Per mėnesį įvyko dešimt susišaudymų mokyklose. Per vieną mėnesį! Mąsčiau: kas vyksta vaikų viduje, jei jie griebiasi ginklo? Kas skatina juos taip elgtis?
Taigi kas, Jūsų nuomone, skatina?
Tai didžiulė problema. Mes tiesiog nustojome juos auginti. Leidžiame vaikams augti savaime, nusikratėme atsakomybės.
Augant miestams, praradome kaimo mentalitetą. Mūsų senoliai kur kas rečiau susidurdavo su vaikų žiaurumumu ir nusikaltimais, nes visa bendruomenė jautė atsakomybę už kiekvieną vaiką.
Dabar auga nauja vaikų karta. Vaikų, kurie nepajėgia būti visaverčiai visuomenės nariai, nes jų namuose galiojančios taisyklės negalioja mokykloje, o tos, kurios galioja mokykloje, - nevertinamos namuose. Jie nuolat mato veidmainiavimą ir prieštaravimus tarp to, kas kalbama namuose, mokykloje, valdžioje ar per televizorių. Jie sutrikę, nestabilūs, jie nežino, kaip elgtis.
Ką daryti, kad tokia padėtis pasikeistų?
Mums reikia grįžti prie kaimo mentaliteto, mokančio, kad visi esame atsakingi už visus vaikus. Tėvai ir mokytojai turi sudaryti komandą, kuri, iškilus problemoms, veiktų kartu.
Tėvai turi suprasti, kad vaiko auklėjimas neprasideda aštuntą ryto ir nesibaigia trečią popiet. Mokykla teisiškai atsako už pamokose sėdintį vaiką. Mokykloje jie gauna žinių, tačiau gyvenimiškąjį pagrindą turi duoti tėvai.
Vadinasi, reikia pradėti nuo tėvų.
Tai vienintelis būdas pakeisti situaciją - mokyti, šviesti tėvus, visuomenę. Kad jų bendravimas su kiekvienu vaiku mokytų atsakomybės, svarbiausių vertybių, o ne materializmo. Tai didžiulis darbas, užtruksiantis ne vienerius metus ir jį pradėti turi aukščiausioji valdžia, Vyriausybė. Tik šitaip galima tikėtis pokyčių.
Jūsų požiūris vargu ar bus populiarus. Juk daug paprasčiau agresyvius vaikus izoliuoti.
Agresyvių vaikų izoliavimas problemos neišspręstų. Tai būtų tik žaizdos sutvarstymas, tačiau ne gydymas. Agresyvius vaikus turime mokyti susidoroti su savo vidinėmis problemomis.
Vaiko agresijos pasireiškimo atveju dažniausiai skubama kaltinti tik smurtautoją. O juk iš tiesų atsakingi yra visi. Net ir auka.
Prisimenu, vaikystėje nuolat kliūdavau vienai klasės agresorei. Kartą, nukentėjusi nuo jos (ji mane tampė už kasų po visą klasę), aš pasiskundžiau mamai. Pirmas klausimas, kurį ištarė mama, buvo "ką tu padarei, kad ji šitaip supyko?" Mama neskubėjo jos teisti. Ji atkreipė dėmesį į mano pačios atsakomybę. Tuo noriu pasakyti, kad tėvams nereikia iš karto būti tikriems, jog jų vaikas prie to neprisidėjo. Smurto atveju yra neteisūs abu.
Pastaruoju metu vaikų smurtavimo atvejai mūsų šalyje ėmė dygti kaip grybai po lietaus...
Tai materialistinio pasaulio simptomai. Pasaulio, kuris yra nuasmenintas, kuriame pamirštama, kad žmogus turi sielą. Kai pradėsime ugdyti vaikų dvasinį "aš", jie nebus tokie žiaurūs.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą