Prisipažinsiu, kad nelengva buvo prakalbinti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorių, Vilniaus chirurgų draugijos pirmininką ir daugelio tarptautinių medikų organizacijų narį profesorių, habilituotą medicinos mokslų daktarą Virgilijų Beišą - iš prigimties kuklus žmogus, daugiau dirbantis (anot profesoriaus žmonos naujagimių gydytojos - arba „daktariškai“ neonatologės - Rimantos, seniai „apsiženinęs su darbu“) nei kalbantis, „pasidavė“, kai pasakiau, jog noriu pakalbėti ne tiek apie jį, jo darbą ir apskritai sveikatos apsaugą, bet apie jo šeimos medikus, kurių, žinojau, per keturias kartas užaugo visai gražus pulkas.
„Prasidėjo mūsų šeimos medikai, - nedrąsiai pradėjo pasakoti profesorius, apdovanotas ne tik taisyklinga ir turtinga, retsykiais papuošiama vienu kitu dzūkizmu, kalba, bet ir gražia tartim, - nuo mano mamos: Petronėlė Beišienė, - beje, pernai jai būtų sukakę šimtas metų - 1934 metais baigė Kauno medicinos mokyklą ir visą gyvenimą dirbo gailestingąja sesele. Būtent gailestingąja... tokia ir buvo. Pradėjo ji dirbti Kaune, vadovaujama akušerijos ir ginekologijos „dievo“ profesoriaus Prano Mažylio, paskui dirbo Raseiniuose, po karo - Jurbarke, dar vėliau - gimtinėje, Alytuje, su legendiniu chirurgu Stasiu Kudirka, paskiausiai - Vilniuje. Jos pirmąjį vyrą, mano vyriausiųjų seserų - tuomet trimetės Danutės ir vienų metų Aurelijos - tėvą Evaristą Deniušį, 1941 m. bebėgdami nuo vokiečių sušaudė bolševikai. Karo metu dirbdama Raseinių ligoninėje mama užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir buvo prie mirties, nuo jos išgelbėti tais laikais galėjo tik penicilinas. Jo kažkokiu stebuklingu būdu „sukūrė“ jaunas Raseinių savivaldybės tarnautojas Bronius Beiša, už kurio Petronėlė baigiantis karui ištekėjo. Šviežiai iškepti jaunavedžiai su dviem mažytėmis dukrytėmis apsėdę dvikinkį vežimą traukėsi nuo grįžtančio fronto ir 1945 metų balandį pasiekė Berlyno prieigas, bet juos „pasivijo“ rusai, tėvą „paėmė į rekrūtus“, o mama su dukrelėmis kažkaip sugebėjo tuo pačiu kinkiniu grįžti į Lietuvą. Tėvą paleido tik 1947-aisiais. Apie tas keliones ir grįžimus namo būtų galima parašyti visai neprastą trilerį... Na, paskui gimė sesuo Beatričė, po poros metų - ir aš, nuo antros klasės jau alytiškis. Taigi, šeima jau pilna, bet dar be „priedų“; dabar pabandykime suskaičiuoti mūsų šeimos ir prie jos „prisiglaudusius“ medikus.“
Profesorius kiek suraukia antakius, susimąsto, paskui lyg teisindamasis sako, kad kažkaip jam nė į galvą niekada nėra atėję, jog juos reikia skaičiuoti: gi įprasta, kad aplink vien medikai - tai kam skaičiuoti. „Taip... mano vaikystėje ir paauglystėje - aš gi buvau pagrandukas - namie fonas visuomet buvo - medicina, visi kalbėdavo tik medicinos temomis; tėvas nebuvo medikas, bet po avarijos buvo pusiau paralyžiuotas ir turėjo visą puokštę ligų, pirmos grupės invalidas, pats net batų negalėdavo apsiauti, bet, kiek aš prisimenu, visą laiką dirbo ir niekada nėra atostogavęs, nes manė, kad jam atostogaujant jį išmes iš darbo; taigi tėvas buvo tiesiog gyvas kalbų apie mediciną ir medicinos tyrimų objektas. Mama, nors tik seselė, kaimynams buvo didelis autoritetas: ateidavo žmonės, klausdavo, va, daktaras vaistų išrašė, ar geri, Petronėle; o švirkštai namie virdavo nuo ryto iki vakaro - aplinkiniai dzūkai ateidavo „an ukolų“... Toks kasdienis ir man įprastas namų fonas - norint to man ar nenorint - ruošė mane gydytojo profesijai; manęs niekas nevertė, nekalbino ir neskatino stoti mokytis medicinos - viskas buvo taip natūralu, kad aš tuomet net nepagalvojau, jog galima mokytis ne tik „an daktaro“. Po universiteto - internatūra Ukmergės ligoninėje, ten dirbau dar ketvertą metų - tai buvo gražus ir profesiškai labai naudingas laikas... taip, mama, trys sesės ir aš - penki; Aurelijos dukra ir anūkė (tiesa, ji - jau ketvirtosios mūsų medikų kartos atstovė - dar tik antro kurso medicinos studentė, bet užtat absoliuti dešimtukininkė!), mano sūnus (dukra neužsikrėtė šiuo giminės virusu), Beatričės dukra - jau devyni „kraujo daktarai“... plius keturi „prisiglaudėliai“: dvi Aurelijos marčios, Beatričės vyras ir mano žmona. Turime įvairiausių specializacijų gydytojų - nedidelės ligoninės personalui beveik pakaktų; ir čia, manau, dar ne pabaiga, - jaunatviškai šypteli pašnekovas, - jaučiu, kad tikrai ne - „an trylikos“ nesustosim.“
„Tiesa, vos nesusiejau savo gyvenimo su sportu. Gana gerai šaudžiau ir sportinis šautuvas besimokant vyresnėse klasėse man buvo kaip... kokia trečia ranka. Buvau Lietuvos sportinio šaudymo rinktinės narys, vienuoliktoj klasėj įvykdžiau sporto meistro normatyvus, tačiau juo taip ir netapau: normatyvus reikėjo dar sykį patvirtinti varžybose Kijeve (matote, šaudymas ir Ukraina ir anais laikais buvo labai susiję, - liūdnai pajuokavo pašnekovas), o man, tuomet „fuksui“, pats darbymetis - pirmas kursas studentui medikui tai juodas kalimas, o čia dar tie „visų mėgstami“ koliokviumai... ir aš pasirinkau mokslus. Regis, neprašoviau - manau, kad operacinėje aš reikalingesnis nei šaudymo aikštelėje, nors šautuvo niekada nepamiršau: buvau šaulys mėgėjas, dalyvaudavau kuklesnio rango varžybose ir niekuomet iš jų negrįždavau be medalio. Dar ir dabar retkarčiais svečiuojuosi šaudykloje. Gal todėl, o ir dėl to, kad namuose buvau lietuviškai patriotiškai auklėtas, sunkiu mūsų šaliai metu nuvykau ginti Parlamento - taip tapau savanoriu ir Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje „ištarnavau“ ilgus septynerius metus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad ir mano sūnus Augustas, moka derinti savo darbus, tiksliau, dar kol kas tik rezidentūrą, ligoninėje su naryste Šaulių sąjungoje. Kad ir kaip - geriau ar blogiau - yra toje mūsų Lietuvėlėje, bet be jokio aplombo sakau, kad, jei prireiktų (žinoma, neduokdie, bet ką gali žinoti, kai turime tokį pašlijusiais nervais kaimyną), eičiau ir vėl „prie Parlamento“, tik šįsyk jau ne vienas - su sūnum.“
Jau baigiantis pokalbiui tradiciškai paklaustas apie ateities planus, ponas Virgilijus sąmoksliškai mirktelėjo: „Kantriai lauksiu daugiau medikų šeimoje - atžalų yra: va, mes su Rimanta turime du moksleivius anūkus ir dar „dažais kvepiančią“ - visai mažą - anūkėlę (tik, prašau, nevadinkite jų vaikaičiais ar dukraite - mane purto ir nuo teršiamos, ir nuo dirbtinai gražinamos, popierinės lietuvių kalbos)“.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą