"Ypač smagu grįžti į gimtąją Klaipėdą jubiliejiniais metais. Žinia, prieš 750 metų ją įkūrė Kryžiuočių ordinas, čia pastatęs pilį. Kryžiuočių ordinas egzistuoja iki šiol. Man teko lankytis jo buveinėje Vienoje. Ten ordinui priklauso maža bažnytėlė ir mažas muziejukas, po kurį mane vedžiojo tikras kryžiuotis, rūkantis pypkę, apsigobęs apsiaustu su kryžiumi. Jis rodė senovinius žemėlapius, kuriuose mačiau ir Klaipėdą. Atsimenu, tada piktdžiugiškai pagalvojau, kad tokį galingą monstrą mes savo laiku sumušėme ir iš jo liko tik bažnytėlė bei muziejukas, o Lietuva išliko sveika. Vaikščiodamas po uostamiestį mačiau, kaip jis pasikeitė, kiek daug gražių, naujų ir restauruotų pastatų.
Girdėjau, kad Kryžiuočių ordino didysis magistras atvyks į Klaipėdos jubiliejaus šventę tarsi vasalas, kuris atiduoda pagarbą šaliai, kuri nugalėjo jo protėvius. Smagu", - tokia gaida išeivijos poetas Tomas Venclova pradėjo pokalbį su klaipėdiečiais.
"Jėzaus Kristaus niekas nespausdino ir nedotavo..."
Pastaruoju metu bene aktualiausias klausimas rašytojams, kaip ir visiems kultūros darbuotojams, - dotacijų mažinimas. Tad pirmiausiai svečias buvo paprašytas papasakoti apie literatūros finansavimo sistemą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir išsakyti savo nuomonę apie Lietuvos literatūros dotovimo reformą.
"Rašytojų verkšlenimas dėl finansavimo trūkumo mane truputėlį erzina. Žinia, sovietiniais laikais tikrai buvo ir neblogi honorarai, premijos kūrėjams, buvo galima ilsėtis ir rašyti nemokamuose kūrybos namuose. Taigi rašytojams gyventi buvo nesunku ir jie turėjo prestižą visuomenėje. Tačiau nereikia užmiršti, kad už visa tai visi tarnavo sovietinės propogandos skleidimui. Man rodos, kad literatūrai toks papirkinėjimas labai žalingas.
Amerikoje rašytojas jokios ypatingos paramos negauna. Yra toks literatūrinis žurnalas "New World of Books", išeinantis kartą per dvi savaites. Per visą mano gyvenimą Amerikoje, t.y. per 25-erius metus, man pavyko jame išspausdinti du eilėraščius ir vieną straipsnį. Už eiles gavau apie 200 dolerių, už publikaciją - apie 700 dolerių. Panašias sumas moka ir kiti JAV leidiniai. Palyginimui galiu pasakyti, kad aš už butą moku 1500 dolerių per mėnesį.
Amerikoje išleidęs savo eilėraščių rinkinį anglų kalba gavau už jį honorarą - 1500 dolerių. Tai yra labai daug, nes dažniausiai už knygas rašytojai iš viso negauna honorarų. Knygos tiražas buvo 1200 egzempliorių. Amerikoje tai labai nemažas tiražas. Paprastai tokie dideli poezijos tiražai neišperkami, bet manąjį išpirko. Nors knygos ten kainuoja brangiai. Manoji kainavo 30 dolerių, nuo kurių aš gaunu nedidelį procentą. Pakartotinis leidimas kainuoja pigiau, bet nuo jo taip pat "byra" nedidelis procentas autoriui. Taip pat rašytojai gauna pinigus už literatūrinius vakarus...
J. Brodskis, kol dar nebuvo Nobelio premijos laureatas, kartą surengė poezijos skaitymus anglų kalba Jeilio universitete. Į vakarą atėjo 12 asmenų iš 12 tūkstančių studijuojančiųjų. Tiesa, po to, kai jis gavo Nobelio premiją, į jo vakarus jau ateidavo 500-600 jo poezijos gerbėjų.
Mano manymu, poetas turi turėti kitą profesiją ir iš jos gyventi. Daugelis rašytojų, ypač prozininkai, Amerikoje dirba namų sargais. Naktį jie saugo namus, o dieną rašo romanus, kurių niekas neskaito. O kartais koks vienas iš 10 tūkst. tokių rašytojų parašo bestselerį. Tada jis tampa milijonieriumi.
Europoje yra kiek kitaip. Tokiose mažose valstybėse kaip Lietuva, be dotavimo literatūra gal ir žlugtų. Tačiau dotavimas premijų forma, mano manymu, nėra sveikas dalykas. Tas premijas jau visi yra gavę, kiti - jau daug kartų ir faktiškai gyvena iš tų pinigų. Manau, kad premijos turi būti skiriamos tik vieną du kartus per gyvenimą.
Taip pat nepakenčiu verkšlenimų, kad niekas nedotuoja kultūrinės spaudos. Mano mėgiamas poetas O. Mandelštamas savo kolegai jaunam poetui, pasiskundusiam, kad jo nespausdina, atsakė: "O ar spausdino Jėzų Kristų? Niekas nespausdino, bet jis padarė labai daug". Lygiai taip pat aš noriu paklausti: "O kas dotavo "Keturis vėjus", "Vaivorykštę", "Aušrą"? Jie jokių subsidijų iš niekur negavo. Pastebėjau, kad būtent nedotuojami dalykai išlieka kultūros istorijoje, o dotuojami yra tik labai trumpalaikiai reiškiniai. Bjaurokas atsakymas į klausimą, bet tokia mano nuomonė".
"Esu anachroniškų pažiūrų į literatūrą"
- Kaip jūs skirstytumėte literatūros kūrėjus pagal literatūros teorijoje žinomą gradaciją: į burtininkus, pasakotojus ir mokytojus. Kuriai rašytojų kategorijai priskirtumėte save? Šį klausimą poetui uždavė literatūros kritikas Marijus Šidlauskas.
Aš esu truputį anachroniškų pažiūrų žmogus ir man literatūros idealas yra tai, kas buvo rašoma XIX a.-XX a. pirmojoje pusėje. Šiuolaikinė literatūra man dažnai svetimoka. Č. Dikensas, A. Tolstojus, O. Balzakas, Š. Bodleras, A. Rembo, O. Mandelštamas, B. Pasternakas, M. Cvetajeva, T. S. Eliotas ir kt. man - neprilygstami pvyzdžiai.
Jeigu dalintume rašytojus į pasakotojus, mokytojus ir burtininkus - dažniausiai visi šie personažai gero rašytojo kūryboje būna susipynę. Kai kurie stengiasi būti labiau burtininkais. Stengėsi ir Nabokovas, tačiau jis geresnis pasakotojas. Solženycinas stengėsi būti mokytoju ir tai turbūt silpniausia jo veiklos sritis, nes jis - aukštos kokybės pasakotojas. Poetai paprastai stengiasi būti burtininkais. Poetas mokytojas - pats blogiausias poeto tipas. Nors jei kalbėtume apie mane patį, pastebiu polinkį į mokytojavimą, bet jį stengiuosi palikti eseistikai", - atsakęs į klausimą rašytojas nukrypo į šiuolaikinės lietuvių literatūros vertinimą ir kritiką.
- Proza, mano manymu, turi pateikti savo epochos atvaizdą ir visuomenės kritiką. Dabartinė Lietuva labai įdomi. Joje įvyko ir tebevyksta didžiulis socialinis perversmas. Vieni žmonės nežinia iš kur susikrovė milžiniškus turtus, kiti - gerai gyvenę sovietmečiu - smuko. Lietuva atsivėrė pasauliui, o turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Visa tai - puiki medžiaga visuomenės vaizduotojui, tačiau lietuvių literatūroje aš to pasigendu. Pamesta savo laikmečio, visuomenės vaizdavimo tradicija, buvusi tokia gyva tarpukariu.
J. Erlickas rašo ta linkme, kuri man atrodytų pageidaujama. Bet jo kūrybai savotišką prieskonį suteikia man nesuprantamas absurdiškas humoras. Manau, kad galėtų būti romanų ir be to prieskonio, tuomet jie būtų įdomūs ir ne Lietuvoje gyvenantiesiems.
R. Gavelis, man atrodo, per daug laužo tabu. Aš suprantu, kad iš sovietinių gniaužtų išsivadavusiai literatūrai reikalingas tabu laužymas, tačiau, man regis, per jį R. Gavelio kūryboje dažnai pradingsta kūrinio įdomumas.
Labai patiko J. Kunčino romanas "Tūla". Šioje knygoje nuostabiai nupieštas ir Vilniaus, ir Lietuvos vaizdas. Tačiau kiti J. Kunčino romanai jau nėra tokie stiprūs.
Žuvies daina
- Poetai pastaruoju metu atsisako skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių. Sakykite, ar ateities poezija neatsisakys raidžių ir žodžių? - tokį klausimą uždavė poetui vienas klausytojas.
- Aš ir pats esu parašęs keletą eilėraščių be skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių, nors šiaip naudoju normalią skyrybą. O eilėraščių be raidžių ir žodžių yra. Yra toks vokiečių poetas ekspresionistas Morgenstenas, kuris paršė eilėraštį "Naktinė žuvies daina", kur nėra nė vieno žodžio ir nė vienos raidės, kadangi žuvys dainuoja be žodžių.
"Monografija - užuomina, jog laikas keliauti Anapus"
T. Venclovos atvykimas į Lietuvą sutapo su monografijos apie jį pasirodymu knygų lentynose. Klaipėdos universiteto vaikų literatūros kurso dėstytojas R. Skunčikas pasiteiravo, kaip poetas vertina knygą apie save.
- Man nepatogu tą knygutę matyti, nes apie gyvus rašytojus tokių leidinių beveik nėra. Monografija - tarsi užuomina, kad tau laikas keliauti į kitą pasaulį. O to aš nelabai norėčiau, bent kol kas. Žiūriu į ją tarsi būdamas klinikinėje mirtyje žmogus žiūrėtų į savo kūną ant operacinio stalo.
Sovietiniais laikais buvo išleistos monografijos a pie J. Marcinkevičių ir E. Mieželaitį, o postsovietiniais laikais - tokio pobūdžio leidinys pirmasis. Manau, kad nėra gerai rašyti apie gyvus žmones, nes po mirties jie užmirštami. Kita vertus, jei apie mane - tai kodėl ne apie kitus? Daugelis yra už mane daug labiau nusipelnę ir daug labiau verti tokių knygų.
Lietuvių kultūra - ne tik etninės V. Povilionienės dainos
Nebuvo išvengta klausimo apie daug diskusijų keliančią Frankfurto knygų mugę.
- Apie ginčą dėl Frankfurto knygų mugės girdėjau. Girdėjau, kad mano pažįstamas A. Juozaitis pareiškė gana keistokų minčių. Jis paprieštaravo, kodėl Lietuvai atstovauja Ganelino trio, o ne Veronika Povilionienė su savo etninėmis dainomis. Mano nuomone, duok Dieve, kad užtektų pinigų ir vieniems, ir kitiems prisistatyti. Nepritariu muzikantų skirstymui į lietuvius ir nelietuvius bei meno skirstymui į tautišką ir kosmopolitišką. Man rodos, kad Lietuvoje sukurtas menas ir yra Lietuvos menas.
Asmeniškai aš niekada nepritapau prie lietuvių tautinės kultūros. Aš ir mano kolegė velionė Judita Vaičiūnaitė buvome miesto žmonės, kilę iš inteligentijos, visiškai neturintys kaimo patirties, tautosakos, poreikio į pirmykštei mitologijai. Mums mitologija buvo daugiau iš knygų, daugiau antikinė nei liaudiškoji. Todėl mes rašėme kitaip ir išsiskyrime iš lietuvių poezijos. Tačiau mes taip pat esame lietuvių literatūros dalis, kaip ir Europinę tradiciją pratęsę poetai J. Aistis, H. Radauskas, B. Brazdžionis, netgi Maironis.
"Amerikoje nepritapau"
- Amerika man - svetimas kraštas, nors ten gyventi patogiau. Ten lengviau susirasti darbą, jis geriau apmokamas nei Europoje, ten lengviau įsilieti į visuomenę. Tačiau ten daug ko trūksta, ką aš mėgstu. Trūksta geros architektūros, ne prie širdies man ir JAV virtuvės patiekalai. Todėl atostogauti važiuoju į Europą.
Naujieji emigrantai į JAV lietuvių kultūrą neįsilieja
Susirinkusieji teiravosi svečio ir apie šių dienų lietuvius emigrantus, ar jie įsilieja į lietuvių emigrantų kultūrinį gyvenimą.
- Man atrodo, kad žmonės dažnai be reikalo išvažiuoja iš savo šalies, nes praranda socialinį statusą. Čia baigę aukštąjį mokslą ten jaunuoliai dažo, valo namus arba prižiūri vaikus ar senukus. Tiesa, jie neblogai uždirba. Gali nusipirkti namą, automobilį, porą automobilių, bet ten visi turi namą ir porą automobilių... Lietuvoje, jei įdėtų šiek tiek daugiau energijos, jie gyventų kaip Amerikoje, dirbdami įdomesnį darbą.
Į Amerikos lietuvių kultūrą jie nelabai įsilieja. Ji jiems nelabai rūpi. Jie susikūrė savo kultūrinę terpę. Literatūros jie kol kas nesukūrė, nors JAV kurį laiką gyveno dabar į Lietuvą sugrįžęs Artūras Tereškinas, šiuo metu ten yra Julius Keleras. Jie gyvendami Amerikoje rašo taip pat kaip ir Lietuvoje.
Manau, kad pasikartos ta pati istorija kaip ir XIX a. - tuomet žmonės važiavo į Ameriką dirbti šachtose, skerdyklose, vėliau susibūrė į savo parapijas, prie kurių atsirado spauda ir kultūrinis gyvenimas. Vėliau atsirado ištisas Amerikos lietuvių kultūros sluoksnis."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą