Paniręs į piliakalnius, iškoduoja kuršių istoriją

Kraštotyrininkas žurnalistas Denisas Nikitenka, dalyvaujantis baltų vikingais vadinamos kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ veikloje, parengė visuomenei skirtą pažintinį leidinį „Pilsoto žemės pilys“. Piliakalnius vadindamas dar neišjudintu tautiškumo bastionu, autorius pažvelgė į juos giliau, atkurdamas tai, kas materialiai nebeišlikę, tačiau menamai plevena viršum jų kaip didingų praeities epochų liudytojai.

Po žvalgytuvių – į žodinės kūrybos gelmes

D. Nikitenkos žodžiais, nė viena Europos valstybė negali pasigirti tokiu dideliu piliakalnių skaičiumi – Lietuvoje šių paveldo paminklų jau yra atrasta per 900, ir šis sąrašas kasmet pasipildo.

Mažiausios, tačiau itin turtingos kuršių Pilsoto žemės, apimančios dabartinį Klaipėdos miestą ir dalį rajono palei pajūrį, piliavietes išžvalgė D. Nikitenka. Šios mįslingos žemės pavadinimą tyrinėtojas paaiškino taip: vieni jį kildina iš latviško žodžio „pilsėta“, reiškiančiu miestą, o kiti – nuo dviejų žodžių „pilis“ ir „sata, seta“, kurie reiškė aptvertą sodybą, ūkį.

„Ekspedicija į žinomą kuršių piliavietę ar kitą archajišką objektą visuomet prasideda namuose – aklai neinu. Nebent – į žvalgybą, kai ieškau nerastų paveldo paminklų ir tik spėju juos galint ten būti. Pirmiausia ištyrinėju krūvas dokumentų, istoriografinių aprašų, žemėlapių – sužinau, kur buvo piliakalniai, gynybiniai grioviai, kad nepražiopsočiau to, kas nesimato plika akimi – turiu iškoduoti tai, kas buvo ankstesniuose amžiuose“, – kalbėjo D. Nikitenka.

Žilą senovę ir protėvių buitį, kovas menantys pilių kalnai yra neišsiamamas žinių šulinys.

Norėdamas kuo geriau pažinti senąsias pilis, kraštotyrininkas mynė muziejininkų, archeologų slenksčius, ir, žvelgdamas plačiau, taip pat leidosi vedamas padavimų, legendų, sakmių takais, kurie nukelia į tūkstančio metų senumo kuršių vikingų epochą. Visa tai ir atsispindi leidinyje, kuris gausiai iliustruotas klubo „Pilsots“ narių nuotraukomis.

Pilimis nusėta pajūrio žemė

Tyrinėtojo žodžiais, iki mūsų dienų išlikę Pilsoto žemei priklausę Žardės, Laistų, Eketės, Purmalių ir Kukuliškių piliakalniai. Tačiau medinių šios senovinės kuršių žemės pilių būta ir daugiau: dar XIII a. Livonijos ordino dokumentuose minimos Kalotės, Poys, Mutenės, Galmenės, Oktės pilys, kurios amžiams sunaikintos arba dar nesurastos. Pilsotui priklausė ir brutaliai sovietmečiu nukasti Kukudros ir Gibišių piliakalniai.

D. Nikitenka tvirtino, jog Pilsoto žemės piliakalniai pasižymi geriau-mažiau išlikusiais protėvių sukurtais gynybiniais įtvirtinimais. „Prakalbinęs piliakalnį, pamatau ne vien kultūros objektu paskelbtą kalną, bet jame juntu protėvių alsavimą. Žengiant daugeliui nematomais takais, tenka įsikūnyti ir į savotišką detektyvą, ir praeities šešėlių medžiotoją“, – sakė jis. Taip gimė leidinio skyriai apie Purmalių, Eketės, Žardės, Kukuliškių piliavietes.

Tyrinėdamas piliakalnius su jų gynybiniais įtvirtinimais, autorius archeologinės rekonstrukcijos pagrindu atkuria ir juose gyvenusius žmones – legendinius vikingų epochos herojus. „Vakarų baltų genčiai priskiriami kuršiai laikomi išskirtiniais ir dėl karingo gyvenimo būdo, ir dėl turtų. Vis dar manoma, kad vikingais galima vadinti tik skandinavus. Tačiau užtenka nupūsti dulkes nuo XIII a. bei dar anksčiau parašytų sagų ir įsitikinsime, kad kuršiai pačių svetimšalių vikingų buvo laikomi lygiaverčiais konkurentais“, – tvirtino pašnekovas.

Jo žodžiais, dėl narsių karo žygių kuršiai Apuolės pilies šturmo 854 m. metu rašytiniuose šaltiniuose minimi daug anksčiau, negu 1009 m. paminėtas Lietuvos vardas.

Šį leidinį autorius skyrė Klaipėdos miesto žmonėms.

Leidinį paskyrė klaipėdiečiams

D. Nikitenka tikino, jog leidinys „Pilsoto žemės pilys“ yra pirmasis, paremtas etninių kuršių žemių istorija bei archeologine rekonstrukcija. Jį, skirtą Piliakalnių metams, išleido Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. D. Nikitenkai už Piliakalnių metų propagavimą pernai buvo įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas.

„Pats negaliu vertinti leidinio – dirbau ilgai, nuoširdžiai, iš savęs išspaudžiau maksimumą, o įvertins skaitytojai. Jį skyriau Klaipėdos miesto žmonėms, nes šis miestas nebeturi savotiškos bambagyslės, kuri jungtų žmones, gyvenusius čia prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir po jo. Į Klaipėdą buvo atkelta daugybė etninių grupių iš kitų vietovių, – šios neturi gilių šaknų mieste ir jo apylinkėse, tad ir nebeidentifikuoja savęs su protėvių paveldu. Kai, tarkim, Kretingos krašto žmonės žino savo piliakalnis, jų istorijas, legendas, atseka prie jų gyvenus net kelias giminės kartas. Jie piliakalnius priima kaip savo paveldą, kurį myli, prižiūri, juo domisi“, – D. Nikitenka tvirtino šiuo leidiniu siekiąs ir klaipėdiečius sudominti miesto bei apylinkių piliakalniais, "prisijaukinti" juos.

„Žilą senovę ir protėvių buitį, kovas menantys pilių kalnai yra neišsemiamas žinių šulinys, tyrinėjant priešistorę, ir taip pat – galingas patriotizmo, tautinės savimonės bastionas. Piliakalnių reikšmę itin vertino mūsų patriarchas Jonas Basanavičius, prieš kurį lenkiu galvą. Būtent jis man ir buvo šio leidinio įkvėpėjas“, – sakė D. Nikitenka.

Kuriant leidinį, jam labai pravertė ir narystė kuršių klube „Pilsots“, kuris vienija įvairių specialybių, tiesiogiai baltų genčių kultūros, karybos, papročių rekonstrukcija užsiimančius bei kuršių gyvensenos populiarinimu besirūpinančius žmones.