Priekuliškis bitininkas naktimis sapnuoja skubantis į operacinę

Priekuliškis bitininkas naktimis sapnuoja skubantis į operacinę

Priekulėje jaukioje erdvėje įsikūręs buvęs medikas Jonas Silius kas rytą sveikinasi su bitelėmis savo sodyboje. Šis mielas pomėgis daugelį metų stiprina jo dvasią. Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenės „Midutis“ pirmininkas Arūnas Neverdauskas akcentavo šio bitininko sąžiningumą. Buvęs chirurgas bitininkystei atsidavęs taip pat, kaip kadaise savo profesijai.

Planuoti senatvę

„Per savo gyvenimą nuveikiau tik savo širdžiai mielą darbą“, – ištarė 78-erių metų priekuliškis Jonas Silius, Klaipėdos vaikų ligoninėje chirurgu dirbęs nuo 1970 m. iki 2009 m.

Mediko karjerą pradėjęs nuo greitosios felčerio, iš viso šioje srityje dirbo 50 metų. Ir dabar kartais naktimis sapnuoja, jog reikia skubėti į operacinę. Chirurgą prisimena vaikai, kuriems buvo prireikę jo pagalbos. „Kartą einant ligoninės koridoriumi jauna moteris man džiaugsmingai pamojo ranka: „Aš ją turiu.“ Prieš 20 metų aš jai, penkiametei, buvau operavęs trūkusias sausgysles. Sunkus buvo darbas – kaip neprisiminsi“, – pasakojo priekuliškis.

O dabar jį su mediko profesija sieja tai, kad niekada prie savo bičių neina neužsidėjęs apsauginio tinklelio, kaip anuomet į operacinę – be kaukės. Tuomet parą atidirbus ligoninėje, namuose laukė bitės. Dabar su jomis visą laiką. „Toks malonus užsiėmimas bitininkystė – vaistas nuo ligos, – patikino J. Silius, bitininkaujantis 43 metus. – Išėję į pensiją žmonės atsiduria nevilty dėl negalios, ligų. Man nėra tokios problemos. Reikia planuoti, kad senatvė ateis, ir būti pasiruošus.“

Susikūrė rojaus kampelį

Ketvirtą dešimtmetį Priekulėje gyvenantys Nijolė ir Jonas Siliai įsikūrę jaukioje, palaimą teikiančioje erdvėje. Nuo šiaurės vakarų vėjų sodybą saugo eglių siena, kurią pasodino šeimininkas. Užuovėjoje įkurdintos bitės. Priešingoje, buvusio dvaro pusėje – poros šimtmečių senumo įvairių veislių ąžuolai, ir klevų yra. Jiems sužydėjus, medžiuose dūzgia kaip aviliuose. Yra joms ką veikti sodyboje – daug augalų. Bet čia tik dalis bityno: prie namų bitininkas kas rytą sveikinasi su besiformuojančių šeimų bitelėmis. „Dabar laukiame, kad jos apsiskraidytų ir pradėtų dirbti. Stengiamės auginti nepiktas motinėles“, – pasakojo Siliai. Kitos bičių šeimos išvežtos į ganyklas prie Pėžaičių ir Vilkyčių.

Pastaraisiais metais šie priekuliškiai laikė 80 bičių šeimų. „Per daug darbo mums su žmona buvo. Paskelbus internete apie jų išpardavimą, atsirado daug norinčiųjų pirkti. Mums beliko 33 bičių šeimos“, – kalbėjo J. Silius, stebėdamasis, jog pasitaikė jaunų žmonių, kurie, neturėdami bitininkavimo patirties, iš karto norėjo įsigyti 15 bičių šeimų. – Pradedantieji pelną skaičiuoja, bet apie nuostolius nepagalvoja.“

Beje, bičių šeima be avilio kainavo 150 Lt, su aviliu – 300–400 Lt. Anot J. Siliaus, geriausia pirkti bičių šeimą pavasarį, kai galima avilyje apžiūrėti motinėles.

Avilius meistravo pats

J. Siliaus pagalbininkė – bendraamžė žmona Nijolė, taip pat buvusi medikė. „Esu dešinioji bitininko ranka, nes jis kairiarankis“, – nepraleido progos pajuokauti priekuliškė.

Į bityną jie važiuoja kartą per savaitę. J. Silius kalbėjo, jog patirtis bitininkystėje begalinė. Bitininkas pats sumeistravęs visus avilius. „Juos vadinu pensininko aviliais: stengiausi, kad būtų lengvi, patogūs transportuoti ir bitėms gyventi. Tai padiktavo patirtis, bet atsitiktinai senuose žurnaluose aptikau tokius pačius avilių modelius, – pasakojo priekuliškis. – Gal mano nėra tokie dailūs, kaip pirktiniai, bet man didelis malonumas juos daryti. Be šio užsiėmimo progresuotų mano liga. Judėjimas – tai gyvenimas. Be to, ir išlaidų bitininkystėje būtų daugiau.“

Nijolė sakė skaičiuojanti gaunamas pajamas. „Koks balansas? Pernai buvo su nedideliu pliusu“, – šyptelėjo ji.

„Kad bitės parneštų šaukštelį medaus, turi nuskristi tūkstantį kilometrų 1000 kartų. Ir dirba 100 bičių“, – akcentavo N. Silienė. O juk bitininkas turi būti darbštus kaip bitelė.

Kopinėja subrendusį medų

Pasak J. Siliaus, šis pavasaris bitininkystei nedėkingas. „Šaltos naktys, vėjuotos dienos be lietaus – nebuvo nektaro, nebuvo gegužės mėnesio medaus, – teigė bitininkas. – Panašiai buvo prieš 5 metus. Dabar neša nektarą, korių akeles pildo, bet imti medaus dar negalima – nesubrendęs. Vėluoja, bet pernai vėlavo ilgiau. Dabar palijo – atsirado nektaro, tai dirba dieną naktį. Bitės suvalkietiško charakterio – kad tik daugiau...“

Namuose savo medų parduodantys Siliai pasakojo, jog žmonės nuo birželio pradžios skambina teiraudamiesi, ar dar neturi šviežio medaus, nes turguje jau matę. „Negirdėjome, kad mūsų pažįstami bičiuliai birželio pradžioje būtų kopinėję medų. Tačiau užsinorėję skysto medaus, dedame jį į indą su karštu vandeniu – tokio galime turėti visus metus“, – Nijolė išvengė tiesaus atsakymo apie ankstyvą medų.

Siliai planavo pirmąjį medų išsukti birželio viduryje. „Nedingsta jis – kuo brandesnis, tuo geresnis“, – aiškino bitininkai.

Pasiteiravus, kodėl sunku rasti vaikystės skonio medaus, priekuliškiai kalbėjo, jog medus priklauso nuo augalų. „Šie keičiasi: neprižiūrimuose laukuose žolynai išsigimsta – nebelieka nektaro. Lietuvoje dar yra daugiamečių žolių mišinių, o Vokietijoje pastebėjau, kad nebūtų, kur avilio pastatyti“, – sakė J. Silius.

Bitininkai parodė susikristalizavusį liepų ir miško medų. Tačiau pasitaiko primenančio taukus ar grietinę. „Tai nesubrendęs, bičių neparuoštas medus. Kokybė nukenčia ir dėl to, kad tame pačiame avilyje ir perai auginami, ir medus laikomas“, – teigė jie.

Pasak J. Siliaus, medų galima laikyti 2–3 metus ne aukštesnėje nei 15–18 laipsnių temperatūroje, ir jo kokybė nesikeis.

Image removed.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder