Nuo Rambyno kalno

Čia buvo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo vieta. Čia gimė ir dirbo Martynas Jankus, lietuviškų spaudinių redaktorius ir leidėjas, rūpinęsis Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimu. Čia lankėsi pirmasis Tilžės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, tautosakos, dainų rinkėjas Eduardas Gizevijus, kilęs iš suvokietėjusių Prūsijos mozūrų. Čia gimė ir palaidota Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė, kurios gyvenimo istoriją aprašė vokiečių rašytoja Ula Lahauer ("Rojaus kelias").

19 a. pabaigoje ant Rambyno kalno, menančio senąsias baltų gentis, kasmet susieidavo lietuvininkai. Per 1895 m. Jonines, minint "Birutės" draugijos dešimtmetį, čia kalbą sakė Jurgis Zauerveinas, parašęs "Lietuvninkai mes esam gimę".

Kai Mažoji Lietuva įsiliejo į Didžiąją, Vydūnas, dabar vadinamas tautos patriarchu ir paskutiniu 20 a. Mažosios Lietuvos kultūros mohikanu, į Joninių šventes ant Rambyno iš Tilžės atvažiuodavo su savo Giedotojų choru. Čia vasarodavo. Martyno Jankaus spaustuvėje išleistos ir pirmosios filosofo knygos.

Nuo 1993 metų, kasmet liepos pabaigoje, Lietuvos Vydūno draugija Bitėnuose rengia savaitės stovyklas. Vydūniečių stovyklų metraštį daugiau nei dešimtmetį rašė šiauliečiai menininkai Gintautas ir Diana Stunguriai. Visus tuos metus savanoriškai ir neatlygintinai jie fiksavo Rambyno kroniką: fotografavo, kūrė dokumentinius filmus apie Mažąją Lietuvą, M. Jankaus muziejų, Rambyno regioninį parką, apie Bitėnų gyventojus bei ten vykstantį kultūrinį judėjimą... Visą šį lobį galima rasti šiauliečių sukurtoje svetainėje www.gindia.lt. Čia autoriai dalijasi istorine medžiaga, šviesuolių biografijomis, Gyvosios etikos idėjomis. Atskira rubrika skirta Mažajai Lietuvai. Svetainėje galite perskaityti ir Lėnės iš Bitėnų "Rojaus kelią", ir net prancūzų istorikės Izabelės Šondevuan (Isabelle Chandavoine) pasakojimą apie prancūzmetį Klaipėdoje...

Kalbamės su svetainės autoriais Gintautu ir Diana Stunguriais.

Bitėnų link

Kuo jus patraukė lietuvininkai?

Kiekvienas ieškome kultūrinės terpės, kuri atspindėtų vidinį pasaulį, pasaulėjautą. Pradžia buvo Rericho klubas, kurio nariai esame. Vydūnas ir Rerichas - amžininkai.

Ar jie buvo pažįstami?

Ne, jie nebuvo pažįstami. Juos siejo teosofijos mokymas. Nikalojus Rerichas su žmona Jelena lankėsi Lietuvoje 1903 m., plaukė Nemunu, tapė (paveikslai "Baltojo Vyčio žirgai", "Vaidilos", "Perkūnas" ir kt.). Po Pirmojo pasaulinio karo N. Rericho idėjos dėl žmonijos kultūros vertybių apsaugos paplito visame pasaulyje, taip pat ir tarp Lietuvos šviesuomenės. Kas domėjosi Rytų filosofija, teosofija ir Gyvąja etika, būrėsi draugėn. Rericho idėjos nebuvo svetimos ir Vydūnui.

1935 m. Kaune buvo oficialiai užregistruota Rericho draugija. Vėliau sovietinė valdžia jos veiklą uždraudė, rerichiečiai buvo nuteisti, ištremti. 1989 m. draugija vėl atsikūrė.

Taigi jums artima Vydūno pasaulėvoka.

Mus žavi jo asmenybė, jo kultūrinė veikla. Ir jo teosofinė pasaulėvoka.

Kaip atradote Bitėnus?

Į Bitėnus atvedė gandas apie vydūniečių stovyklą ir stovyklautojų tvarkomas Bitėnų kapinaites. 2000 metais nuvažiavome pasižiūrėti. Stovyklautojai kasmet įsikurdavo Bitėnų šviesuolių mokytojų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Čia sutikome daug šviesių žmonių iš visos Lietuvos. Susipažinome su vienintelės ikikarinės kaimo senbuvės Lėnės Kondratavičienės dukromis, žentais, vaikaičiais, užfiksavome jų prisiminimus. Ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius supažindino su Vydūno biografija, iš Giedrės Skipitienės, Rambyno regioninio parko kultūrologės, sužinojome daug įdomių dalykų apie šį kraštą. Martyną Jankų giliau pažinome iš M. Jankaus muziejaus direktorės Liudvikos Burzdžiuvienės pasakojimų. Apskritai Bitėnai pagal žinomumą Lietuvoje konkuruoja su didžiaisiais šalies miestais. Dėl istorijos, renginių gausos juos lanko daug žmonių.

Gandro pavakariai

Kokių filmų esate sukūrę?

Paskutinis mūsų filmas "Rerichas ir Latvija" buvo kuriamas trejus metus kartu su Latvijos Rericho draugija. Vasaros pradžioje jis buvo pristatytas visuomenei Jūrmalos miesto muziejuje. Prieš metus Lietuvos aklųjų bibliotekos užsakymu sukūrėme dokumentinį filmą apie Valentiną Toločką, esperantininką, aklųjų švietėją. Filmas vadinasi "Laimingas žmogus".

Sukūrėme dokumentines apybraižas apie Rambyno poetą Eugenijų Skipitį, Bitėnų auksarankę Zofiją Zubrickienę, Pagėgių prozininkę ir poetę Bronę Savickienę, kuri parašė septynias knygas... ir apie Pagėgiuose pernakt iškilusią bažnytėlę. Keletą metų bendravome su Vydūno krikštadukte Gražbyle Venclauskaite, šiauliete, buvusia teisininke. Pakvietėme ją apsilankyti Bitėnų stovykloje. Šiemet gegužės mėnesį Gražbylei sukako 104 metai. Susitikimą užfiksavome dokumentinėje kronikoje "Savaitė su Vydūnu", "Vydūną liudiju".

Bendravome su Martyno Jankaus vaikaite Eva Jankute. Ji gimusi Bitėnuose. Per II pasaulinį karą su šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją, po to gyveno JAV, Italijoje, galiausiai grįžo į laisvą Lietuvą. Čia, Klaipėdoje, 2014 m. baigė gyvenimo kelionę.

Taip pat keliskart nufilmavome "Paskutinius gandro pavakarius (Palaunagę)" ir daug kitų renginių bei žmonių...

Papasakokite apie Gandro pavakarius.

Tradicinė lietuvininkų šventė. Bitėnuose buvo didžiausia gandrų kolonija Klaipėdos krašte. Gandro pavakariai vykdavo dukart per metus - pavasarį, kai paukščiai parskrenda, ir vasaros pabaigoje, dažniausiai rugpjūčio 24 dieną, per Šv. Baltramiejų, - kai išskrenda. Tomis progomis lietuvininkai valgydavo iškilmingus pavakarius - palaunagę.

Lietuvininkų tradicijos kartu su gyventojais baigia išnykti, tad Rambyno parkas ėmėsi iniciatyvos šią šventę atgaivinti.

Kokį įspūdį jums paliko Eva Jankutė?

Šiam kraštui įprasto būdo moteris. Tvirta, tiesmuka, stipri. Nevengė pasakyti aštresnio žodžio. Nesilenkianti svetimai valiai, kaip ir jos kraštas.

Kažkur toli

Vienas iš jūsų dokumentinių filmų prasideda žodžiais: "Į Bitėnus atvažiuoja daugybė žmonių. Atvažiuoja pasižiūrėti Lietuvos, ir ta Lietuva žiūri į savo praeitį, kuri kažkur toli, už Tilžės." Kokia jums atrodo Mažoji Lietuva?

Taip kalbėjo Rambyno dainius Eugenijus Skipitis. Sutinkame su juo - Mažoji Lietuva kitokia. Savita, nepanaši į jokį kitą Lietuvos kraštą.

Savanoriškai, labdaringai užsiimate kultūrinės informacijos sklaida. Ar galite įvardyti, kokią idėją propaguojate?

Nepropaguojame... Mes dalijamės, skleidžiame, informuojame ir norime, kad Gyvoji etika ir teosofija būtų lengvai prieinamos. Kuriame aplinką, kurioje ir patys norime būti. Juk ne su visais žmonėmis norisi bendrauti, - šypsosi.

Apibūdinkite, kas yra Gyvoji etika.

Išdėstyti Gamtos (evoliucijos) dėsniai. Dėsniai, kurių žmogus pakeisti negali, nes žmogus pats yra Gamtos dalis.

ŽVILGSNIS. Žemėlapio apačioje matote Bitėnus, kitame krante - Nemanas, t. y. buvusi Ragainė, kur gimė Mažvydo "Katekizmas", tolėliau - Sovetskas, t. y. buvusi Tilžė, iš kur knygnešiai tempdavo lietuvišką žodį į rusų valdytą Lietuvos dalį...

Ar tai susiję su pagonybe, ar su kokia nors kita religija?

Ne. Religijos yra žmogaus sukurti reiškiniai. Jie kinta priklausomai nuo istorinių ir kitų aplinkybių. Žmogus sukurti ir keisti Gamtos dėsnių negali. Teosofija ir Gyvoji etika nėra religijos.

Jūs gyvenate gamtoje?

Mes ketvirtos kartos šiauliečiai, ir dabar gyvename mieste.

Kokį darbą darote šiuo metu?

Dabar pradėjome kurti ciklą filmuotų pasakojimų apie Šiaulių menininkus.

Klausimas iš buitinės srities: ar kas nors remia jūsų darbus finansiškai? Kelionės, filmavimas kainuoja.

Duoti maloniau nei imti. Gavę atlygį už įvykdytą kokį nors projektą, įgyjame galimybę kurti filmą savo nuožiūra.

Kaip pasirenkate temas?

Kaip gyvenimas pasuka.

Kiekvieną skirtingai pasuka: vieną į politiką, kitą į finansus...

Kad žmogus gyvas ne vien politika ir ekonomika... Jeigu galvoji, kad gyvenimo prasmė yra baigti mokyklą, paskui įgyti diplomą, padaryti karjerą ir galiausiai sulaukti pensijos ... Argi tai yra tikrasis gyvenimas? Ar žmogus tik dėl to gimė?

Jūs atsakykite.

Yra daugybė atsakymų. Pagal Gyvąją etiką, žmogaus gyvenimas nėra baigtinis dalykas. Ir ši nuostata keičia požiūrį į daugelį dalykų.

Prieš 20 metų Bitėnų kapinaites žinojo tik vietiniai. Žmonės, kuriems brangus Vydūnas, susibūrė ir kapinaites sutvarkė: iškirto krūmynus, išvalė brūzgynus. 1991 m. čia perlaidoti Vydūno palaikai, 1993 m. - Martyno Jankaus pelenai. Žmonės darbais parodė pagarbą Mažosios Lietuvos patriarchams, ir Bitėnai tapo traukos centru. Vadinasi, ne veltui dirbo. Vyresnioji karta išeina, bet kol dar yra čia, dirba ateinančiai kartai.

INFORMACIJA

Ula

Vokiečių rašytoja Ula Lahauer (Ulla Lahauer) su bitėniške Elena Kondratavičiene susipažino Lietuvoje 1989 m. Tuomet autorė su televizininkais atvyko kurti filmo. Ieškojo Bitėnų kaimo - Johaneso Bobrovskio romano "Lietuviški fortepijonai" veiksmo vietos. (Vokiečių autorius, romane pasakojantis apie Kristijoną Donelaitį, gimė Tilžėje, gyveno pas tetą Vilkyškiuose ir senelius Mociškiuose, taigi šis kraštas jam buvo artimas.)
Pakeliui į Rambyną U. Lahauer sutiko seną vyriškį ir jo paklausė, ar čia kas nors dar gyvena iš senbuvių. Jis atsakė: "Taip, yra viena moteris, Elena Kondratavičienė" ir parodė degtų plytų namą."
Taip gimė "Rojaus kelias".

ulla-lachauer.de

Lėnė

Jos seneliai buvo visiškai ištikimi lietuvių kalbai. "Tarp savęs ir su Dievu jie kalbėjosi tik lietuviškai." Tėvai jau sąmoningai skirstė kalbas pagal vartosenos sferas: lietuvių kalba buvo vartojama šeimoje ir darbe, o vokiečių vyravo už šeimos ribų. Prireikus Elena lengvai pereidavo nuo vienos prie kitos. "Iš pradžių Elena buvo vokietė. Ne tik pasas ir gimimo liudijimas ją tokią darė. Ji ir pati tai pripažino. Tam neprieštaravo jos regioninis ryšys su Prūsų Lietuva. Elenos tautinės priklausomybės samprata keitėsi palaipsniui. Tik labai vėlai, švenčiant aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, jai jos pozicija tapo aiški - eiti išvien su Lietuvos nepriklausomybe. Tuomet ji jau suvokė: "Aš esu lietuvė." O ir ta kelionė į Vokietiją 1989-aisiais pašalino paskutines dvejones: Elena šaliai, kurioje dabar gyvena kiti bitėniškiai, prielankumo nepajuto." (U. Lahauer)

Fragmentai

Iš knygos "Rojaus kelias"

Buvome prūsų lietuviai, taip vadino mus kadaise, kai buvau maža. Vos ketverių sulaukusi, laisvai kalbėjau vokiškai ir lietuviškai. Kartais kalbėjome taip, kartais taip. Tėvai mus dažniau kalbino vokiškai, seneliai - lietuviškai. Su samdiniais kalbėjome lietuviškai, Kaziūnė, Vytas ir kiti, kuo jie ten buvo vardu, dažniausiai kitaip ir nesuprato. Bet kai kurie žmonės Klaipėdos krašte mokėjo tik vokiškai. Kai į mūsų sodybą kas užsukdavo, dažniausiai mums išsprūsdavo vokiški žodžiai. Kartais kalba išduodavo žmogaus būseną. Kai Karlas uždainuodavo lietuviškai, buvo aišku - jis prisisiurbęs. Blaivus jis kalbėjo tik vokiškai. Meldėsi Karlas mieliau lietuviškai.
Mano senelis paskutinius žodžius ištarė lietuviškai. Vėliau pamaniau, kad tai turėjo reikšmės mano gyvenime. Tuokart mano gyvenimas pakrypo aiškia linkme. Ėjau tryliktus. Motina mane pasodino prie senelio lovos, kad žiūrėčiau, ar jis nenorės gerti. Nieko šalia nebuvo, ir jis paprašė, kad atsiklaupčiau prie jo lovos. Tada mane palaimino, prisimenu, lietuviškai. Nors senelis vokiškai gerai mokėjo."
**
... aš savo namuose. Man priklauso viskas. Medis priklauso man, miškas priklauso man, oras priklauso man, Rambyno kalnas priklauso man, Nemunas, kapinės, - viskas priklauso man, man, man! Ir man netrukdo, kad jūs viską pasisavinote, man tai nesvarbu...
**
Namas buvo nusiaubtas. Langai išdaužyti, rėmai sulaužyti, durys nukeltos. Viduje nelikę nieko, jokių baldų, - vien šiaudai ir purvas. Užtat virš galvos turėjom stogą. Pamažu ėmė grįžti Bitėnų senbuviai. Mes grįžome pirmieji."
** Nuo 1958-ųjų Bitėnuose ir visoje apylinkėje likome vieninteliai, kurie čia gyveno iki karo. Visi kiti susitvarkė dokumentus ir išvyko. Taip kartą į Vokietiją išvažiavo pilnas vagonas žmonių. <...> Mums kelionių jau pakanka, tai buvo aišku. Mano vyras buvo lietuvis ir visai nenorėjo niekur važiuoti. Mama žinojo, kad neilgai tvers. Ji norėjo būti palaidota ant Rambyno. Tėvas visada darė tai, ko mes norėjome. Mūsų mergaitės jau buvo sovietiniai žmonės ir beveik nieko kita nežinojo. O aš? Net jei būčiau gyvenusi viena, vis tiek nebūčiau važiavusi.
**
Mūsų, Prūsijos lietuvių, manau, jau nebėra. Jie jau seniausiai išmirė. Prie Nemuno dar gyvena keletas tokių kaip aš. Mes išnaikinti, nebegalime būti kartu, nebegalime sukurti tokios bendrijos, kokią Lietuvoje sudaro lenkai. Mano vaikai ir anūkai yra lietuviai, tiesiog lietuviai. Ir nėra jokios prasmės dėl šito daugiau ginčytis. Turiu pripažinti, mano vyras buvo teisus. Turėjau labiau jam pritarti, šiandien, jei jis mane pamatytų, būtų patenkintas mano patriotizmu.
**
Viskas, kas nutinka po aštuoniasdešimtmečio, yra lyg koks priedas. Po aštuoniasdešimties kiekviena diena atrodo kaip dovana. <...> Ant stogo vėl nutūpė gandrai. Galbūt jie ruošiasi čia apsigyventi? Aš jau nebegirdžiu, tik matau, kaip jie kalena snapais. Kai jie, tie gandrai, ten viršuje, man ūkyje daugiau nieko netrūksta.