tą naktį atsidūriau prie bokšto“, – lemtingas dienas prisimena A. Remeika.
Prie bokšto jau būriavosi žmonės, netrukus pasirodė ir agresorių tankai. A. Remeika, kartu su kitais žmonėmis, puolė prie tanko tam, kad užvertų kelią gyva žmonių siena. Būtent ši akimirka įamžinta agentūroje ELTA dirbusio fotografo Romo Jurgaičio kadre. Šią nuotrauką fotografas vadina visišku atsitiktinumu. Atmosfera tą akimirką buvo tokia, kad galvoti apie fotografijos kompoziciją nebuvo kada.
„Tankai stovėjo ne prie bokšto, o apačioje, prie mašinų žiedo, ir tada jie pradėjo šaudyti. Mašinų daug. Šūvis – ir mašinų langai susmenga. Ir tada tas žmogus atėjo su vėliava. Negaliu pasakyti, kad aš specialiai būčiau į jį taikęs“, – įvykius prisimena R. Jurgaitis.
Fotografas prisimena, kad tuo metu į Lietuvą buvo atvykę nemažai užsienio žurnalistų ir fotografų, tačiau daugelis jų prie tankų nė nesiartino. Jiems tai atrodė pernelyg pavojinga. Todėl kiekviena tą naktį padaryta nuotrauka jau savaime buvo aukso vertės ir šimtus kartų spausdinama įvairiuose pasaulio lediniuose ir netgi istorijos vadovėliuose.
„Jie žinojo, kad jiems nėra ko kišti galvos, kai prasidėjo šaudymai. Jie suprato, kad gali iš mūsų nupirkti. Nuotraukos kaina buvo žvėriškai didelė mūsų pinigais. Mums atrodė, kad tai – labai dideli pinigai. Kas fotografuodavo, stengdavosi perduoti jiems“, – teigia fotografas.
Aktyvus patriotas
„Tą naktį prie televizijos bokšto viskas tik prasidėjo, – pasakoja Algimantas, – dar laukė ilga intensyvi kova už laisvę.“ Po įvykių prie bokšto Algimantas nevažiavo į namus ir dar daug naktų nemiegojo šiltoje lovoje. Jis patraukė prie dabartinio Seimo pastato, kur šio auksarankio meistro pagalbos ypač reikėjo organizuojant Aukščiausiosios Tarybos gynybą.
A. Remeikos garaže iki šiol saugomas neeilinis eksponatas – automobilis, kuriuo tomis lemtingomis dienomis jis atvyko prie Televizijos bokšto, o po to – ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Šiam automobiliui – beveik keturiasdešimt metų ir jis vertas atskiro pasakojimo. Atgimimo laikais išmargintas įvairiais plakatais ir šūkiais, jis šmėžuodavo kiekviename Sąjūdžio mitinge.
Dar prieš lemtingus įvykius Algimantą daugelis vilniečių buvo įsidėmėję kaip „Sąjūdžio žiguliuko“ vairuotoją. Dekoracijas žiguliui papuošti Algimantas kūrė ir gamino pats. Tai buvo jo idėja išmargintu automobiliu vykti į mitingus bei demonstracijas ir tokiu būdu kelti žmonių ūpą. Nuo pat įkūrimo vyras aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Jis buvo itin nagingas ir kruopštus, tad Sąjūdžio ūkvedžio pareigos jam kuo puikiausiai tiko.
Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo taip tiršta, lyg visa Lietuva būtų susirinkusi. Tačiau, nepaisant to, rūmai buvo kaip plikas ir basas piemuo. Pastatas buvo visiškai nepritaikytas apsiginti nuo priešų. Nebuvo ginklų ir jokių specialių priemonių, tad beliko pasitelkti vaizduotę ir suktis su tomis priemonėmis, kurios buvo.
Gynybos organizavimas
Jonas Gečas lemtingomis dienomis vadovavo Parlamento rūmų gynybai. Didžiausias gynėjų galvos skausmas buvo tai, jog pastatas nebuvo pritaikytas gynybai prieš karinę intervenciją. Reikėjo veikti spontaniškai ir tinkamai nepasiruošus: „Kaip architektas Nasvytis sakė, aš nestačiau rūmų, kuriuos reiktų ginti. Aš stačiau rūmus reprezentacijai, o čia išėjo taip, kad tuos rūmus reikia ginti, o jie gynybai visiškai nepritaikyti“, – prisiminė J. Gečas.
Gynyba buvo planuojama trimis kryptimis. Pirmoji – barikados ir šaudymo angos pastato viduje. Antroji – apkamšyti išorines pastato sienas, o trečioji – įsteigti apsaugos postus išorėje bei iškasti prieštankinius griovius. Būtent pastaroji kryptis ir buvo patikėta nuotraukos herojui A. Remeikai. Bene labiausiai vyras didžiuojasi gynybai pritaikytu slaptu tuneliu, apie kurį ir šiandien sklando legendos.
Tunelį reikėjo įrengti tokį, kad, reikalui esant, juo būtų galima sėkmingai evakuotis. Tačiau buvo ir rizika, kad tuo pačiu tuneliu į Aukščiausiosios Tarybos rūmus gali patekti priešai. Savo darbą A. Remeika prisimena šitaip: „Į tuos kolektorius galima buvo patekti per daugelį vietų. Juos reikėjo užvirinti, sutvirtinti, apšvietimą padaryti, įrengti ryšį su Aukščiausia Taryba ir slapukus, signalizacijas. Ne tik tokius, kad sužinotume, ar kas įėjo, bet ir tokius, kad, reikalui esant, galėtų ir koją priešui nutraukti“. Pirmais smuikais čia grojo dviejų žmonių duetas: į rūmų gynybą įsitraukęs A. Remeika ir išminuotojas-sprogdintojas Juozas Barškietis, pravarde Bumbumas.
Gynėjų baimė
J. Braškietis teigia, kad tunelis buvo užminuotas ir Parlamento užėmimo atveju jie būtų galėję paleisti uždelsto veikimo sprogimą. Gynybai vadovavęs J. Gečas prisimena, kad tokie užmojai kėlė nerimą Parlamentą saugantiems karininkams, ir tuoj pat prisimena rizikingiausią A. Remeikos sumanymą: „Jis žinojo, kad jo tėviškėje yra paslėptų nukritusių aviacinių bombų ir visokių kitokių. Jos buvo atvežtos į Aukščiausiąją Tarybą, pažeidžiant taisykles, ir buvo pjaustomos, iš jų išimamas trotilas ir daromi sprogmenys“.
Sprogmenis iš tėviškės Algimantas į Aukščiausiosios Tarybos rūmus atvežė tuo pačiu raudonu žiguliuku. Šiandien vyras stebisi, kaip tomis dienomis rūmai neišlėkė į orą, nes tokių entuziastų kaip jis buvę ir daugiau. Tačiau tuo metu daugelis rūmus saugančių žmonių nuolat jautėsi taip, lyg sėdėtų ant tiksinčios bombos, tad tikras sprogmuo jau nebeatrodė toks grėsmingas.
A. Remeika teigia, jog dalis sprogmenų į Vilnių buvo gabenami iš jo tėviškės. Ten, dar Antrojo pasaulinio karo metais, jos nugulė apylinkėse, ežeruose, todėl dar vaikystėje A. Remeika su draugais drąsiai žaisdavo prie šių sprogmenų. Tačiau tomis lemtingomis sausio dienomis sprogmenimis užsiimdavo J. Braškėtis, kuris šioje sferoje buvo profesionalas: „Sprogmenis visi vežė. Ne visi ten buvo specialistai tokių pavojų.“
Ginklus ir savigynos priemones gynėjai meistraudavo patys, daug ką atnešdavo palaikantys gyventojai. Visgi Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas prisimena, kad rūmų gynybą labai apsunkino nežinomybė, kuo galima pasitikėti ir kuo ne. Ginti rūmų miniomis plūdo savanoriai, baimintasi, kad tarp jų nebūtų priešiškų jėgų žvalgų. Tačiau pasirodo, jų buvo net ir rūmų viduje. Tačiau tai paaiškėjo tik vėliau.
Šiandien A. Remeika nepavojingas sprogmenų dalis saugo savo garaže kaip istorinius eksponatus. Čia yra išlikę ir daugiau 1991 metais rūmų gynybai paruoštų priemonių – nuo metalinių strypų savigynai iki Molotovo kokteilių.
Žmogų su vėliava – A. Remeiką – dar ir šiandien ypatingomis progomis galima pamatyti gatvėmis riedantį garsiuoju Sąjūdžio žiguliuku. Ta pati vėliava iki šiol saugoma herojaus kolekcijoje, o valstybinių švenčių metu vėl iškyla ypatingose Vilniaus vietose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą