Mokytojos duonos paragavo Turkijoje

Būti ne komforto zonoje Viktorijai jau seniai yra komfortas. Baigusi turizmo studijas ir išmokusi judėti po pasaulį su pustušte kuprine bei fotoaparatu, mergina save vadina „nepriklia“ keliautoja, todėl dešimčiai mėnesių išsiruošti į Turkiją buvę vieni juokai.

„Dirbdama viešbutyje Klaipėdoje pradėjau nuobodžiauti, todėl nusprendžiau imtis studijų Kauno technologijų universitete, ten ir atradau „Aiesec“ stažuočių programą“, – pasakojo mergina.

Jau kartą viešėjusi didžiulį įspūdį palikusiame Stambule, mergina su džiaugsmu pasirinko Turkiją: „Išvykau apimta euforijos ir žinodama tik tiek, kad mokysiu anglų kalbos. Net neįsivaizdavau, kad teks dirbti su trimečiais.“

Apie keturias dešimtis 3–5 metų amžiaus vaikų anglų kalbos pagrindų privačiame darželyje mokiusi lietuvė tikino, kad ši patirtis labiausiai išugdė kantrybę.

„Sunkiausia buvo su mažiausiais, nes jie dar ne visiškai normaliai kalbėjo turkiškai, o čia – dar viena nauja kalba. Guvesni keturmečiai informaciją pagaudavo greičiau, o su kai kuriais penkiamečiais aš galėjau puikiausiai bendrauti anglų kalba. Tomis akimirkomis prabusdavo pedagogiški jausmai – labai gera suprasti, kad ir aš bent šiek tiek prisidėjau prie šių vaikų ateities“, – kalbėjo V. Bočkutė.

Mokytojo darbas – gerai apmokamas

Turkijos mastais nedideliame mieste netoli Stambulo gyvenusi Viktorija teigė patyrusi kitokią Turkiją, negu įsivaizduojamą daugumos lietuvių, kuriems ši šalis asocijuojasi su karštais kurortais – Antalija ar Bodrumu.

„Užsienio kalbos nemokėjimas yra didelė problema, ypač vidurio Turkijoje, todėl šiuolaikinė turkų karta skatina vaikus bent šiek tiek susipažinti su kita užsienio kalba. Jei tik leidžia galimybės, tėvai ieško anglų kalbos mokytojų. Visi supranta, kad tai – ne tik kelias į Europą, bet į platesnį pasaulį apskritai“, – sakė V. Bočkutė, dėl angliškai nekalbančių vietinių greitai pramokusi turkiškai.

Mokytojo darbas, anot Viktorijos, Turkijoje yra gerai apmokamas, todėl dauguma darželių ieško pigesnių alternatyvų – studentai iš užsienio ir įvairių tarptautinių programų dalyviai turkams yra puiki išeitis.

„Mažesniame miestelyje, gaunant 2–2,5 tūkst. lirų, kurių vertė panaši į mūsų buvusią valiutą – litą, galima normaliai gyventi. Palyginti – mokytojo atlyginimas svyruoja nuo 3 iki 3,5 tūkst. lirų, tuo tarpu neprofesionalui iš užsienio pakanka ir minimumo“, – sakė V. Bočkutė.

Iki tol nieko bendro su mokytojavimu neturėjusi mergina greitai prisitaikė prie naujos veiklos. Pagal specialią programą mažuosius turkus mokiusi V. Bočkutė kiekvienai pamokai ruošdavo ir papildomų užduočių, dainų, filmų, žaidimų ar lavinančių pratimų.

„Pradžia buvo sunki, kilo daug klausimų – kaip prieiti prie jų, kaip jiems paaiškinti, ko noriu išmokyti. Pusė pamokos praeidavo, kol vaikus pavykdavo susodinti į vietas. Ypač pirmadieniais, kai jie po savaitgalio namuose sugrįždavo hiperaktyvūs – prisivalgę cukraus“, – juokėsi kretingiškė.

Pasak Viktorijos, Turkijoje tikima, jog mėlynoji akis apsaugo nuo nužiūrėjimo, todėl jų pamatyti galima visur – šį medį mergina aptiko Kapadokijoje, garsėjančioje gamtos grožiu.

Užsienietėse mato varžoves

Kiekviena vaikų grupė, su kuria dirbo Viktorija, turėjo ir savo auklėtoją, padėjusią suvaldyti vaikus, tačiau, pasak V. Bočkutės, naujosios kolegės ne tik nemokėjo angliškai, bet dar ir nevengdavo apkalbėti mėlynakę europietę.

„Šalyje vyrauja požiūris, kad užsienietės į Turkiją atvyksta vien vilioti turkų vyrų, todėl man nebuvo lengva dirbti turkiškame kolektyve, – patyrė Viktorija. – Turkės labai pavydžios ir valdingos. Net jei atrodo, kad šeimose viską valdo vyrai, tai ne visai tiesa.“

V. Bočkutės žodžiais, moterys Turkijoje stengiasi kuo anksčiau ištekėti, įgyti saugumą ir statusą, auginti gausią šeimą. Nors pasitaiko, kad vyrai tiesiog neleidžia savo žmonoms dirbti, pasak kretingiškės, jos dažniausiai nedirba savo noru ir laukia vyrų namuose, laukia jų pinigų, o tada juos sėkmingai leidžia.

Kita vertus, nors Turkija – ne Sirija ar Tolimieji Rytai, moterims šioje šalyje sunku, ypač rytinėje dalyje. Pasak Viktorijos, čia vis dar dažni nevaldomo pavydo priepuoliai, žiniose netyla pranešimai apie smurtą prieš moteris ar nužudymus.

Tai, kaip vietinės moterys saugo savo vyrus, aktyvi lietuvaitė dar kartą įsitikino, pasitaikius progai sudalyvauti turkiškose sužadėtuvėse bei vestuvėse.

„Iš pradžių pažįstami juokavo, jog vestuvėse susirasiu vyrą, bet atėjusi supratau, kad visi jie – su antromis pusėmis. Net baisu pagalvoti, kuo būtų pasibaigusi šventė, jei kokia turkė pamatytų, kad nužvilgčioju jos mylimąjį“, – sakė V. Bočkutė, taip ir nepatyrusi perdėto turkų dėmesio, apie kurį prikurta legendų.

Senoviniame Efeso mieste prie išlikusios Cezario bibliotekos – ši vieta laikoma viena iš pasaulio stebuklų, kadangi senovėje čia buvo pastatyta Artemidės šventykla.

Mažiau maisto, daugiau šokių

„Romantiška vakarienė tik artimiausiems šeimos nariams Turkijoje „nepraeitų“ – jau sužadėtuvėse privalo dalyvauti visi giminės ir kaimynai ar net kaimynų pusbroliai, – sakė Viktorija. – O tai, kad kažkas ėjo pro šalį, užėjo, užkando ir išėjo, turkams – jokia problema.“

Prie ilgų lietuviškų iškilmių įpratusiai kretingiškei turkiška vestuvių ceremonija pasirodė labai trumpa: jaunieji pasirodo svečiams, sėdasi prie stalo ir drauge su liudininkais pasirašo.

Tada, anot V. Bočkutės, bent kelias valandas tęsiasi džiaugsmingi šokiai ir specialios vestuvių dainos, kurios pristabdomos, kol padalinama vakarienė. Sužadėtuvėse apsiribojama vien gėrimais ir tortu, o vestuvėse pasiūloma ir karštų patiekalų.

„Vestuvės, kuriose dalyvavau, nebuvo didelės – vos 200 žmonių, maisto, lietuvių akimis žiūrint, taip pat buvo patiekta gana kukliai“, – sakė Viktorija.

Bene įspūdingiausia šventės akimirka – dovanų teikimas: jaunieji atsistoja, jiems ant pečių uždedamos raudonos juostos, o į eilę išsirikiavę svečiai prie jų sega pinigų kupiūras arba aukso dirbinius. Pinigai įprastai atitenka vyrams, moterims – aukso dirbiniai.

„Tačiau tai nereiškia, kad dovanojamos labai didelės pinigų sumos – svarbu pats gestas. Skaičiuojant liromis, visai ne gėda dovanoti vos 20 ar 30“, – pasakojo V. Bočkutė.

V. Bočkutė sudalyvavo ir turkiškose sužadėtuvėse.

Šalies istorijos dainiai

„Turkija – tradicijų ir šeimos šalis. Jaunimas be tėvų sutikimo vis dar negali tuoktis arba rizikuoja, kad šeima jų išsižadės. Apie gyvenimą „susidėjus“ apskritai negali būti nė kalbos. Turkams egzistuoja tik tradicinė šeimos samprata, o homoseksualų jie netoleruoja“, – pasakojo V. Bočkutė.

Anot Viktorijos, turkai – dar ir dideli nacionalistai: beveik kiekviename lange kabo Turkijos vėliava, vaikai jau darželyje kas rytą gieda himną, garbina savo nacionalinį didvyrį Mustafą Kemalį Atatiurką.

„Likau nustebinta, kad kone kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus gali gražiausiai papasakoti visą Turkijos istoriją. Man belikdavo tik gūžčioti pečiais – kiek daug jie žino apie savo šalį ir kaip jiems tai įdomu. Būtent vienybės ir meilės savo šaliai galėtume iš turkų pasimokyti, tačiau iš kitos pusės – galbūt jie tiek to pasaulio ir težino. Turkija – be galo didelė ir net Europa daugumai turkų yra pakankamai tolima.“

Merginą nustebino ir tai, kaip turkai moka klausytis. Ir glaudus ryšys, kuris sieja Turkijos tautiečius: „Jų gilioje, sudėtingoje kalboje tam paskirta daug gražių žodžių. Turkai vieni kitus, kad ir visiškai nepažįstamus, vadina broliais ir sesėmis. Be galo mėgsta dainuoti be priežasties ir šokti tiesiog gatvėje, o paskui dar už tai ir pinigų paprašo. Tai nekuklūs, išraiškingos kūno kalbos žmonės – jei turkui surištum rankas, jis greičiausiai nebegalėtų kalbėti.“

Jei vyresni turkai net kelias valandas gali sėdėti prie vieno arbatos puodelio kalbėdamiesi, jaunimą, anot Viktorijos, jau pasiglemžė technologijos.

„Tokios asmenukių manijos nemačiau nei Lietuvoje, nei Amerikoje, o įjunkimas į išmaniuosius telefonus, net būnant draugų kompanijoje, – įprastas reiškinys. Paradoksalu ir tai, kad visos naujosios technologijos Turkijoje labai brangios ir stipriai apmokestintos, tačiau vis tiek visi jas turi“, – teigė Viktorija.

Jaunimas nuolat protestuoja ir prieš griežtą dabartinio prezidento Recepo Tayyipo Erdogano politiką, kuria norima Turkiją sugrąžinti į praeitį: mažiau kikenimo gatvėse – daugiau taisyklių ir suvaržymų bei musulmoniškų vertybių.

Traukia nepažinti kraštai

Pasibaigus stažuotei, dar porą savaičių Viktorija skyrė kelionėms po kontrastų šalį – nuo turistinės Antalijos iki UNESCO paveldo sąraše esančio Mardino.

„Turkija dar vadinama didžiausiu muziejumi po atviru dangumi. Kiekvienas miestas be galo skirtingas ir savitas. Nors daug kas atkalbinėjo, kai nusprendžiau keliauti viena, visą laiką jaučiausi saugi ir globojama“, – tikino Viktorija.

Lietuvoje vos kelias savaites praleidusi mergina sustoti nesirengia – ją ir toliau traukia užsienis bei sena svajonė tapti gide. „Norisi kuo daugiau aplankyti, pamatyti, išragauti, pajausti. Todėl Lietuvoje tikiuosi ilgai neužsisėdėti. Ne dėl to, kad čia būtų neįmanoma užsidirbti, tiesiog pasaulis per daug didelis ir gražus, – tikino V. Bočkutė. – Galbūt dabar pasuksiu į Skandinaviją – ten savęs neįsivaizduoju, bet todėl tik dar įdomiau.“