Norvegai atimtą lietuvės vaiką paliks lytinėms mažumoms

Sausio 13-ąją Jonukui sukako penkeri. Mama negalėjo jo pasveikinti net telefonu, nes bet kokie teismo nenumatyti kontaktai uždrausti. Teismas su sūnumi jai leido susitikti viso labo tris kartus per metus.

Penktadienį „Respublikos“ kalbinta A.Ramoškienė teigė vis dar nenuleidžianti rankų, nors gyvenanti Norvegijoje taip, kaip niekam nelinkėtų. Moteris negali ne tik auginti savo vaiko, bet ir matytis tada, kada nori - tai sprendžia jo dabartinės globėjos. A.Ramoškienė gyvena Osle, jos sūnus - šalies šiaurėje, juos skiria du su puse tūkstančio kilometrų.

Moteris negali net planuoti savo ateities, nes nežino, kokia ji bus. Tikra tik dėl vieno - gyvens Norvegijoje ir kausis dėl savo sūnaus, o jei pavyks tą kovą laimėti - kuo greičiau su vaiku grįš į Lietuvą. Tik tuo, kad pavyks įveikti šios šalies teisinę sistemą, jai tikėti vis sunkiau, o iš Lietuvos, kurios pilietė yra tiek ji, tiek jos sūnus, pagalbos sulaukti nepavyksta.

„Ne geresnio gyvenimo, ne pinigų aš važiavau į Norvegiją ieškoti. Aš norėjau, kad šeima gyventų kartu. Rezultatas - dėl kažkokios jaunystės klaidos praradau ir šeimą, ir vaiką, ir gyvenimą, - sako moteris. - Noriu mokytis, dirbti, pasirūpinti savo vaiku. Galėčiau tai daryti Lietuvoje. Tačiau gaištu laiką Norvegijoje. Jeigu išvažiuosiu, jie pasakys, kad vaikas man neberūpi...“

Laimės nerado

A.Ramoškienė į Norvegiją kartu su vyru atvažiavo prieš maždaug ketverius metus. Čia jau gyveno jos vyro tėvai. Gyvenimas svetimoje šalyje nebuvo lengvas, pradėjo kilti konfliktai ir su vyru, ir su jo tėvais. Matydama, kad bendras gyvenimas nesiklosto, vieną dieną ji susikrovė daiktus į automobilį, pasiėmė mažametį sūnų ir išvažiavo iš namų. Tačiau pabėgti nepavyko - buvo grąžinta namo ir apskųsta Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybai „Barnevernet“. Iš tarnybos sulaukė pretenzijų dėl to, kad žiemą išvažiavo automobiliu vasarinėmis padangomis, neprisegė vaiko saugos diržu, o vėliau verkė.

Po bandymo pabėgti iš namų ir tyrimų psichiatrijos ligoninėse ji kurį laiką su Jonuku gyveno Moterų krizių centre, pradėjo dirbti. Tačiau vieną dieną atėjusi į vaikų darželį pasiimti sūnaus jo neberado - metų ir šešių mėnesių vaiką išsivežė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Ir net policija padėti niekuo negalėjo, nes „Barnevernet“ yra įtakingesnė institucija nei policija. Po kurio laiko jos vaikas buvo atiduotas globoti lesbiečių šeimai.

Teismuose - bejėgė

Toliau A.Ramoškienės gyvenimas klostėsi lyg košmaras. Moteris darė viską, kad tik atgautų sūnų, vykdė visus nurodymus, išsiskyrė su vyru, susirado būstą, išmoko anglų ir norvegų kalbas, griebėsi kiekvienos galimybės uždirbti. Tačiau nei Norvegijos teismo, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos tai nedomino - teigiamai įvertinęs Aistės pastangas teismas berniuką ir toliau patikėjo lesbiečių porai.

Norvegijos teismai neatsižvelgia nei į motinos, nei į liudininkų pasisakymus ar paaiškinimus. Pačiai A.Ramoškienei, kol ji nemokėjo norvegų kalbos, buvo visapusiškai kaišomi pagaliai į ratus - paskiriami advokatai, kurie neatstovauja jos interesams, „geranoriškai nusiteikę“ ekspertai surašo išvadas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, jai nepalankios... Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos demonstruoja savo valdžią net retų motinos susitikimų su vaiku akivaizdoje.

Jonukas, anot A.Ramoškienės, jau nekalba lietuviškai, ją vadina „mama Aiste“. Tačiau susitikimais su ja džiaugiasi ir kiekvieną kartą klausia, kada jinai jį pasiims su savimi į Oslą. Moteris neturi ką vaikui atsakyti - jis dar per mažas suprasti, kas vyksta.

A.Ramoškienė ieškojo pagalbos ir Lietuvoje. Lietuvos institucijos parengė Tarptautinę sutartį dėl bendradarbiavimo vaiko teisių apsaugos srityje - buvo tikimasi, kad ją pasirašius galima bus padėti Lietuvos pilietei. Susirašinėjama iki šiol, ir jokio rezultato nėra - norvegai tyli.

Laikas veikti Lietuvai

A.Ramoškienė „Respublikai“ sakė, kad šiuo metu jos tėvas Lietuvoje tvarkosi dokumentus, kad būtų pripažintas galintis globoti vaiką. Moteriai Norvegijoje atstovaujanti advokatė rengia skundą aukštesnei teismo instancijai.

- Ar yra vilties, kad A.Ramoškienei pavyks atgauti savo sūnų? - „Respublika“ teiravosi Norvegijos teismuose jai atstovaujančios advokatės Sandros Latotinaitės.

- Vilties yra, taip. Neabejoju, kad šitą bylą Europos Žmogaus Teisių Teismas vieną dieną imsis nagrinėti iš esmės. Pirma privalome išnaudoti visas nacionalines skundimo priemones. Toks procesas neišvengiamai truks labai ilgą laiką.

Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos „pagalbos“ šioje byloje rezultatas šiandien yra toks, kad Jonukas, galima sakyti, yra diena po dienos nutautinamas, o jo biologinė šeima tapusi jam svetima: jam 5 metai, jis nekalba lietuviškai, nepažįsta savo tėčio, senelių, giminaičių. Savo biologinę mamą gali matyti tik 3 kartus per metus.

Laukti nebėra ko. Mano nuomone, Lietuvos aukščiausio lygio valdininkai turi pradėti daryti „spaudimą“, reikalauti atsakymų į žemesnio rango valdininkų kreipimąsi į Norvegijos institucijas, siekti dvišalių susitikimų ir derybų, t.y. pasekti Rusijos pavyzdžiu. Šios šalies piliečių šeimoms, gyvenančioms Norvegijos šiaurėje, pradėjus viešai protestuoti dėl turimų problemų su vietinėmis vaikų teisių apsaugos tarnybomis, Rusija pasirūpino, kad Finmarko apskrities viršininkas su Murmansko srities Dūmos atstovais 2013 m. lapkritį pasirašytų protokolą dėl regioninio bendradarbiavimo vaikų teisių apsaugos srityje.

- Ar kas nors Norvegijoje - valdžios institucijos, ta pati Vaiko teisių apsaugos tarnyba - pajuto Lietuvos valdžios institucijų pastangas padėti savo pilietei? Ar buvo iš to kokios naudos?

- Absoliučiai jokios naudos. 2013 m. spalį vykusių pirmos instancijos teismo posėdžių metu supratau, kad vietinė Vaiko teisių apsaugos tarnyba iš mano įvadinės kalbos pirmą kartą sužinojo apie tai, jog Lietuva domisi šia byla, o to rezultatas - buvo uždraustas bet koks proceso vaizdo ir garso įrašo darymas (pagal Norvegijos civilinį, taip pat ir baudžiamąjį procesą, posėdžiai nėra protokoluojami).

- Nejau Norvegijos teisinė sistema tokia, kad žmogus tokioje situacijoje lieka visiškai bejėgis? Elementarus žmogiškumas ten nieko nereiškia?

- Galiojanti teismų praktika bet kurioje šalyje, manau, atspindi tautinio mentaliteto bei žmogiškumo sampratą.

- Kokie įmanomi tolesni žingsniai? Gal dar vienas laiškas Lietuvos prezidentei? Gal Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas?

- Aistė, mano nuomone, jau padarė viską, ką turėjo padaryti. Atėjo laikas Lietuvos valstybei padėti savo piliečiams ginti pagrindines teises ir laisves - ne kalbėti, o veikti.

Kristina PAULIKĖ, Asociacijos Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė:

Norvegai įsivaizduoja, kad jie daro tai, kas geriausia vaikui. Tačiau, kiek suprantu, viskas daroma tiesiog mechaniškai, kaip parašyta įstatymuose. Vaikas pas juos tarsi daiktas. Jie visiškai neanalizuoja, ką tas vaikas jaučia atimamas iš mamos, atskiriamas, perduodamas auginti svetimiems žmonėms. Kodėl ta psichologinė trauma, kurią patiria nuo mamos atskiriamas vaikas, netraktuojama kaip smurtas prieš vaiką? O ir globėjai, kiek suprantu, net nestebimi, kaip tą vaiką augina ir ugdo. Kitas klausimas - kodėl jie visiškai neatsižvelgia į tai, iš kokios kultūros šalies vaikas kilęs? Juk lietuviams neįprasta, kad vaikas augtų dviejų moterų šeimoje.

Vytautas BUDNIKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas:

Problema ta, kad Norvegija nėra pasirašiusi tam tikrų tarptautinių sutarčių, tad paveikti jų teisinės sistemos praktiškai nėra galimybės. Tačiau mes esame Europos žmogaus teisių asociacijos nariai, tad galime kai kuo jai padėti. Geriausias kelias - jei Lietuvoje kas nors iš artimų vaiko giminaičių sutiktų jį globoti, nes pagal tarptautinę teisę pirmenybė tenka giminaičiams, o ne svetimiems žmonėms. Tai būtų juridinė gudrybė - žingsnis, kad vaikas atsidurtų Lietuvoje. Niekaip kitaip mes negalime paveikti Norvegijos įstatymų leidybos ar teismų sistemos.

Parengta pagal dienraštį „Respublika"