Nuo širdies nuritinanti akmenis

Devyniasdešimt trejų metų S. Šykštienę kartu su ja gyvenanti dukra Elytė vis dar užklumpa kieme kapojančią malkas. Gera klausa, akys dar tokios aiškios, jog dukra prašo jos įverti siūlą į adatą. Sakė: "Televizoriaus nebuvo, nebuvo kur veizėti. Ir aš, ir vaikai akinių neturim." Žilagalvė turi puikų apetitą - ir valgiui, ir gyvenimui, ir gerą humoro jausmą. Užaugino ji vienuolika vaikų. Likimo valia keturis jau palaidojo.

Ar didelėje šeimoje pati augote? Ar jaunystėje galėjote pagalvoti, kad susilauksite pulko vaikų?

Gimiau Degučių kaime, augome šeši vaikai. Tėvai tarnavo dvare, ten dirbo ir broliai. Būdama septynerių metų prižiūrėjau mažą vaiką; būdavo, jo mama mane už plaukų pešė, kai tas vaikas verkdavo, o aš negalėjau numaldyti, nes nesuprasdavau, ko anas rėkia.

Toks Leonas piršosi, dešimt metų vyresnis, aš jį senvaikiu vadinau. Ant kapų susitikom, sako: "Einame pas kleboną." Pasakiau, kad reikia gerai pagalvoti. Turėjau ir jauną kavalierių, su kuriuo susipažinome mokykloje, išėjo jis į kariuomenę. Būčiau laukusi, bet pagalvojau, kad jo tėvas motiną muša, tai ir aš gausiu į kailį. Geriau eisiu už to Leono. Protingas ir geras jis buvo, tik "ant vaikų" neprotingas buvo, - juokiasi senolė, su vyru išgyvenusi 46 metus. Jauna šeima nuomojosi žemę, gimė pirmoji pametinukų vaikų pora... Kantriai nešiojo juos po širdimi, spėliodama, kokį kūdikio, tos mažos žmogaus gilės veidą Dievas piešia. Gimdyti padėjo kaimo pribuvėja, pati auginusi keturiolika vaikų.

Sakoma, kiekvienas gimęs kūdikis praneša pasauliui žinią, kad Dievas dar tiki žmogumi. Koks jausmas būdavo, kai vaikai ateidavo?

Per darbus rankų nepraskirdavau, o gimdymo išvakarėse rugius rinkau. Dievas davė man sveikatos, kad nesirgau nei po gimdymo, nei kokių ligų neturėjau. Vaikus savo pienu visus metus maitindavau. O meilės visiems užteko, būdavo dienų, kad tik ja ir buvo sotūs, - šypsosi.

Vėliau moters dukros pasakys, kad laukdamasi paskutiniojo vaiko mama sirgo plaučių džiova, vartojo stiprius vaistus, ir pagrandukas Jonas gimė truputį kitoks. Bet mama ir visa šeimyna jį ypatingai mylėjo, sakė, kaip žaislas visiems buvo. Jonas ūkininkauja, myli arklius. Geros ir tyros širdies. Pyksta tik tada, kai seserys bando jį paruošti blogiausiam, sako, kad visi mes - ne amžini, kada nors bus diena, kai mama išeis anapus.

Kaip užauginti vaikus dorais žmonėmis, kad nepasuktų klystkeliais?

Nė vienas nenuklydo. Vyras nei aš niekada prieš juos rankos nepakėlėme. Tik prieš pat kariuomenę, nežinau, ko Juozas pridirbo, kad mano žmogus stvėrėsi už lopetos, bet vaikis ant pečiaus užlipo.

Vyras labai mylėjo vaikus, man algą parnešęs, vis prašydavo, kad nupirkčiau ką gražaus mažiesiems. Veselę ar krikštynas aš surengdavau, kraitį, ir žentams kostiumus nupirkau. Buvom visi kaip vienas. Pati siūdavau jiems drabužius, antai Adelei kepurę su zuikio ausimis pasiuvau. Juozukui milines kelnes pasiuvau, apvilkau, žiūriu, išėjo į kiemą - nusimovė, netiko jam, kad storos. Kartą prieš Velykas iškepiau bandelių, vaikai sulindo per langelį į kamarą, kur jos buvo padėtos, vieną paragavo, kitą - ir neliko. Ką čia barsi, tik pasakiau: šiandien šventėt, rytoj jau nebus. Mokiau vaikus: jeigu mokykloj kas turi gražų parkerį - neimkit; turėsiu pinigų - nupirksiu. Nei kaimynai skundėsi kada vaikais. O į bažnyčią retą sykį eidavome, tik kai pajusdavome, kad metas "spaviedotis". Aš klebonui prisipažinau: "Neturiu čėso poterius kalbėti, eidama į darbus kelis kilometrus juos kalbu." O jis sakė, kad Dievas mato žmogų visur.

Aš savo mergikėms ir į šokius eiti neužgyniau. Kitos bobos apkalbėdavo, kad dukrų nekeravoju. Juk kalbėdavausi su mergaitėmis apie vyrus, apie jų vylių, apie viską.

TUOKTUVĖS. Stasė su vyru Leonu išgyveno 46 metus.

Kokie aitvarai sunešė turtus? Kaip spėdavote vystyklus išskalbti, juk sauskelnių tada nebuvo?

Karvelę auginau, bekonėlį, vištos dosniai dėjo kiaušinius. Duonelę išsikepdavau iš ruginių miltų, cukrinių batvinių išvirdavau, iš miežinių kruopų sausainius kepiau. Kartą kaimynas užėjęs pamatė, kad verdu pusę rundeliuko šutynės, nustebo, kaip vienuolika burnų pamaitinsiu. Ąš atšoviau, kad jie mažai valgo. Pamatė, kad ant taukų duoną kepu, tai sako: "Žalty, tu gerai šeri tuos vaikus."

Vaikas vaiką augino. Vystyklams plėšydavau senas paklodes. Netoli durpynas buvo, skalbiau ir skalbiau. Viena dukra juokėsi, kad užauginau ją su trim "bliuskom"...

Kaip su vyru gražiuoju visą gyvenimą nugyventi?

Kai pažįsti žmogų, susitaikai, kad toks jau yra ir tų gerųjų pusių daugiau turi. Kartą papjoviau vištą, kad vaikeliui į ligoninę nuvežtų, o jis kažko supykęs tą vištą į smiltyną nuleido; tai pagaliu per pečius jį audžiu ir pati juokiuosi.

Tarybiniais metais, kai važinėjau po kaimus, daugiavaikės motinos didžiuodavosi kolūkio pirmininko įteiktais medaliais. Turėjo jų visą krūvą. Ar dar kuo paremdavo?

Turėjau ir aš tų medalių, paskui į durpyną išmečiau.

Anais laikais į jūsų trobą studentai užeidavo tautosakos rinkti. Ką jiems pasakodavote?

Aš juos pienu pavaišindavau su medumi, kuo tik užsinorėdavo. Pasakodavau apie Šatrijos kalną, ten mano vaikai kai žaisdavo, į skylę akmenukus mėtydavo, ir tie kažkur nugurmėdavo. Mano mama sakė, kad vienuoliai ant kalno bažnyčią buvo pastatę, o ta prasmego skradžiai žemę. Kiti sakydavo, kad kalną velnias su skrybėle supylė.

Pasakodavau, kaip Tadą Blindą Luokėje lazdomis užmušė. Gimė jis Kinčiulių kaime, šeši kilometrai nuo Luokės. Iš pradžių doras valstietis buvo, išrinko net Luokės seniūnu, paskui išėjo svieto lyginti. Kiti sako, kad buvo paprasčiausias plėšikas.

Kas jums gyvenime sunkiausia buvo?

Viskas lengva. Laimingiausia būdavau, kai vaikai pirmą žingsnį žengdavo, - sakė sengalvėlė.

Dukra Adelė įsiterpia, jog sunkiausia buvo 22 metų sūnų Danielių laidoti, paskui Juozuką. "Sesuo Elytė su broliu buvo labai artimi, kaip suaugę. O kai jis nuskendo, mama sugebėjo Elytę paguosti. Mama labai sugeba iš sunkių situacijų išeiti, ir kitus dar nuramina. Ji niekam pikto žodžio nepasakė, kad ir kas nutiktų, jai viskas gerai, - pasakoja Adelė. - Kai mes susiginčydavom, mama visad stodavo už žentus, marčias. Turi dvylika anūkų ir septyniolika proanūkių, vieną proprovaikę. Kai vaikų pilna troba suguža, jie močiutę aplimpa, pasakų prašo. O mes, jau žili mamos vaikai, kai su ja pasišnekame, - akmuo nuo širdies nusirita. Stiprybės įgauname."

Kai artimas žmogus išeina, juk lieka meilė jam, dėkingumas, kad buvo... Kažkur arti sklando jo dvasia.

Kartą labai daug meldžiausi, užmigau, ir Danielius sapne mane pabučiavo, sakė: "Ačiū, mama", ir padėjo man pagalvę po galva. O paskui vėl sapnavau, kad sutinku Danielių su šlapiais marškiniais. Klausiu, kodėl šlapi, sako: "Tai nuo tavo ašarų, mama."

Daugelis žmonių nežino, kokia gyvenimo prasmė, ar bent jau taip sako.

Kaip kas išmano, taip gyvena. Kantrybės turėti reikia, aš ją iš savo mamos turbūt paveldėjau. Nemokėjau pykti. Man visi žmonės buvo geri, visi gražūs. Lopšį supdavau metų metus. Tai čia gal prasmė.