... Aš turėjau viską. Ir viską paleidau vėjais.
Prieš devynerius metus, kai viską pardaviau ir netekau visko, ką turėjau - draugų, motociklų, mano žmona man pasakė: "Jeigu liksiu su tavimi, tai vėl pradėsiu ryti narkotikus. Tu žudai mane savo nepastovumu." Ji buvo teisi. Ir ji išėjo. Aš verkiau kaip vaikas, maldavau ją pasilikti. Aš netgi nusipjoviau mažąjį pirštą, kad ji neišeitų. Vaikščiojau po kambarį ir liejau kraują kaip kiaulė. Bet žiūrėkit - jį įsiuvo į vietą.
Mano psichoterapeutas kartą man pasakė: "Miki, tu gi ne viduramžiais gyveni. Tau nebūtina visur vaikščioti su šarvais ir krūva ginklų."
Aš praradau namus, žmoną, pasitikėjimą, padėtį. Aš praradau sielą. Likau vienas. Liovėsi skambėjęs telefonas. Gyvenau už 200 dolerių per savaitę. Pirmą kartą per daugybę metų pradėjau pats vaikščioti į parduotuvę. Dabar jau pripratau, bet pirmąkart, kai ten atsidūriau, stumdžiau tą prakeiktą vežimėlį, bandžiau ką nors nusipirkti vakarienei... Dažnai eidavau į vieną visą parą dirbančią užkandinę, kur kiurksodavo tik gėjai - tik todėl, kad niekas manęs nepažintų.
Aš gyvenu Los Andžele, nuobodžiausiame mieste, koks tik yra pasaulyje. Nekenčiu jo, bet žinau, kad Londone arba Niujorke man tikrai nuvažiuotų stogas.
Geriausiai jaučiuosi su gatvės žmonėmis. Imkime mano vairuotoją. Aš jį pažįstu 15 metų. Prieš tapdamas mano vairuotoju jis apiplėšė banką. Paskui aštuonerius metus sėdėjo kalėjime. Štai kokie žmonės man tinka!
Labai ilgą laiką visi mano pinigai išeidavo psichoterapeutui. Tam smegenų purtytojui atiduodavau viską! Pirmuosius dvejus metus pas jį vaikščiojau triskart per savaitę. Paskui du kartus. Dabar tik vieną. Per šešerius metus praleidau tik du susitikimus.
Vaikystės aš neturėjau. Iš dalies todėl, kad dirbau beveik visą gyvenimą. Na, ir dėl kitų priežasčių. Kai pirmąsyk pasiekiau sėkmės, pasijutau kaip balistinė raketa. Štai kur mano vaikystė, vakarėlis tęsiasi! Aš gi nenulipau nuo motociklo dešimt metų.
Kalbant apie moteris, tai jau seniai perėjau tą periodą, kai nenori pabusti šalia jos ryte ir esi pasirengęs nudėti save už tai, kad likai su ja vakare. Daugiau sau to nebeleidžiu. Mano namai dabar - tiesiog pavyzdingas vienuolynas.
Man patinka filmuotis kine, nes čia viskas priklauso nuo tavęs. Čia ne verslas ir ne politika. Arba tu geras aktorius, arba eini po velnių.
Aš šunis suprantu kur kas geriau negu žmones. Kai tėtušis Lokis (čihuahua veislės Rourke šuo. - Red. past.) nugaišo, jaučiausi visiškai žlugęs. Paskambinau Tėvui Piteriui į Niujorką, ir jis pasakė: "Visus, kuriuos tu myli šitaip stipriai, būtinai pamatysi vėl." Būtent tai aš ir norėjau išgirsti.
Aš buvau sutikęs Tupacą (hiphopo veikėjas, kuris filmavosi kartu su Rourke filme "Kulka") daug kartų, ir kaskart būdavo labai smagu, nes mažai buvau matęs savo gyvenime žmonių, kuriuos iš tikro galima pavadinti blogais. O juk aš kaip tik iš šitos kategorijos. Dirbti su Tupacu buvo jėga. Žiauriai gerai. Žiūrėjau į jį ir galvojau: "Taip, šitas niekšelis nukreips į mane vamzdį, nuleis gaiduką ir nė nemirktelės."
Man patinka Robertas Rodriguezas. Jis bebaimis ir... spjovęs ant visų. Robertas plaukioja tame vandenyje, į kurį dar niekas nebrido iki jo. Aš tai gerbiu. O dar man patinka jo kaubojaus kepurė.
Žmonės vis dar manęs klausinėja apie "9 su puse savaitės". Visai neseniai prie manęs priėjo viena mergaitė ir sako: "Tai jūs vaikinas iš to filmo?" Aš sakau: "O kiek tau metų?" Ji sako: "Aštuoniolika". Aš pagalvojau ir sakau: "Na, taip, aš tas vaikinas." Tikriausiai turėčiau dėl to jausti kokį nors malonumą? Bet tuos dalykus, kurie padaryti senų senovėje, stengiuosi paleisti nuo savęs kuo toliau. Kiekvieną kartą, kai kas nors apie juos užsimena, man norisi pasakyti: "Velnias, apie kokias nesąmones čia kalbam!" O dėl "9 su puse savaitės", tai visada rasis koks nors vaikis, kuris man sakys: "Aš gerai pasi... žiūrėdamas tavo filmą." Aš tai girdėjau ne mažiau kaip 10 tūkstančių kartų.
Mano moters grožio kriterijai paprasti. Čia kaip perkant arklį: man nepatinka plonas kaklas ir trumpos kojos.
Sportas man visada teikė daugiau malonumo negu kinas. Aš dievinu sportą. Ir noriu suspėti išbandyti ką nors naujo, kol manęs dar nepasigedo geriatrinis skyrius.
Aš blogiausias banglentininkas Kalifornijoje. Todėl, kad mano sugebėjimas laikyti pusiausvyrą pareina iš bokso.
Kartą išėjau į ringą prieš vieną jamaikietį (10-ojo dešimtmečio pradžioje Rourke paliko kiną ir užsiėmė profesionaliu boksu. - Red. past.). Tai vyko Majamyje. Tai buvo mano devinta kova ar panašiai. Vaikis buvo kaip plienas. Prisimenu, kaip pirmajame raunde kaliau jam iš visų jėgų dešine, o jis nė nemirktelėjo. Galvoju: "Velnias, bus ilgas vakaras." Bet aš turėjau pranašumą - aš buvau namie. Atsimenu, kad penktajame raunde nugriuvau į savo kampą, o treneris man sako: "Velniai griebtų, tau geriau grįžti į kiną!" Paskui jis davė man į dūdą ir pridūrė: "Eik ir išjunk jį velniop." Aš tai beveik padariau. Bet iki šiol negaliu patikėti, kad treneris man taip pasakė!
Aš nuėjau velniškai ilgą kelią atgal. Kai jūs sėdite ant suoliuko ištisus dešimt metų - taip, kaip sėdėjau aš - jums pasidaro gėda net pusbalsiu pasakyti kam nors, jog nori grįžti. Aš dažnai girdžiu: "Travoltos sugrįžimas buvo triukšmingas." Taip, žinoma, jis nelėbavo penkiolika metų iš eilės. Jį sutiko išskėstomis rankomis.
Man visada atrodė, kad turiu pasiekti kažkokių specifinių aukštumų. Pavyzdžiui, bankų plėšimo srityje.
Aš pasikeičiau. Bet mano viduje yra kažkas, kas nepasikeis niekada. Ir jeigu bent sekundei atlaisvinsiu bent vieną sagą, pragaras išsiverš laukan.
Aš nebeturiu šansų. Tokios tokelės. Jeigu praleisiu savo šansą ir šįkart, man liks tik iššokti iš aukščiausio balkono. Žmonės dažnai manęs klausia: "Kurį iš savo filmų laikote geriausiu?" Aš jiems atsakau: "Ei, bjaurybės, savo geriausio filmo dar nepadariau!"
Tarp Tupaco ir manęs buvo daug bendro. Nepaisant to, kad mes velniškai skirtingi. Aš ne iš hiphopo pasaulio, o jis nevažinėja "Harley". Tai, kas mus jungia, yra mūsų auklėjimas.
Boksas kaip reikiant paveikė mano išvaizdą. Kai reikėjo taisyti man nosį, daktarams teko paimti kremzlę iš mano ausies, nes nosyje jau nieko nebuvo likę.
Aš turiu šešis mažus šunyčius. Žinau, kad nesu panašus į mažų šunyčių mylėtoją. Londone, kai filmavome "Audros karį" ("Stormbreaker", 2006 m. filmas, pastatytas pagal pirmąjį populiarų rašytojo Anthony Horowitzo romaną. - Red. past.), prie manęs priėjo vienas girtas vyrukas ir pasakė: "Mickey Rourke! Aš tau taip pasakysiu: tu pats pasidarei panašus į savo sušiktus šunpalaikius!" Aš nieko neatsakiau tam iškrypėliui. Man rodos, kad jis turi problemų dėl savo velniškai mažo daikto.
Turiu konstatuoti, kad keletas vaikinų gavo "Oskarus" už tuos vaidmenis, kurių aš atsisakiau.
Žmonės mano, kad aš ryju narkotikus, mosuoju kumščiais ir panašiai. Turbūt jie galvoja, kad naktimis man išauga ragai ir uodega.
Šiuolaikiniame kine prievartos lygis labai aukštas - aukštesnio jau nebūna. Kai žiūriu filmus su Clintu Eastwoodu arba su Steve'u McQueenu (amerikiečių aktorius, gavęs įvertinimą už antiherojų vaidmenis. - Red. past.), suprantu, kad šie filmai labiau apie atpirkimą. O dabar prievarta kine rodoma tik dėl prievartos.
Kino verslas - tai krūva arklių mėšlo. Viskas iliuzija. Aš pažinojau vaikinų, kurie buvo puikūs aktoriai, bet niekada neturėjo darbo. Pažinojau vaikinų, kurie buvo toookios žvaigždės, nors nesugebėtų suvaidinti net kalbančio kakučio vaikų darželyje. Todėl nejaučiu jokios pagarbos kino verslui. Gerbiu tik tuos dolerius, kuriuos man moka.
Moteris daug stipresnė už vyrą. Kai moteris sako: "Viskas, gana", tai reiškia: viskas, gana. Vyras visada voliosis jai po kojomis vildamasis susigrąžinti. Aš voliojausi. Ir kažkodėl laimingas.
Žmonės labai bijo tylos. Net vidurius paleidžia, kaip bijo, nes nežino, ką ji reiškia. Man patinka tyla. Ji naudinga žmonėms.
Dosjė
Philipas Andre "Mickey" Rourke'as jaunesnysis gimė 1952 metais rugsėjo 16 dieną airio kultūristo Philipo Andre'o Rourke'o, kuris paliko šeimą, kai sūnui buvo šešeri, ir prancūzės Annette šeimoje. Mickey buvo vyriausias vaikas ir turėjo dar brolį bei seserį.
Išsiskyrusi su vyru, Mickey motina išvyko į Floridą ir apsigyveno Liberty City - skurdžiame Majamio priemiestyje, apgyventame afroamerikiečių.
Motinai ištekėjus antrą kartą už Gene'o Addiso, kuris turėjo penkis vaikus, Mickey daug laiko ėmė leisti gatvėje, tarp prostitučių, sąvadautojų ir narkotikų prekeivių. Su patėviu nesugyveno, nes šis reikalavo disciplinos ir dažnai duodavo valią rankoms. "Jis buvo labai didelis ir labai niekšiškas, - vėliau apie patėvį, mušdavusį ir savo žmoną, sakė aktorius. - Aš jo nekenčiau už tai, kad mama jo bijojo, ir visąlaik norėjau atkeršyti."
1971 m. M. Rourke'as baigė "Miami Beach Senior High School". Kūno kultūra buvo vienintelis dalykas, iš kurio jis turėjo gerą pažymį.
Mickey ėmė lankyti bokso treniruotes, o mokykloje - krepšinį ir dramos klasę.
Ilgą laiką Rourke'as dirbo sunkų ir mažai mokamą fizinį darbą, pavyzdžiui, kasė griovius kabeliams kloti. Vienu metu buvo įsitraukęs į prekybą narkotikais, bet po susišaudymo šį reikalą metė.
Pasiskolinęs iš sesers 400 dolerių, išskrido į Niujorką su idėja tapti aktoriumi. Po metų įstojo į Lee Strasbergo aktorių studiją. Mokslui užsidirbo prekiaudamas gatvėje traškučiais, valydamas baseinus, dirbdamas apsaugos darbuotoju transvestitų bare ir pan.
1978 m. persikraustė į Los Andželą. Pirmasis jį pastebėjo Stevenas Spielbergas ir pakvietė į filmą "1941" kaip statistą. Vėliau Rourke'as filmavosi epizodiniuose vaidmenyse, televizijos filmuose.
1981 m. per TV filmo "Hardcase" filmavimą susipažino su aktore Debra Feuer ir netrukus ją vedė. Santuoka truko 1982-1989, nors realiai pora gyveno kartu trejus metus.
Pirmasis įsimintinas vaidmuo buvo režisieriaus Francio Fordo Coppolos 1983 m. filme "Motociklininkas" ("The Motorcycle Boy"). Jame Rourke'as vaidino su Nicolu Cage'u bei Mattu Dillonu.
Didžioji sėkmė Rourke'ą aplankė dar po trejų metų - kai ekranuose pasirodė "9 su puse savaitės". Aktorių apgaubė žvaigždės ir sekso simbolio šlovė. Keletą metų jis rinkosi tik tuos filmus, kurie, jo manymu, atitiko "tikro kino" kriterijus ir jo paties moralines verybes; tarp jų buvo "Girtuoklis" (1987 m.) pagal Charleso Bukowskio romaną.
Šiuo periodu Rourke'as suvaidino ir geriausią savo vaidmenį "Angelo širdyje" kartu su Robertu de Niru ir Charlotte Rampling. Devintajame dešimtmetyje Rourke'as buvo vienas brangiausiai samdomų Holivudo aktorių: mažiau nei už milijoną jis nesifilmuodavo.
1990 m. nusifilmavo erotinėje melodramoje "Laukinė orchidėja" su Carre Otis, kurią pats išsirinko per atranką ir kurią paskui vedė. Santykiai buvo skandalingi, barniai baigdavosi muštynėmis ir Carrie išėjimu iš namų, tačiau Mickey ją vėl susigrąžindavo. Galiausiai jiedu vis tiek išsiskyrė. Santuoka truko 1992-1998 m.
Paskutinis vaidmuo, kuris tarsi apibendrino šlovingą Mickey Rourke'o karjeros laikotarpį, buvo filmas "Kulka" ("Bullet", 1996 m.). Vėliau Rourke'as, jo paties žodžiais, dešimt metų sėdėjo be darbo.
2003 m. Robertas Rodriguezas pabandė sugrąžinti Rourke į didįjį ekraną pakvietęs į filmą "Kartą Meksikoje". Tais pačiais metais nusifilmavo ir Jono Akerlundo filme "Dozė".
2008 m. Mickey iš tikrųjų sugrįžo su filmu "Imtynininkas". Filmo režisierius Darrenas Aronofsky sunkiai, tačiau įkalbėjo prodiuserius leisti liūdnai pagarsėjusiam aktoriui suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Rourke du mėnesius intensyviai treniravosi ir po to tris mėnesius lankė imtynininkų mokyklą. Filmas buvo nominuotas "Oskarui", o pats Rourke'as - "Auksiniam gaubliui".
Po "Imtynininko" reikalai pasitaisė: 2010 m. aktorius nusifilmavo filmuose "Geležinis žmogus-2", "13", "Nesunaikinami"; 2011 m. - "Nemirtingieji" 3D, "Kurjeris", "Vienuolika minučių", "Juodasis lapkritis"; 2012 m. - "Java Heat"; 2013 m. turi pasirodyti "Tumstounas" ("Dead in Tombstone").
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą