Klaipėdietis fotografų, juolab fotografuojančios minios fone atrodo gana įdomiai: per metus sako padarantis gal dešimt fotografijų. Jam patinka objektai, kai jie gražiai apšviesti. Žmogus į šių objektų skaičių neįeina. Tiesiog jo nuotraukose nėra žmonių. Ir laiko atžvilgiu jo fotografijos turinys - kintamasis dydis: tai galėjo būti vakar, poryt, dabar...
 |
| Remigijus Treigys. Stotis (2003) |
- Fotografija yra laiko ir atminties sargas, o mano fotografijoje laiko sąvoka abstrakti: tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus, - aiškina menininkas. - Žmonių kadre nėra, jie - už kadro. Jie nujaučiami, nuspėjami, jie ten visada. Galbūt trūksta vieno žingsnio ir jie bus įleisti į kadrą. Aš fotografuoju jų paliktus pėdsakus, kurie mus veikia. Juk man įdomiausia žiūrint spektaklį ne scena, o tai, ką veikia aktoriai užkulisiuose. Juk ten irgi vyksta spektaklis. Man įdomu, kas vyksta mūsų namuose, kai ten mūsų nėra. Kas žino, kas ten vyksta.
- Juokas juokais, jums iš tiesų šitas klausimas ne beprasmis, pats suskaičiavote pusę metų praleidęs užsienio rezidencijose per kelerius pastaruosius metus. Pernai mėnesį gyvenote Austrijoje, Grace. Gal tai menininkui yra ir nebloga materialinė paspirtis?
- Iš stipendijos išgyvensi, bet iš jos neprasigyvensi. Tik ne pinigai šiuo atveju svarbu. Buvimas rezidencijose koncentruoja ir laiką, ir tave, atsiribojęs nuo buities gali atsidėti kūrybai. Esu buvęs JAV, Suomijoje, Vokietijoje... Svetur kitų patirčių atsiranda; pojūčiai, pastebėjimai būna stipresni, paskui dar prasideda nostalgija ir namų ilgesys, kurie vėl savotiškai veikia kūrybą.
- Gerai jaučiatės svetimame krašte?
- Ne. Ten būdamas pagalvoju, kad turbūt negalėčiau būti emigrantu. Man greitai norisi namo.
- Kodėl?
 |
| Remigijus Treigys. Paskutinė diena Venecijoje (2003-2004) |
- Sunku pasakyti, galbūt turi įvykti koks prasilaužimas, kuriam mažai vieno dviejų mėnesių, gal išbuvus metus kitaip atrodytų, bet man Lietuvoje smagiau. Jautiesi ten vienišas, jautiesi labai svetimas. Kad ta aplinka įsileistų tave kaip naujoką, turi ją prisijaukinti. Praeina kelios dienos, kol atsiranda susišnekėjimas. Bet jį turi išlaukti. Kartą visą savaitę buvau Venecijoje ir ta Venecija mano akyse buvo tokia atvirukinė, kad nekilo ranka fotografuoti. Ir staiga prieš išvažiuojant radosi susišnekėjimas, apšvietimas ir man pavyko padaryti keletą fotografijų. Taip radosi ciklas “Paskutinė diena Venecijoje”.
- O kaip Lietuvoje?
- Grįžti namo kaip į naują realybę, į viską reaguoji aštriau, kurį laiką būni kaip svečias, o paskui grįžti į vėžes. Man pajūris, Klaipėdos kraštas visą laiką yra gražus, įdomus ir fotografiškas. Visada jame galima nauja rasti. Didelė dalis nuotraukų čia fotografuota: metų laikai, rūkai, sutemos, architektūra... Man gražus visas ruduo, jo ūkana; man patinka, kai nuvažiuoji į laukus, kur tokia tyla, ir staiga - praskrendančio paukščio šnaresys viršum galvos...
- Užsieny nesijaučiate kaip stotyje?
- Ta rezidencija ir yra savotiška laiko apribota stotelė. Juk stotis apriboja mūsų laiką joje. Kiek teko fotografuoti stotis, daugiau apie geležinkelio stotis kalbu, jos man kelia nenusakomų jausmų. Tai kažkokia mistinė, tarpinė vieta, tai laukimas, viltis, pabaiga. Būna, įeini, didžiulis šurmulys stoty, ir staiga tyla, tuštuma, visi išnyko, išvažiavo. Ten tokia keista aplinka... Laukimo salės ir kiti buvusio laiko ženklai. Ten sustojęs laikas. Arba garsai to traukinio. Tokia mistika, kai barbena į palangę lietus, o tolumoje girdi, kaip pravažiuoja traukinys. Dažnai girdžiu šį garsą Klaipėdoje pro buto langus...
- Ne mažiau mistiškas jūsų ciklas “Septintoji gatvė”, einanti miestu, kurio žemėje nėra.
- Manau, kad visa Klaipėda - “septintoji gatvė”. Kai baigiasi vasara, dingsta žmonės, prasideda rūkai ir lietūs, saulė žada pasirodyti galbūt tiktai birželį, miestas tampa “septintąja gatve” ir nieko čia nepadarysi... (Juokiasi.) “Septintoji” radosi tada, kai prieš penkerius metus rezidavau Niujorke pagal menininkų programą. Gatvė fotografuota Niujorke, bet aš neprisiminiau jos tikrojo pavadinimo ir neprisiminiau, ar ji išvis tokia yra... Kai buvo atspausta jos nuotrauka, man pasirodė, kad ji turi vadintis septintąja gatve, kuri galėtų prasidėti bet kur (Niujorke, Dubline, Klaipėdoje ir pan.), kuri galėtų jungti miestą, kurio tikrovėje nėra. Ta gatvė yra mistinė, jinai iš atminties. Ji gali būti gana ilga. Tai sudurstytas iš fragmentų miestas - sapnas.
- Esate iš tų vienetų, kurie vis dar fotografuoja juostine kamera. Gal sakysite, kad gerai fotografijai būtinas ir įkvėpimas?
- Įkvėpimas, žinoma, svarbu, bet išlaukimo momentas svarbesnis. Būna, kad fotografija pirmiausia gimsta mintyse, o paskui jau ieškai objekto, bet būna ir kitaip, kai pamatytas objektas suformuoja idėją, tada reikia laukti metus ar kelerius. Reikia vaizdą išnešioti savyje, reikia sulaukti tinkamo apšvietimo ir tinkamos nuotaikos. Nesu tas, kuris paveiksluoja šimtus kadrų ir tarp jų bando atrasti vieną vienintelį. Aš fotografuoju nespėliodamas, nes jau prieš tai būnu apmąstęs kadro kompoziciją, šviesokaitą. Fotografuodamas bandau suvokti nuotraukos formatą, kitaip sakant, fotografuoju ir mąstau.
Man labai svarbus ir ryškinimo procesas, labai svarbu rankomis nuotrauką paliesti, ją glostyti ir patrinti, kad ką nors įpūstum. Kūryba - toks dalykas, kur viską reikia pačiam pradėti ir pačiam pabaigti. Juk dailininkas kitam nepatiki savo teptuko.
Keli faktai
- Remigijus Treigys gimė 1961 m., studijavo Dailės institute (dabar - akademija), dabar yra laisvas menininkas.
- Lietuvoje ir užsienyje surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų; svarbiausi ciklai: “Peizažai”, “Fragmentai”, “Daiktai”, “Daiktai tamsoje”, “Miestas iš atminties. Vilnius”, “Septintoji gatvė”, “Paskutinė diena Venecijoje”, “21 diena Berlyne”.
- Jo darbų yra Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fonde, Odensės fotografijos meno muziejuje (Danija), PROARTIBUS centre Ekene (Suomija), Europos Parlamente Briuselyje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą