Norvegijos „Barnevernet“ iš lietuvio atėmė tris vaikus

Norvegijos „Barnevernet“ iš lietuvio atėmė tris vaikus

(1)

Mūsų šalies institucijos niekuo nepadeda lietuvio Žiginto Aleksandravičiaus šeimai, iš kurios pernai Norvegijoje buvo paimti trys vaikai. Vyras viešai kreipėsi į Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, tačiau ir iš jo - jokios reakcijos. Štai kaip atsakingi asmenys ir tarnybos rūpinasi savo piliečiais, atsidūrusiais nepavydėtinoje situacijoje.

Vaikų paėmimai iš lietuvių šeimų Norvegijoje nesiliauja. Kai kurie spėja pabėgti. Šeimos tarpusavyje šnabždasi, kad į Lietuvos tarnybas kreiptis neverta - tai tik laiko gaišatis. Užsienyje į bėdą pakliuvę Lietuvos Respublikos piliečiai mūsų institucijoms, regis, neįdomūs. Net kai tai yra vaikai. Gal laikas numatyti naują piliečio apibrėžimą įstatymuose - „atimtas pilietis“. Nei teisių jam, nei pareigų.

Spruko žaibiškai

Prieš kelias savaites į Lietuvą iš Norvegijos, gelbėdama savo vaikus, pabėgo dar viena šeima. Tris vaikus auginantys lietuviai vos spėjo pasprukti iš šalies, kai Norvegijos vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ darbuotojai vienu metu buvo pasiųsti į tris skirtingas mokyklas, kuriose mokėsi šeimos atžalos. Vienam iš vaikų klasės draugas paskambino nugirdęs, ko ieškodami į mokyklą atvyko tarnybos atstovai. Šeima sureagavo žaibiškai. Daugiau kaip dešimt metų Norvegijoje gyvenantys lietuviai su vaikais paliko nuomojamą butą su visais ten buvusiais savo daiktais ir iškeliavo į Lietuvą.

Viskas dėl telefono

Lietuvio Žiginto Aleksandravičiaus šeimai pasisekė mažiau. Jis su žmona amerikiete Norvegijoje buvo dar tik pradedantys įsikurti, kai tarnybos iš šeimos paėmė tris vaikus: 11-likos, 10-ies ir 7-erių. Visi vaikai yra ir JAV, ir Lietuvos piliečiai. Viskas prasidėjo praėjusių metų gegužės mėnesį vyriausiai dukrai švenčiant gimtadienį. Dovanų ji gavo telefoną. Po kelių dienų tėvai, bandydami sudrausminti dėl per didelio dėmesio mobiliajam, jį paėmė. Mokykloje dukra papasakojo kiek kitaip. Jog telefoną tėvai ne tik atėmė, bet ir sudaužė. Taip pat pasakė, neva mama jai neįdėjo pietų, nors pietūs buvo jos kuprinėje. Po kelių dienų, vėlų vakarą, prie šeimos namų durų prisistatė policija ir „Barnevernet“ pareigūnai. Visi trys vaikai buvo paimti be išsamių paaiškinimų.

Paskutinis teismas, vykęs rugsėjo mėnesį, nusprendė, kad tėvai vaikus gali matyti 3 kartus per metus po dvi valandas. Tačiau tai ir buvo paskutinis kartas kai šeima matėsi. Kada bus kitas susitikimas, tėvai nėra informuoti. Kaip „Vakaro žinioms“ sakė Ž.Aleksandravičius, tėvai nėra gavę jokių nurodymų, kuriuos turėtų įgyvendinti, kad galėtų vaikus susigrąžinti. Jiems iki šiol neaišku, kodėl vaikai vis dar yra nuo jų atskirti ir kuo tėvai yra kaltinami.

Vaikai atskirti

„Iš pradžių mums buvo pareikšti kaltinimai smurtavus prieš vaikus. Tačiau byla buvo nutraukta. Prieš teismą vykusio susitikimo metu vaikai pasakė, kur gyvena. Tai sužinojusi policija pradėjo dar vieną bylą, o vaikus išskirstė į skirtingas šeimas. Dabar policija mums neleidžia susitikti su vaikais, nes mes esą keliame jiems pavojų. Mūsų telefonai buvo konfiskuoti. Žmonos du telefonai negrąžinti iki šiol“, - sako Ž.Aleksandravičius. Jis tikina, kad įgyvendintų visus keliamus reikalavimus, kad tik vaikai grįžtų namo. Trijų vaikų tėtis negali pamiršti pasakojimų, kuriais vaikai dalydavosi susitikimuose. Pavyzdžiui, kad globėjai verčia juos vadinti tėčiu ir mama. O nepaklusus - vaikams neduoda valgyti. Visi tėvų perduoti daiktai - išmetami arba sulaužomi.

Iki šiol šeima nesikreipė į Lietuvos institucijas. Vyras neslepia - to nedarė dėl išgirstų atsiliepimų, kad tokiose situacijose Lietuvos tarnybos niekuo nepadeda. Kreiptis į jas - tik laiko gaišatis. Tačiau Ž.Aleksandravičius mato, kaip keičiasi procesai, kai į situaciją įsijungia piliečių atstovai. „JAV konsulas buvo susitikęs su vaikais, jam privalu įvertinti, kokiomis sąlygomis gyvena JAV piliečiai. Iš jo sužinojome, kad visi trys vaikai gyvena skirtingose šeimose. Tai buvo proga, kai ir vaikai galėjo vieni kitus pamatyti. Jie buvo labai laimingi. Per konsulą perdavėme dovanas vaikams. Nes per vaiko teisių tarnybą to padaryti mums neleido. Tai aiškiai rodo, kad tais atvejais, kai šeimai padeda valstybinis atstovas, Norvegijos tarnybos elgiasi kitaip. Man atrodo, kad pakaktų vieno valstybės valdžios žingsnio ir vaikai būtų grąžinti. Nesvarbu, tai būtų JAV ar Lietuvos valdžia“, - svarsto Ž.Aleksandravičius.

Todėl dar rudenį Ž.Aleksandravičius nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame - viešas kreipimasis į Lietuvos prezidentą. „Mus kaltino, kad mušame savo vaikus, bet mes vaikų nesame mušę. Policija nerado jokių įrodymų ir bylą nutraukė. Kuo dabar mus kaltina, neįsivaizduoju, bet „Barnevernet“ vaikų mums neatiduota. Dabar jie nori atimti vaikus visam. Gerbiamas prezidente, gal galite kuo nors mums padėti? Jūs esate paskutinė mūsų viltis“, - įrašo pabaigoje susigraudinęs sako trijų vaikų tėtis.

Interviu su Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentu Henriku ŽUKAUSKU:

- Ar tikrai Lietuvos valdžia tokia bejėgė ginti Lietuvos piliečius užsienyje?

- Jeigu situacija liečia lietuvių teises, mūsų valstybė, be abejo, negali likti nuošalyje. Tokiais atvejais gal reikėtų kreiptis ne į prezidentą, nes jis daugiau užsiima diplomatiniais užsienio reikalais. Tačiau kartais, kai reikia, jis tvarko valstybės reikalus. Pavyzdžiui, susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus klausimą. Tačiau kai situacija liečia paprastą žmogų, matyt, jam nelabai įdomu.

Tokios situacijos parodo mūsų valstybinių institucijų bedantizmą. Ypač vaiko teisių apsaugos srityje, kurioje vyksta sunkiai suprantami dalykai.

- Užsienio reikalų ministerija, komentuodama konkretų atvejį paaiškino, kad nepavyko susisiekti su šeimos tėvais.

- Nėra noro. Nerasti žmonių... Tai yra absurdiškas atsakymas. Šiais laikais yra daugybė informacinių priemonių. Tokiais laikais su kažkuo nesusisiekti yra visiška nesąmonė. Niekas nenori veltis į tokius dalykus. Kai tik išvykęs žmogus kerta Lietuvos sieną, iš karto pasiekia informacija, kur reikėtų kreiptis. Tačiau, kai iš tiesų reikia ir kreipiesi, pasirodo, deja, viskas užimta, niekas neatsako. Juos pačius surasti yra sudėtinga. Tačiau tai yra jų pareiga. Kad ir kokia forma tai vyktų. Reakcija turi būti.

Tiesa, iš dalies institucijos savo tikslą jau pasiekė. Vieną, antrą, trečią kartą aplaidžiai pažiūrėję į klausimą arba nieko nepadarę pasiekė, kad susiformavo tam tikra nuomonė - geriau nė nesikreipti pagalbos, nes tai bus tik laiko švaistymas. Ypač kalbant apie vaiko teisių apsaugos sistemą. Kai kurie politikai, norėdami save parodyti, triukšmauja šia tema, tačiau iš tiesų tai yra sunkiai apčiuopiama sritis. Todėl ji mažai kam įdomi. Ji neturi natūros. Čia nėra išduodamų leidimų, parduodamų objektų. Tai yra daugiau moralinė pareiga rūpintis mūsų valstybės ateitimi. todėl atsiranda toks valstybinių institucijų požiūris - tavo vaikai, tu ir rūpinkis. Nors institucijų funkcija turėtų būti išsiaiškinti problemą, pateikti išvadas ir padaryti taip, kad nebūtų skriaudžiamas mūsų pilietis.

- Prieš šventes Seime buvo priimta rezoliucija, raginanti tokiais atvejais daugiau dėmesio skirti šeimoms ir pagalbai.

- Bet kas iš to? Rezoliucija yra politinio pareiškimo forma.

Parlamentas yra valstybinių įstaigų kontrolės institutas. Jie turi ne tik priiminėti įstatymus, bet ir žiūrėti, kaip tų įstatymų yra laikomasi ir kaip jie yra vykdomi. Taip pat kas dėl to kaltas, jeigu įstatymai nevykdomi. Ne rezoliucijas reikia rašyti, o paimti už pakarpos tam tikrus valdininkus ir gerai pakratyti, kad imtų dirbti.

Institucijos nežino, nemoka, nenori padėti

Užsienio reikalų ministerija iš karto pripažino žinanti atvejį, taip pat turinti informacijos, kas šeima pasisamdžiusi advokatą. Paprašius patikslinti, ar buvo susisiekta su šeima, pasiūlyta advokatą apmokėti ar suteikti kitą pagalbą, ministerija paaiškino, kad „tuomet nepavyko gauti tiesioginių tėvų kontaktų, o tėvai savo ruožtu nesikreipė dėl bet kokios pagalbos“. „Vakaro žinios“, gavusios leidimą, pasidalino turimais tėvų kontaktais. Po kelių dienų Lietuvos ambasada Norvegijoje susisiekė su Ž.Aleksandravičiumi. Tačiau, kaip pasakojo tėtis, buvo tik formaliai pasiteirauta, ar šeima turi advokatą, ir pasiūlė kreiptis į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą nė nenurodžius nei tarnybos skyriaus, nei kontaktų.

„Lietuvos vaikų teisių tarnyba turi teisę ir privalo gauti informaciją apie vaiko bylą iš Norvegijos vaikų tarnybos bei tarpusavyje bendradarbiauti šiuo klausimu“, - „Vakaro žinioms“ sakė Užsienio reikalų ministerija. Susisiekus su vaiko teisių tarnyba, gautas atsakymas, kad tarnyba galėtų bendradarbiauti su Norvegijos Karalystės centrine institucija jeigu būtų gautas Lietuvos ambasados prašymas.

Pasirodžius straipsniui, „Vakaro žinios“ sulaukė skambučio iš prezidento Gitano Nausėdos atstovo spaudai Antano Bubnelio, kuris patikslino, kad viešas Žiginto Aleksandravičiaus kreipimasis prezidento nepasiekė. Tačiau pernai rudenį prezidentūra sulaukė rašto dėl Aleksandravičių šeimos situacijos iš organizacijos „Vardan šeimos“. Tuomet  buvo atsakyta su nurodymais šeimai, kur reikėtų kreiptis. Informacija taip pat buvo perduoda Užsienio reikalų ministerijai ir Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder