Nijolė Požarskienė: "Jeigu duosim durniams kelią, pasaulį vieni durniai ir valdys!"

"Vakarų ekspreso" svetainėje ją pasveikinome su praėjusiu gimtadieniu ir pakalbinome tikėdamiesi, kad net artimiausiems žmonėms kai kurios pokalbio detalės bus dar negirdėtos.

APIE GIMTADIENĮ. Iš tikrųjų esu gimusi sausio 1-ąją, tačiau dokumentuose įrašyta sausio 5-oji. Tą dieną mane atsiiminėjo iš gimdymo namų, tai ir įrašė tą datą. Neva akušerė pasakė, kad vis tiek niekas nepatikės, kad gimiau sausio 1-ąją.

APIE METUS. Man visada atrodo keista, kai moterys slėpti savo metus laiko geru tonu. Yra tiek, kiek yra.

APIE PRIETARUS. Prietaringa nesu, horoskopų neskaitau. Tikiu žmogaus likimu. Netikiu niekuo, ko nepamatau ir nepačiupinėju. Tačiau kai iš šalies pasižiūri, kaip klostosi žmonių gyvenimai, kartais iš tikrųjų negali nepastebėti, kad jį kažkas veda už rankelės ir išveda. Bet manau, kad ir pats žmogus kažkiek savo likimą pakeisti gali. Angelai sargai manęs dar negelbėjo, nes, matyt, giliai niekur dar nekritau.

STILIUS. Patinka tamsūs drabužiai. Mano drabužių spintoje populiariausi juodos ir pilkos spalvos drabužiai. Nors širdyje esu prieš tamsias spalvas, bet nueinu į parduotuvę ir vėl nusiperku tamsų drabužį.

LAIMINGŲ SKAIČIŲ neturiu, tik kažkur pasiskaičiau, kad man turėtų sėkmę atnešti aštuonetas. Kodėl - net nežinau.

MĖGSTAMIAUSIOS GĖLĖS - laukinės neužmirštuolės.

DUOMENYS. Mano ūgis - metras šešiasdešimt du, akių spalva - pilka.

APIE VAIKYSTĘ. Tėvai auklėjo labai griežtai, bet mano vaikystė buvo pasakiška. Vaikystė ir studijos buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai.

VAIKYSTĖS DOVANA. Turėjau tokią plastmasinę lėlę, kuri vartėsi, lingavo į skirtingas puses. Aš su ja nesiskirdavau. Miegodama, pasikišdavau po antklode. Jinai naktį neretai su didžiausiu trenksmu iškrisdavo iš lovos ir nuolat pažadindavo tėvus. Bet vis tiek aš jos niekam neatiduodavau.

DIREKTORIUS FRICAS. Juodžiausias laikotarpis - vidurinė mokykla. Ten mes jautėmės kaip kokioje koncentracijos stovykloje. Turėjom labai griežtą direktorių, kuris dėstė mums vokiečių kalbą, ir mes pravardžiavome jį Fricu. Mergaitės galėjo vaikščioti tik su kasytėm, surištom kaspinėliais, į šokius galėjai ateiti tik su mokykline uniforma, jokių kaproninių kojinių, ir taip visus 11 metų.

ATMINTIS. Dabar galiu pamiršti, kas įvyko ryte arba vakar vakare, o kas vyko vaikystėje, aš labai gerai ir aiškiai atsimenu.

PIRMOJI MEILĖ. Klasėje tebuvo 4 berniukai. Pamenu, vienas iš jų, vardu Jonas, buvo paskyręs pasimatymą. Studijų laikais buvau labai užsiėmusi, kad galėčiau vaikščioti į pasimatymus.

SVAJONIŲ buvo visokių. Pas mus į namus Šakiuose atvykdavo dėdė, kuris buvo kriminalistas ir dėvėjo labai gražią mėlyną uniformą. Štai dėl tos uniformos aš jau nuo vaikystės svajojau tapti policininkė. Norėjau būti ir istorikė, ir medikė, ir muzikė. Baigusi akordeono klasę su drauge planavau stoti į konservatoriją. Tačiau kai išgirdome kokios varginančios yra vokalo studijos, tiesiu taikymu nudrožiau į Vilniaus universitetą. Taip tapau teisininke ir nesigailiu nei vienos minutės. Jeigu reikėtų pakartoti, viską padaryčiau tą patį.

MUZIKINĖ KARJERA. Kai mokiausi Teisės fakulteto pirmajame kurse, dainavau chore, kaimo kapeloje, tad nuolat būdavau "ant ratų". Sesijoms ruošdavausi tai autobuse, tai lėktuvuose. Kartą dekanas išsikvietė ir paklausė: "Ko tu čia atvažiavai, Kuncaityte, mokytis ar dainuoti?" Taip visą studijų laiką prabuvau ant scenos. Ir nuo jos nulipau tik atvažiavusi į Klaipėdą. Po generalinio prokuroro įsakymo, kad prokurorui nedera lipti ant scenos, mano muzikinė karjera baigėsi.

APIE AKORDEONĄ. Namuose stovi, bet gal jau 20 metų nesu jo palietusi.

APIE ŠEIMĄ. Mano šeima - nuostabi duktė Gintarė, kuri dabar augina anūkėlį Gantą Benitą, ir tėveliai Šakiuose. Džiaugiuosi, kad su dukra, kaip mane su tėvais, sieja gilūs emociniai ryšiai.

APIE SESERĮ. Turiu penkiais metais vyresnę seserį Romą. Gyvena Šakiuose. Ji mane mažą prižiūrėdavo. Mama pasakojo tokį atvejį, kad kartą, kai seserį Romą paliko mane saugoti, sugrįžusi vos pažino. Mat mano akys buvo užlipintos "Nivea" kremu. Negalėjau net atsimerkti. Ar sesuo nusprendė taip mane pagražinti, ar nuraminti, nežinau.

APIE DRAUGUS. Pažįstamų žmonių turiu labai daug, o labai gerų draugų - tris, keturis. Jiems galiu paskambinti ir vidury nakties.

PIRMOJI DARBOVIETĖ. Baigusi universitetą dirbau Lazdijų prokuratūroje. Kai paskui vyrą atvykau į Klaipėdą ir nuėjau prašytis darbo, labai nustebau, kad mane priėmė, nes buvau vienintelė moteris tarp daugelio uniformuotų kolegų vyrų.

APIE PINIGUS. Man jų, tiesą pasakius, daug nereikia, tik būtiniems dalykams, nes niekada mano gyvenime nebuvo siekio: "pinigų, pinigų, pinigų!" Nesuprantu jaunimo, kuris tik pradėjęs dirbti, nori dabar, labai greitai ir labai daug.

PASIEKIMAI. Didžiausias mano pasiekimas, kad aš visą gyvenimą nugyvenau sąžiningai. Šį jausmą man įskiepijo tėvai. Mano tėvas buvo vienintelis kolūkio pirmininkas Lietuvoje, kuris važinėjo kukliu senoviniu "zaporožiečiu". Būdavo, jeigu važiuodavom į Vilnių, tai kas pusvalandį tekdavo sustoti, kad atauštų perkaitęs variklis.

METŲ LAIKAI. Mėgstu pavasarį ir laiką, kai būna tikra žiema. Man patinka pūga, gamtinės stichijos. Tokie dalykai mane "veža".

KULINARIJA. Dabar, kai šeima sumažėjo, dėl savęs labai ir nesistengiu. Ir jau daug ką primiršau. Bet anksčiau sakydavo, kad esu gera. Skaniai gamindavau salotas, mėsos gaminius.

APIE DIETAS. Buvo toks laikotarpis, kai aš pirmadieniais darydavau iškrovos dienas. Gerdavau tik vandenį ir arbatą. Ir netgi kitą dieną nesinorėdavo valgyti. Gal jau 10 metų mėsos praktiškai nevalgau, tiktai vištieną arba kalakutieną. Labai mėgstu jūros gėrybes.

ŠALDYTUVO TURINYS. Šaldytuve visada privalo būti alyvuogių ir "Džiugo" sūrio.

MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS. Nesutinku su posakiu "Duok durniui kelią". Aš visiems sakau - jeigu duosim durniams kelią, pasaulį vieni durniai ir valdys!

NAMŲ BIBLIOTEKĖLĖ. Kai buvau paauglė, man labai didelį įspūdį padarė "Džeinė Eir". Mėgstu istorines, biografines knygas. Detektyvų neskaitau, nes mano visas gyvenimas buvo vieni detektyvai.

SAVIKRITIKA. Nepakankama savivertė. Kartais man atrodo, kad prie vienų žmonių aš per jauna, o prie kitų jau per sena.

APIE KITUS. Kituose žmonėse labiausia erzina įžūlumas, akivaizdus melavimas ir nepagarba kitam. Patinka taktiškumas, kuklumas, patinka žmonės, kurie diskusijoje sudaro galimybes kitiems būti lygiaverčiais.

NAMAI. Mano mėgstamiausia vieta namie yra miegamasis.

AUGINTINIAI. Buvo laikas, kai vienu metu auginau beždžionę ir 5 šuniukus. Kai draugai gimtadienio proga padovanojo beždžionėlę, mums dvi savaites nebereikėjo televizijos. Grįždavom ir stebėdavom, ką šitas padarėlis sugeba. Laukėm kada sugriaus namus. Išbuvo pas mus gal porą metų, tačiau kartą vyras atidavė pasidžiaugti draugams ir jie ją pradangino. Dabar auginu kalytę Perlą, kuri 10 metų yra mano asmens sargybinė.

APIE AUTOMOBILIUS. Esu ištikima "Mazda" markės automobiliams. Dabar vairuoju "Mazda 3" ir pasiskaičiau, kad šis modelis yra patvariausių automobilių pirmajame penketuke.

FOBIJŲ neturiu, gal voriukai nelabai patinka.

TOLERANCIJA. Esu labai tolerantiška ir labai nemėgstu konfliktinių situacijų. Viską mėginu išspręsti kaip įmanoma ramiau, bet jeigu mane priveda prie kraštutinės ribos, galiu tapti labai aštri.

APIE PALANGIŠKIUS. Tokių žmonių nėra visoje Lietuvoje. Nei Druskininkuose, nei Birštone, nei kituose kurortuose. Tokio sudaiktėjimo niekur nėra. Palangoje tėvas su sūnumi gali peštis ir bylinėtis netgi dėl pusės metro takelio. Tačiau šiaip mes, lietuviai, nesame kokie blogesni už kitus.

APIE KLAIPĖDĄ. Galime didžiuotis jūra, kopomis, galimybe nuplaukti į Nidą. O trūksta labai daug. Kai aš dabar einu per miestą, jis man primena Kaliningradą, gal prieš kokius 20 metų. Nušiuręs, be žmonių, liūdnas, nesaugios krantinės, kuriose stūkso suoliukai, o tarp jų neaptverti tarpai. Čia pat laksto maži vaikai. Lieka tik stebėtis, kaip iki šiol pavyko išvengti skaudžių nelaimių.

APIE OPTIMIZMĄ. Iki kokių 50 metų amžiaus buvau nepataisoma optimistė. Dabar po truputį atslenka pesimizmas. Lietuva murkdosi jau kokie 25 metai. Kad bent po centimetrą į viršų. Bet vis krentam, neišsikapstom.

MISIJA. Aš visam gyvenimui liksiu prokurorė. Man nebuvo priimtina baigus prokurorės karjerą kabintis į advokatūrą - tiesiog prigimtis neleidžia ginti nusikaltėlių.

APIE PRINCIPINGUMĄ. Nesigailiu, kad atsisakiau prezidentės pasiūlymo užimti šalies generalinio prokuroro vietą. Ir matydama, kas vyksta šiuo metu, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad pasielgiau teisingai.

APIE TAUPUMĄ. Nors esu suvalkietė ir neretai girdžiu apie mūsų taupumą, čia yra daug "skūpesnių" žmonių. Jeigu jau esi suvalkiečio namuose, tai stalas nuo valgių turi lūžti.

NEATLIKTI DARBAI. Kad jau, žinokit, praradau viltį. Man taip norėjosi, kad to sąžiningumo aplinkui būtų daugiau. Atsirastų daugiau teisingumo. Bet kiekvieną dieną matai, kad viskas tolsta. Darosi netgi graudu.

APIE LAIKO MAŠINĄ. Jei galėčiau keliauti į praeitį arba ateitį, aš norėčiau ją sustabdyti ties kokiais 45-aisiais mano gyvenimo metais.

Kalbino Gintaras TOMKUS

Dosjė

2002 m. N. Požarskienė už pasiekimus profesinėje veikloje įrašyta į žymiausių pasaulio dalykinėje veikloje ir versle aktyvių moterų leidinį ("International Who's Who of Professional and Business Women").
2003 m. už indėlį ROTARY judėjimo veikloje apdovanota "ROTARY International" Polo Hario (Paul Harris) vardo medaliu.
2009 m. už nuopelnus įvertinta Respublikos prokuroro garbės ženklo II laipsnio medaliu.
2014 m. už nuopelnus Lietuvos ROTARY judėjimui apdovanota Polo Hario (Paul Harris) 1 smaragdo ženklu.