Namai, kuriuose laukia mažytė minia

"Supratimas, kad vienas kitam esame labai reikalingi, verčia nuolat irtis į priekį", - sakė daugiavaikės šeimos galva Povilas Tautkevičius. Dešimt vaikų auginanti Liudmilos ir Povilo šeima gyvena Dituvoje, savame darže užsiaugina daržovių, vyras įkūrė verslą, kuriam reklamos nereikia - iš lūpų į lūpas sklinda žinia, koks jis darbštus medinių langų rėmų meistras. Šiuo metu vyras išėjęs tėvystės atostogų, o Liudmila įsitraukusi į visuomeninę veiklą: ji - Klaipėdos miesto gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" pirmininkė, ir netrukus jos narius mokys kompiuterinio raštingumo.

Kiekviena daugiavaikė šeima - lyg atskiras žemynas...

Turint gausią šeimą reikia kantrybės, pasiaukojimo, nebūti tinginiu. Bet labai šaunu tokią turėti, smagu, kai tavęs namuose laukia mažytė minia. Aš pats augau vienuolikos vaikų šeimoje, buvau devintas, iš berniukų jauniausias. O žmona - vienturtė; išėjo įdomi sąjunga.

Kokia buvo jūsų vaikystė? Ar vyriausioji sesuo nebuvo antroji mama?

Kelioms vyresniosioms seserims išties buvo nemažai užkrauta, o mūsų, pagrandukų, visai kitos nuotaikos ir prisiminimai. Bet jos neturi nuoskaudų; kai seserys tapo mamomis, pravertė patyrimas, nebijojimas sunkumų, rizikuoti, mokėjimas laviruoti. Niekada nesijautėme vieniši, visada buvo ką veikti. Mano broliai turi geras rankas ir darbus, nė vienas nėra apsileidėlis. Viena sesuo augina devynis vaikus.

Kai su žmona kur išvažiuojame, dalį vaikų pasiimame, dalį paliekame seserims. Per didžiąsias šventes susirenkame, ir namai būna pilni gyvasties. Anuomet mano tėvams didelę šeimą auginti buvo sunkiau, nes nebuvo automatinių skalbyklių nei sauskelnių, nei kitų palengvinimų. Dabar nėra taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Mūsų vaikai labai skirtingos išvaizdos ir temperamento. Nežinia, kodėl medikai galvoja, jog kuo daugiau vaikų gimsta šeimoje, tuo jie silpnesni... Dešimtasis Timotis, vienintelis žydraakis tarp rudaakių, gimė pats stipriausias, svėrė per 5 kilogramus, dviejų mėnesių padedamas jau stojasi ant kojų.

Visi skirtingi; vienam švelnumo reikia, kitam - griežtumo, tad sakau, kad mes su žmona esame savotiški poliglotai: kalbame su vaikais dešimčia kalbų, ne lengvesnių negu kinų.

Susipažinote būdami devyniolikmečiai. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Liudmilos močiutė buvo pasiėmusi globotinį iš vaikų namų, mes su juo mokėmės profesinėje mokykloje. Jis mus supažindino. Tos gražios rudos akys, tyras žvilgsnis pakerėjo visam laikui. Tą patį vakarą pasiūliau draugauti.

Pirmapradis jausmas išliko, juk mes dar negyvename kartu trisdešimt metų, tad visi prisiminimai labai gyvi, atrodo, kad tai įvyko ne taip ir seniai. Vieną dieną užsukome pas draugus į vestuvinių suknelių saloną, ir jie iškart aprengė Liudmilą kaip nuotaką; tad pagalvojome, ko gi laukiam? Susituokėme protestantų bažnyčioje, kaip reta buvo lietingas rugsėjis su šalnomis, bet vestuvių diena pasitaikė kaip saulėta vasaros diena, lyg pranašaujanti palaimintą ir vaisingą santuoką.

Turbūt tuomet neplanavote sulauksiantys būrio vaikų?

Mes iš karto galvojome, kad turėsime jų daugiau nei porą, nes Liudmila labai myli vaikus, aš irgi buvau prisirišęs prie savo brolių, man sakydavo, kad būsiu geras tėtis.

Pasimatymus skirdavome prie jūros ar kavinėje "Du gaideliai", visada vedini giminaičių mažyliais, nes atrodė savanaudiška ir neprasminga susitikinėti dviese.

O dabar pabūnate tik vienu du?

Dvyliktą ar pirmą nakties, kai suguldome vaikus, galime laisvai pasišnekėti, ką nors paplanuoti. Aš turiu savo medinių langų rėmų verslą, tai rankų darbas, kartais trunkantis ir dvylika valandų, bet jeigu dirbi su meile, atsakingai, kruopščiai, neprailgsta. Ir buvo pats darbų pikas, kai statėme savo namą, jau bėgiojo penki vaikai. Čia nebuvo nei stogo, nei durų, bet supratome, kad geriau kurtis tokiame vėjų košiamame būste, nei spaustis išnuomotame bute. Neėmėme iš banko paskolų, padėjo artimi draugai, todėl dabar nesame niekam skolingi.

Vaikai padėjo "auginti" skandinaviško tipo karkasinį namą; prisimenu, kaip laikė pirmąjį pagalį, kol kaliau. Vienas žmogus, apžiūrėjęs statybas, pasiūlė važiuoti dirbti į Švediją, bet mūsų mintys niekada apie užsienį nesisuko, mes turime čia ką veikti, - sakė didelės šeimos tėvas, dažniau nei žmona einantis į mokyklos tėvų susirinkimus.

Tai kodėl daugybė žmonių emigruoja?

Tai priklauso nuo žmogaus. Kokia tinginystė - kasdien sėdėti prie televizoriaus kelias valandas. Arba žemo lygio pramogos suryja laiką, per kurį galima mąstyti, ką nuveikti, o ne verkšlenti.

Kai kurios šeimos galvoja, kad geriau gyventi iš pašalpų, nes tokia nevykusi sistema - norėtum ir galėtum sąžiningai užsidirbti, bet tuomet sumažėja socialinė parama, mums nepriklauso mokyklos krepšeliai, nemokamas maitinimas, būreliai.

Povilai, ar sunku jums būdavo, kai žmona laukdavosi?

Ji ir nėščia labai graži. O įtampa kildavo pervargus, kai grįžusio iš darbo prašydavo paganyti vaikus. Dar triušiukų turėjome, ožkytę reikėjo pamelžti...

Visus vaikus gimdėme kartu. Nesuprantu vyrų, kurie pabėga tą sunkią akimirką, neįsivaizduoju, kaip galima palikti žmoną vieną, be paramos.

Liudmila: Gal kitų tarpusavio santykiai kitokie, bet mūsų ryšys labai artimas, Povilas man - gydytojas, brolis, mylimasis ir draugas, nėra ant žemės kito žmogaus, kuriuo labiau pasitikėčiau. Kai labai skauda, būna šalia, padeda išlikti ramiai, nušluosto prakaitą nuo kaktos. Tik panoriu susisiausti į chalatą - atrodo, jis pats ateina...

Kai kurie vyrai, per gimdymą matę, kaip žmona kankinasi, sako, kad daugiau jai nebeleis to iškęsti.

Mes tai priimame labai natūraliai. Nuo moters viskas priklauso: jeigu ji nenorės, vaikų ir nebus. Aš tik pritariu ir palaikau. Linksmai priimame į savo šeimą dar vieną vaikelį. Jeigu jis gimsta vasarą, kai parkeliauja namo, - kieme spraga šašlykai, skraido balionai ir gėlės.

Liudmila sako nepatyrusi geresnio jausmo, kaip tas, kai ant krūtinės padedamas šiltas kvepiantis naujagimis. Dvi dienas ji neatsistebi juo, negali atsitraukti.

Kuo tampame brandesni, tuo geriau žinome vaiko atėjimo kainą, ir meilės randasi vis daugiau. Gimus pirmajam tai buvo labiau pažindinimasis. Ir su žmona iš naujo įsimylime vienas kitą. Visi tie natūralūs procesai yra stebuklingas reiškinys. Kiekvieną sykį, kai į pasaulį ateina nauja gyvybė, apima nepakartojamas jausmas, kad Dievas mums patiki dar vieną žmogų užauginti.

O kai jie auga, jūs pastebite ir atskleidžiate talentus. Mes kalbamės, o didžiajame kambaryje vaikai groja pianinu, smuiku, dainuoja - visai kaip filme "Muzikos garsai". O namų sienos, kurios dar nedažytos, paliktos vaikų piešiniams.

Pirmagimė Aufelija yra ypatinga, romaus būdo, išmintinga, sugeba daugybę darbų padaryti. Jeigu vieną su vaikais paliekame, ir bandelių išsikepa. Jos piešinius žmona įrėmina. Ji gimusi rūpintis kitais, yra savo mamos sielos dvynė; ir Liudmila nuo mažens rūpinosi gyvulėliais, net gėles nešdavosi prie upelio pasivaikščioti.

Vyresnėlė, užuot su draugėmis išėjusi į miestą, vedasi sesutes, už savo pinigėlius priperka saldainių. Titas griežia smuiku ir yra pats didžiausias skaitovas, nematyti jo per storą knygą. Livija - jautri, meniškos sielos, kai buvo maža, ją vienintelę tekdavo nuolat sūpuoti. Užaugusi ji nori būti delfinų trenere. Pijus - itin judrus ir gyvas, žodžio kišenėje neieško, žino, kada, ką ir kokia kalba pasakyti - rusų, anglų ar lietuvių. Turi kone enciklopedinę atmintį. Nojus, Aušrinė, Giulija, Salvija ir Amelija - nuovokūs, smalsūs, geraširdžiai.

Pagrandukas Timotis, tas mūsų stipruolis Heraklis, kol kas labiau atsiveria mamai, aš jį dar turėsiu "atrasti".

(Kol kalbėjomės, fotografą kamantinėjo vaikai. Kažkuris iš berniukų paklausė: "Ką manai apie Darvino teoriją? Ar mus sukūrė Dievas?" Tas atsakė, kad tiki evoliucija. Tuomet vaikas pasakė: "Kas būtų galėjęs parašyti tokią išmintingą knygą, jeigu tų žmonių ir įvykių prieš tūkstančius metų nebūtų buvę?")

Ar kai žmonos nebūdavo namie, yra užliejęs tvanas ar nutikę kitokių nuotykių?

Kai aš lieku namie, tvano nebūna, nebent keptuvė pridega. Kartą su vaikais suspėjome iškepti tortą "Debesėlis". Mano berniukai - neprasti virėjai.

Ar jūs, Povilai, esate pasakęs: viskas, daugiau vaikų nebus?

Kaip vyras gali turėti mažiau vaikų už savo tėvą, užauginusį vienuolika vaikų?

Ar su baime laukiate to meto, kai lizdas ištuštės?

Kol paskutinis vaikas paliks mūsų namus, iki tol gyvenimas bus pilnas džiaugsmo ir rūpesčių, spalvų. Kol vaikai maži - tai pati gražiausia gyvenimo kūryba, pilnatvė ir nuostaba. Kai jautiesi labai reikalingas, niekada nekamuos depresija, apatija, atvirkščiai - sprogdina geri jausmai.

Negi tarpusavio santykiuose nebūna dramatizmo?

Būna barnių ir pasipykimų, aš bandau įrodyti savo tiesą. Kai tvartą statėme, žmona vienaip lentas dėjo, aš - kitaip. Bet paskui pasijuokiame. Kuo toliau mes gyvename, tuo daugiau atrandame skirtumų, visiškai nepanašūs mudviejų skoniai, požiūriai, visą laiką ieškome kompromiso. Manau, čia ir yra pats įdomumas, neleidžia nusibosti. Ir niekada piktumo ilgai nelaikome užantyje, aš santūresnis, tai gal dažniau pirmas taikausi. Nesame iš tų, kurie va pamatė kokį gražų žmogų iš šalies - ir skiriasi. Mes esame šeima nuo pirmos dienos iki paskutinės.

Ateina toks metas, kai žmogus nebemato, dėl ko gyvena, kam stato, o pas mus, ačiū Dievui, to nėra. Tėvai nuo mažumės į mane įdėjo tikėjimą, meilę ir pagarbą artimui, jie neišsiskyrė, ir man skyrybos atrodo tolimos ir neįžengiamos kaip džiunglės.

Jeigu žmona negalėtų turėti vaikų, ar santykiai būtų tokie tvirti?

Įsivaikintume keletą. Ji ir dabar apie tai pašneka.

Ar jūs kaip nors bandėte vienas kitą pakeisti?

Metams bėgant vienas kitą gludiname, papildome, įgyjame naujų savybių. Kartais pajuokaujame, sakome, kad jeigu štai įveiksime šią sudėtingą situaciją, galėsime vadintis gyvenimo universiteto profesoriais. Mes leidžiame vienam kitą mokyti. Mes gyvename audringai, nesame nuolankūs.

Ar žinote, ko jūsų žmona šiuo metu nori?

Mes vienu metu svajojame apie daug dalykų, kas yra sektina. Didžiausia abiejų svajonė - užauginti darnią šeimą, dorus, dievobaimingus žmones, kad jie gyvenime nebūtų mums gėda, bet garbė ir pasididžiavimas.

Norime pasidairyti po pasaulį; šią vasarą su trimis vaikais automobiliu keliavome po Latviją, pasvajojame apie Turkiją ar Egiptą, bet žinome, kad labai negreitai tai įvyks. Norime nusipirkti autobusiuką, pasistatyti pirtį, o tai dabar vaikai po tris iš karto maudosi...