Neeilinė klaipėdiečio istorija sudomino norvegus

Jo žiniomis, menininkas Jurijus Salnikovas ketina sukurti bei padovanoti minėtam miestui meno kūrinį ir taip įamžinti to meto įvykius.

PRAŠO PAGALBOS. Į "Vakarų ekspreso" redakciją kreipėsi norvegų žurnalistas Peras Jevnė. Asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtas likimas

Anot žurnalisto, J. Salnikovo tėvai Galina Korolenko (gim. 1928 m.) ir Fiodoras Salnikovas (gim. 1918 m.) 1942-aisiais Sovietų Sąjungoje tapo nacių karo belaisviais ir iki karo pabaigos buvo įkalinti Budės mieste, Norvegijoje, kuri tuo metu buvo okupuota vokiečių.

1945 m. sausio 1-ąją nelaisvėje jiems gimė sūnus Jurijus. Žurnalisto žiniomis, 1944-1945 metais tokiomis pat aplinkybėmis minėtame mieste iš viso gimė 52 rusų tautybės vaikai.

Po karo minėta šeima grįžo į Rusiją, kurį laiką gyveno Vladivostoke, tačiau netrukus persikėlė į Klaipėdą. Žinoma, jog uostamiestyje mirė abu Jurijaus tėvai: tėvas - 1987 m., motina - 1992 m. J. Salnikovas, kuriam šiandien turėtų būti 72-eji, esą tapo menininku ir šiuo metu vis dar gyvena uostamiestyje.

Šia Antrojo pasaulinio karo istorijos atkarpa daugelį metų besidomintis norvegas informavo, jog rusų tautybės klaipėdietis turintis planų sukurti ir Budė miestui padovanoti skulptūrą "Moteris audroje", kuria norintis atminti tuo metu į žuvų fabriką sudėtingiausiomis oro sąlygomis dirbti keliavusias rusų moteris.

"Nors jau esu pensijoje, tačiau mane vis dar domina tokios neeilinės istorijos ir asmenybės", - laiške "Vakarų ekspresui" rašė 77-erių P. Jevnė.

LAISVĖ. Rusų tautybės nacių karo belaisviai Norvegijos laisvės atkūrimo dieną 1945 metų gegužės 8-ąją. Asmeninio archyvo nuotr.

Anot jo, ši istorija ypač sudomino ir norvegų profesorę Liv Mjelde, kuri planuoja susukti dokumentinį filmą apie Norvegijoje nelaisvėje gimusius rusų vaikus, karo belaisvius bei civilius žmones, karo metais nacių okupuotoje Norvegijoje dirbusius vokiečiams. Ji norinti su Jurijumi susisiekti. Neabejingais Jurijaus bei kitų vaikų likimu tapo ir kai kurie kiti Norvegijos žurnalistai.

Paieškos

Norėdami išsiaiškinti, ar minėtas asmuo vis dar gyvena Klaipėdoje, "Vakarų ekspreso" žurnalistai kreipėsi į miesto Savivaldybės Gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrį, tačiau informacijos specialistai suteikti negalėjo, kadangi tam būtinas asmens kodas. Kreipėmės ir į Migracijos departamentą, tačiau atsakymo dar nesulaukėme. Paieška internetu - taip pat bergždžia.

Susisiekėme su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku, skulptoriumi Arūnu Sakalausku - ar Klaipėdos menininkai ką nors žinantys apie J. Salnikovą, galbūt jų kolegą? Tačiau pastarasis, pasiteiravęs ir kitų, nieko negalėjęs pasakyti apie žmogų tokiu vardu ir pavarde. Vis dėlto vienintelis A. Sakalausko kolega dailininkas, nors ir nebuvo įsitikinęs, apie panašų projektą - skulptūrą "Moteris audroje" - lyg ir girdėjęs kažkurioje televizijos laidoje.

[CITATA]

Kodėl Klaipėda?

Norvegija per Antrąjį pasaulinį karą pasiskelbė neutralia valstybe, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė. Tais metais šalyje buvo pradėtos kurti priverstinių darbų stovyklos, į kurias buvo vežami vokiečių belaisviai iš visos Europos.

Istorikas, Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Vasilijus Safronovas nebuvo pernelyg nustebęs dėl taip susiklosčiusio rusų tautybės žmonių likimo po Antrojo pasaulinio karo.

"Po karo Sovietų Sąjungoje vyko aktyvus repatriacijos procesas. Priverstiniams darbams į kitus kraštus išvežtus karo belaisvius, SSRS piliečius, vėliau norėjusius grįžti į tėvynę, kruopščiai tikrino valdžia - esą ar jie nebuvo užverbuoti vokiečių. Taigi už bendravimą su priešais kilo grėsmė patekti į lagerį savoje šalyje..." - dėstė istorikas.

KARO BELAISVIAI Saltfjellet kalnų masyve, Norvegijoje, dirbo geležinkelio statybose. 1945 m. gegužė.

Klaipėdą, anot pašnekovo, buvę karo belaisviai esą galėjo pasirinkti dėl to, kad čia buvo mažai pažįstamų. Juos taip pat galimai slėgė paslaptys, kurių jie buvo sukaupę karo metais ir dėl kurių galėjo būti persekiojami.

"Taigi Klaipėda matomai tapo puikia vieta sudėtingo likimo žmonėms, norėjusiems pasislėpti nuo nepageidaujamų akių, nuo tų, kurie galėjo juos išduoti. Galbūt dėl to apie tokius žmones ir dabar mes mažai težinome - jie tiesiog nenori viešinti paslaptingų savo istorijų", - pasakojo V. Safronovas.