"Mus vienija ne dovanos, bet tikėjimas"

"Mus vienija ne dovanos, bet tikėjimas"

"Tau bloga padariusiam atlygink gerumu, kuris yra begalinis. Darydamas gera, skleidi tiesą pasaulyje, tada ir Dievas tau padeda", - sakė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Marijai bažnyčios klebonas Evaldas Darulis. Prieš Kalėdas kalbėjomės apie tai, kas gali pakeisti mūsų gyvenimą, jeigu jis pasidarė tuščias.

Kalėdos daugeliui asocijuojasi su visuotiniu pakilimu, žėrinčiomis eglutėmis ir spindinčiomis vaikų, gavusių dovanų, akimis. Kas jums yra ši šventė?

Dabar tai man yra Dievo atėjimo į žemę, Jo įsikūnijimo šventė, bet jau vaikystėje man tėveliai perdavė tokį supratimą. Nežinau, buvau iš laimingųjų ar nelaimingųjų vaikų, bet niekada Kalėdų Seneliu netikėjau. Ir jeigu tėveliai dovanodavo dovaną, sakydavo, kad ji nuo jų, ne nuo kažkokio senelio, atplasnojusio naktį.

Gebėjimas kurti save, keisti likimą - milžiniška dovana. Kodėl ja nesinaudojame?

Likimas negali būti pakeistas, bet mes galime keisti savo gyvenimus, o visa tai, kas bus ateityje, vienam Dievui žinoma. Bet mūsų kelias eina link tiesos, jeigu neišklysime. Gyvenimo būdas ir kiti dalykai daug ką keičia. Gali net gamtą keisti, priklausomai nuo to, koks yra mūsų santykis su ja.

Dažnai būname kategoriški, matome tik juoda ir balta, lyg nebūtų kitų spalvų. Ar tokia lietuviška prigimtis?

Daug atspalvių turi ir gėris, ir blogis. Aš nemanau, kad lietuvio prigimtis yra liūdna, tik žmogus dažniausiai linkęs fiksuoti tai, į ką mažiausiai reikia gilintis. Matyti kraštutinumus, juoda arba balta, yra lengviau, nei analizuoti ir svarstyti.

Yra ir kovotojų su blogiu.

Dažnai ir jie nenori analizuoti, garsiai šaukia, įrodinėja savo tiesą - tokie ir kovotojai. Mąstantis kovotojas yra mažiau matomas. Menas yra išstudijuoti to, prieš kurį tu kovoji, mąstymo būdą ir pasiekti pozityvų rezultatą nesužalojant nei savęs, nei priešininko. Čia ir būtų tikroji išmintis.

Atrodo, kad jūsų tapyba gyvenimui suteikia daug spalvų; ar tai irgi tarnystė Dievui?

Žmonės painioja mane su tapytoju broliu Egidijumi, kuris pasirašo Darulis E. Aš kartais groju gitara, fleita ar dumbreliu, todėl, kad man tada būna gera.

Žinau, jog į šv. Pranciškaus onkologijos centre sekmadienį vykstančias mišias suvažiuoja nemažai miestiečių. Kas suvienija - bendrumo jausmas, dovanos?

Tai tokios pat mišios, kaip kitose bažnyčiose, tik tiek, kad jas aukoja brolis Benediktas, aš - rečiau, nes turiu daug klebono pareigų, tai man sunkiau sekmadienį ištrūkti. Ten kartu meldžiamės už sergančius onkologinėmis ligomis, dalyvauja daug sergančiųjų, žmonės ateina iš miesto ir kaimynystėje esančių Labrenciškių. Džiaugiuosi, kad mus vienija ne dovanos, bet tikėjimas.

Daugumai žmonių svarbus pamokslas - gilus ir kartu suprantamas.

Daug kas priklauso nuo pamokslo kokybės, bet esmė ta, kad ateiname klausytis Dievo žodžio, ir laužti duonos, priimti Jį į savo širdis ir atkartoti velykinį slėpinį, tai, kas vyksta žmonijos išganymo istorijoje. Tada kunigo profesionalumas reikšmės neturi, šventų mišių vertė vis tiek yra ta pati.

Kaip jūs ruošiatės pamokslui? Ar jautėte, kad žodis kaip grūdas sudygsta klausytojų širdyse?

Rytą persiskaitau Dievo žodį, Švento Rašto komentarą, vadinamąją egzegezę, ir per dieną po truputėlį mąstau, ką norėčiau pasakyti. Kartais užsirašau du tris sakinius, bet niekada neskaitau iš lapelio, kalbu iš atminties apie tai, kas būna išgyventa iki mišių. Padeda ir malda. Manau, kad jeigu žmonės išgirsta iš mano lūpų ištartą žodį, tai ne aš - Viešpats keičia jų gyvenimus. Tuo ir skiriamės nuo tų, kurie sako: "Aš turiu jėgą, energiją", o kunigas sako: "Per mane veikia Dievas", ir tai yra daug veiksmingiau.

Apie ką pas jus ateina išsikalbėti žmonės, ką jiems skauda?

Ateina sergantys, materialiai ir dvasiškai sužlugę, turintys priklausomybę, šeimos, kurios sunkiai išgyvena. Kiekvienas žmogus - atskira istorija.

Kuo jus praturtina kunigystė?

Ji yra mano pašaukimo pilnatvė - kelias, kuriuo mane pakvietė eiti Dievas, ir jeigu kartais aš pats ko nesuvokiu, Jis ir praturtina. Sakramentai suteikia antgamtinę Dievo malonę, ir yra jos garantas. Kunigystės metu žmogus yra Dievo gailestingumo veidrodis, ir, tą gailestingumą atspindėdamas, susilaukia kitų žmonių gailestingumo ir meilės, tai irgi labai stipriai padeda. Žmogus, atradęs pašaukimą, ir pasirengęs juo gyventi visą gyvenimą, tarsi siuntimą ir palaimą. Lygiai taip pat, jeigu Dievas pašaukia gyventi žmogų šeimoje, vyras ir moteris gauna santuokos sakramentą, jų pašaukimas yra tas, jie dėl jo yra laiminami.

Žinau, jūs globojate gyvūnus, šventinate žvėrynus, gerbiate kiekvieną gyvybės formą.

Prisimenu, negalėdavau žiūrėti į savo klasės draugus, kurie kankindavo varles, peliukus, visiškai nesuvokdavau to. Šventasis Raštas sako: atpirkimo sulaukia visa kūrinija. Kai sakai: kūrinija, nekalbi vien apie žmogų, bet kalbi apie Visatą ir apie kiekvieną gyvūną. Neseniai važiavau į Klaipėdą, ir staiga mašina numušė katiną, ir matau, kad jis dar gyvas. Bet visi apsuka ratą. Sustojau, įsijungiau avarinį, einu link jo, ir matau, kad katinėlis kenčia begalinį skausmą, bet kai paėmiau jį, žiūrėjo į mane be jokios agresijos, nes kiekvienas gyvūnas jaučia, kad tu nori jam padėti. Mūsų santykis su gyvūnija yra šventas, nes visa kūrinija yra sistema, kurioje mes viens kitą palaikome. Ar gyvūnai turi sielą? Mes nežinome. Kai kurie mokslininkai įrodinėja, kad tik žmogus yra protinga būtybė; aš tikiu, kad Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą, kad jis tikrai labai protinga būtybė, mylimas Dievo kūrinys, bet Jis myli ir visą kūriniją. Mes negalime žinoti, ar gyvūnai išgyvena meilę Dievui.

Kokie šv. Pranciškaus žodžiai, pamokymai, darbai jums įstrigo?

Mane labiausiai ir patraukė Pranciškaus dvasingumas, todėl, kad jis jautė ypatingą meilę gamtai. Ir jo "Saulės giesmė", ir kalbėjimas su paukščiais, ir dauguma kitų jo gyvenimo epizodų mane žavėjo. Jis gamtoje daug laiko leido, o suskilusios uolos, medžiai jam priminė Dievo veidą.

Sekmadieniais daug žmonių ateina į bažnyčią - kaip stebėtojai ar kaip dalyviai? Dauguma mūsų į bažnyčią einame kaip į kultūros židinį, paklausyti vargonų muzikos, grigališkųjų choralų.

Bažnyčia buvo ir yra kultūros nešėja. Tai ir bibliotekos, garsiųjų dailininkų ikonografijos, Andrejaus Rubliovo, Džioto freskos, kitos didelės meno vertybės. Muziejai taip pat turi daug kūrinių iš bažnyčių. Aš manau, kad kultūra ir menas priartina žmogų prie Kūrėjo, ir jeigu ateinu į švarią bažnyčią, kurioje yra daug meno vertybių, man ten yra gera melstis. Italijoje ir Prancūzijoje yra bažnyčių su marmuro kolonomis, o jų sienos išskaptuotos iš tūkstantmetės uolienos.

Jau dabar teoriškai įmanoma visas žmogaus kūno detales pakeisti dirbtinėmis, net suprojektuoti žmogų, kuris galėtų gyventi nežemiškose planetose. Ką manote apie mokslą, savaip kuriantį pasaulį?

Žmogaus noras atsistoti į Dievo vietą yra piktojo darbas. Kad ir ką darytume, vis tiek mes nebūsime amžini šioje žemėje, prieisime mirties slenkstį. Bet galime savo išmintį panaudoti žmogaus gerovei, jo sveikatos labui; tada viskas gerai. Mokslas neprieštarauja tikėjimui.

Dabar dauguma mokslininkų pripažįsta, kad atsitiktinė gyvybės atsiradimo galimybė ne didesnė už tą, kokia būtų, jeigu taifūnas, einantis per sąvartyną, iš detalių surinktų veikiantį "boingą". Vis dėlto kaip mylėti Dievą, kaip su juo kalbėtis, kai jo nematai?

O kaip mylėtumėt, jeigu nebūtų abstraktus? Kaip žmogų? Teisingai. Bet Dievas turi būti paslaptis. Kaip žmogus negali apkabinti meilės jausmo, kurį nešioja širdyje, taip negalime įrodyti Dievo buvimo, todėl, kad jis yra daugiau negu materija. Sunku todėl, kad su tikėjimu į mūsų gyvenimą ateina ir abejonė, bet jeigu aš tikiu, meldžiuosi, gyvenu, kaip moko bažnyčia, tada su ta abejone tvarkausi. Ir einant tikėjimo keliu, kuriame irgi yra daug trapumo, man daug lengviau, negu tam, kuris sako esąs netikintis. Nereikia bijoti paslapties; tai nėra paprasta, bet yra ir labai gražu.

Jeigu žmogus nuolat nepaklūsta žmonių ir Aukščiausiojo įstatymams, ateina diena, kai pajunta tuštumą, ima bijoti mirties ir nebemato prasmės savo gyvenime. Ar įmanoma keistis?

Keistis visada įmanoma. Dažniausiai žmogus pateikia tą klausimą, kai jam nepakanka gyvenimo stiliaus. Atranda visokiausių priežasčių, kokios tik galėtų būti, kad tik sekmadienį nenueitų į bažnyčią. Daugeliui tai atrodo banalu, nereikšminga. Penktadienį valgo mėsą arba neina išpažinties; sako, taigi ją galiu atlikti Dievui. Mes turime perkeisti gyvenimą, jis mums turi duoti atsakymą, kuris nenukris iš dangaus. Kai pajusime savo gyvenimuose permainų rezultatus, tai ir bus malonė.

Skaičiau prancūzų filosofo mintį, kad angelai yra tokie pat tikri kaip mūsų šuo, sesuo ar elektra.

Bažnyčia tiki, kad angelai sargai yra ir kad dvasinių būtybių pasaulis egzistuoja. Taip ir demonai. Liuciferis kažkada buvo šviesos angelas, jis nebenorėjo būti panašus į Dievą, ir dabar yra piktoji dvasia. Kaip Dievas, taip ir puolęs angelas nori patraukti žmogų prie savęs, bet tada patenkame į gyvenimą, kuriame Dievo nėra.

Sakoma: nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. Kaip tai padaryti praktiškai?

Tau bloga padariusiam padaryk ką nors gero - akivaizdžiai. Nesvarbu, kad tyčiojasi, palenk begaliniu gerumu. Dažnai tenka tai išbandyti praktikoje. Žmogus keičiasi arba atsiriboja, bent jau tau netrukdo. Pikta gerumu nugalėti yra lengviau negu bet ką kita, todėl, kad gerumu skleidi tiesą pasaulyje, tada ir Dievas tau padeda.

Tėvas Stanislovas sakė: "Jeigu pamatytume, ką gali padaryti mūsų maldos Dievui, jei išvystume visus žmones, kuriuos jos paveikė, netektume žado iš pagarbos maldai."

Tėvas Stanislovas visiškai teisus. Maldos prasmė yra labai didelė. Bet kas tavo gyvenime yra Dievas - ar tavo užgaidų vykdytojas, kai spragteli pirštais: ar susimylėtum tą ir tą duoti? Jeigu maldos nelydi mūsų gyvenimo, tada norime iš Dievo padaryti burtininką. Kiti įsigyja amuletą, ir jis tampa dievuku.

Patiklūs žmoneliai tiki pasaulio pabaiga ir jos bijo.

Šventajame Rašte pasakyta: "Nors ir angelas nusileistų, netikėkite, vienas Tėvas žino, kada bus pabaiga." Žmonės laukia, bijo tos apokalipsės, bet neina išpažinties - kur logika? Nueik į mišias, atsilygink tiems, kuriuos įžeidei.

Už ką melsitės, ko palinkėsite parapijiečiams per šventes?

Kiekvieną kartą vis naujų minčių ateina, nes matau situacijas, gyvenimus, ir žinai, už ką ir ko prašyti, bet nebūtinai tik prašyti. Kasdien turime už ką dėkoti - už artimus žmones. Už gyvenimą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder