Tai buvo beveik prieš dešimtmetį - tuomet R. Borisovo akvarelės Malborke buvo eksponuojamos net 8 mėnesius. Dabar su savo darbais Lietuvos dailininkas ir vėl svečiuojasi Lenkijoje.
R. Borisovo kūryboje dominuoja Mažosios Lietuvos tematika. Savo darbuose jis preciziškai atkuria buvusios Rytų Prūsijos miestų, pilių, bažnyčių, dvarų, senųjų architektūros griuvėsių vaizdus. Per keturis kūrybos dešimtmečius dailininkas sukūrė apie 700 akvarelių, surengė per 70 parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje, Baltarusijoje... Į pastarąją šalį vien šiemet pakviestas net tris kartus: dailininko tapyti istorinės architektūros vaizdai eksponuoti Minsko nacionaliniame dailės muziejuje, Miro pilyje, Gardino Stepono Batoro pilyje. R. Borisovo kūryba pastaruoju metu ypač domisi kaliningradiečiai.
Šiais metais R. Borisovui buvo įteikta L. Rėzos kultūros ir meno premija - už Kuršių nerijai reikšmingą veiklą.
Nidiškis Klaipėdoje
Romanai, Jūs kurio miesto pilietis esate?
(Juokiasi) Kaliningrado laikraštyje taip buvau pristatytas: "Vilnietis, kuris dabar yra nidiškis, gyvenantis Klaipėdoje, o dažniausiai jį galima sutikti Kaliningrade arba Berlyne."
Tai kur jūs gyvenate?
Pastaruosius dešimtį metų gyvenu Klaipėdoje. Ir Nidoje esu savas.
Kodėl palikote Vilnių?
Vilnius - gražus, europinis, bet jau didelis miestas. Klaipėda - patogesnė vieta gyventi. Iš čia per dešimtį minučių galiu atsidurti prie jūros.
Gyvenate prie jūros ar pačiame mieste?
Trinyčių rajone, Verpėjų gatvėje. Prieš karą mano gatvė vadinosi Flieger Wolf Strasse.
Klaipėda pagal tam tikrus parametrus jau nebe didmiestis. Kaip suprantu, Jums tai tinka. O ką manote apie miesto estetinį vaizdą?
Iš senosios Klaipėdos beveik nieko neliko. Pažvelkite į prieškario nuotraukas, ir pamatysite, jog prieš karą Mėmelis-Klaipėda buvo miestas su visais jam būtinais atributais. Tų atributų šiandien nebėra. Ir ne karas juos sunaikino; karas miestą tik apgadino, o sunaikino sovietiniai buldozeriai. Ir kol kas niekas neatstatoma. Miestas liko standartiškai sovietinis, jame neatkurta nieko, kas būtų organiškai susieta su istoriniu architektūriniu siluetu. Gaila, kad net nepriklausomybės laikotarpiu prieškario likučiai klaipėdiečiams netapo įdomūs.
"Užsienio agentas"
Dažnai lankotės Kaliningrade. Kaip Jums buvęs Karaliaučius?
Klaipėda ir Karaliaučius - panašaus likimo miestai, tik pastarasis buvo daug didesnis. Abu - vokiečių miestai, abu sunaikinti ir ant abiejų jų griuvėsių planuota pastatyti naujus. Istorinio centro Karaliaučiuje irgi neliko: jis išgriautas; laimei, Katedrą, galima sakyti, išgelbėjo Kantas. Kita vertus, man teko lankytis senų namų kvartaluose, toliau nuo Kaliningrado centro, - įspūdis, lyg būtum Rytų Berlyne. Čia apleisti vokiški pastatai vis dar tebestovi.
TIKROSIOS Klaipėdos įvaizdį, Romano Borisovo manymu, gali grąžinti tik atstatytas istorinis centras. Bildarchiv-ostpreussen.de
Kaliningradiečiai pastaruoju metu labai susidomėję paveldu, ten šiuo atžvilgiu vyksta didžiulis veiksmas. Anksčiau, rengdamas savo ekspedicijas į Karaliaučių, kaip į Mėnulį važiuodavau - vienas, kurti, ieškoti motyvų ir panašiai, bet supratau, kad nebendraudamas darau klaidą. Čia daug šviesių žmonių. Dabar esu priimtas į vietos inteligentų bendruomenę. Istorikai, architektai, menininkai, susivieniję į klubus, rūpinasi kultūrine veikla. Ir mes su Arvydu Juozaičiu ten - kaip du užsienio agentai, - juokiasi. - Kaliningrade užaugo karta, kuriai įdomu, kuriai rūpi. Jie žino, kad kitos alternatyvos nėra. Jie nori miestui sugrąžinti jo tikrąjį veidą. O mes tūpčiojam vietoje.
Sakote - Kaliningrade užaugo nauja karta. O pas mus neužaugo?
Nežinau, kur ji, - toji karta, kuriai rūpi susigrąžinti istorinę Klaipėdą. Pas mus dar kartais keliamas klausimas: o kam išvis atstatinėti? Sako, užaugome tokioje Klaipėdoje - tegu tokia ir būna. Man irgi Vilnius, kuriame augau, - sugriautas, pokariu, - mielesnis; dabar jis kiek svetimas - išblizgintas, europietiškas, bet aš suprantu, kad mano sentimentai yra viena, o atstatyti miestą, koks buvo, - kita.
Jūs sukūrėte paminklą sunaikintam Kenigsbergui - jis stovi ties pagrindiniu įėjimu į Katedrą. I. Kanto universitetui sukūrėte Donelaičio atminimo lentą. Taip pat sukūrėte atminimo lentą pirmajam Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui Stanislovui Rapolioniui...
Taip, epitafija Rapalioniui turėtų atsirasti Karaliaučiaus katedros altorinėje dalyje, o Donelaičio atminimo lenta - I. Kanto universitete. Bet šis reikalas pakibo ore dėl dabartinių abiejų šalių santykių.
Kuo prasikalto Rapolionis su Donelaičiu?
Jie niekuo dėti, tik dabar niekas nenori prisiimti atsakomybės dėl iniciatyvos iš Lietuvos įgyvendinimo.
Jūsų kūryba populiari Baltarusijoje, kur paveldo atžvilgiu irgi vyksta "didelis veiksmas".
Taip, nes baltarusiams mano paveikslai "į temą"... Senasis LDK paveldas. Sakė - nebeatiduosim. Sakau - taigi pirkit! Aš - dailininkas, gyvenu iš kūrybos, - juokiasi.
O Klaipėdoje jaučiate susidomėjimą?
Su Klaipėdos publika nėra tokio kontakto. Toks jausmas, kad miesto istorija nelabai kam čia rūpi.
Skamba liūdnai.
Kęstutis Demereckas Klaipėdoje - tik vienas. Kadaise dar turėjau draugą, Vytautą Šliogerį, panašios mąstysenos buvome. Dabar tokių žmonių nematau.
Kuriuose Lietuvos miestuose vyksta veiksmas, bandant atkurti architektūrinį istorinį veidą?
Vieninteliame Vilniuje.
Klaipėdoje nevyksta.
Klaipėda jau nebėra miestas, dabar tai viso labo gyvenvietė prie uosto, "slabada" (vieta, kur gyvena dirbantieji kurioje nors įmonėje). Todėl čia atplaukę turistai ir vežami į "Akropolį".
8 dominantės
Kalbėkime konkrečiai: kokios dominantės, Jūsų manymu, padėtų susigrąžinti tikrosios Klaipėdos įvaizdį?
Be abejo, istorinis centras - senamiestis. Mano manymu, užtektų atstatyti 8 pastatus: 3 bažnyčias - Šv. Jono, Reformatų, Šv. Jokūbo, "Salamanderį" prie Biržos tilto, antrąjį namą prie Biržos tilto, kairėje pusėje (kur dabar tuščia vieta), ir 3 pastatus kitoje Biržos tilto pusėje (matomi visose nuotraukose). Ir viskas. Toliau miestas plėtotųsi aplink šią ašį.
ŠIANDIEN. "Klaipėda buvo miestas su visais jam būtinais atributais. Karas juos apgriovė, sovietiniai buldozeriai sunaikino. Ir iki šiol niekas neatstatoma", - sako dailininkas Romanas Borisovas. Mindaugo Milinio nuotr.
Prisimenu, kad būta tokios idėjos - atstatyti biržos pastatą, senų formų, ir jame įkurdinti naują Muzikinį teatrą... bet po to prabilta apie "įdomesnį" pastatą - kaip Sidnėjuje. Dabar gi visi žavisi "įdomiais" pastatais.
Kartais, eidamas miesto gatve, jaučiuosi taip, lyg kas į akį durtų: negaliu suprasti, ką galvojo architektas, atlikęs tokį darbą... Ar jis apskritai suvokė, koks darbas jam buvo patikėtas? O miestas, priėmęs tokį darbą, ar suvokia, ką daro? Atrodo, architektūra yra palikta vien užsakovų savotiškam skoniui.
Pas mus vyksta globalinės destrukcijos procesas - "kuo durniau, tuo geriau"; jis nėra palietęs gal tik klasikinės muzikos, nes neišmokęs valdyti instrumento vis dar negali koncertuoti. Daugumai šiuolaikinių dailininkų, architektų nebėra būtina net mokėti piešti - pakanka laikyti save menininku. Tų, kurie supranta skirtumą, balsas, deja, į dangų neina.
Ir Paryžiuje yra "Pompidu" centras.
Bet šalia jo dešimtis kilometrų į visas puses esama tradicinės architektūros. O mes bandome pristatyti "pompidų" ten, kur nieko nebeliko, kur nėra ženklinių pastatų, - vien tik tokie "pompidu". Pavyzdžiui, Tiltų gatvė - ji buvo kaip miesto nuoroda, o dabar? Jokių atraminių akcentų.
Jūsų požiūriu, kas pritiktų Atgimimo aikštei?
Užstatyti ją reikėtų.
Įsrutyje (dab. Černiachovskas) anksčiau stovėjo kuklus paminklėlis. Sovietiniais laikais ant to paties postamento užkėlė Leniną. Kurį laiką net užrašo nuo postamento niekas nepasirūpino nutrinti... Panašiai ir su Atgimimo aikšte: stovėjo Leninas, paskui kažkas siūlė Vydūną pastatyti, galiausiai statys plieninį mėnulį. Aš pritariu, kad reikia pagerbti Vydūną, ir nesu prieš modernius paminklus, bet tik ne toje vietoje. Aš prieš architektūrinį idiotizmą.
Skraidančios lėkštės
Iki karo Klaipėdą puošė penkios pagrindinės bažnyčios, jų neliko, tačiau šiandien turime naujų...
Iš tiesų puošė. Bažnyčios seniau puošdavo miestelius ir miestus. Kiekviename miestelyje būdavo trys pagrindiniai akcentai: bažnyčia, vandentiekio bokštas, švyturys (jeigu miestelis prie jūros). Šiandien visus šiuos atributus turi Šventoji - turbūt matėte. Ir visi trys miestelį bjauroja.
Dabartinių bažnyčių architektūra yra visiškas fiasko. Naująją Nidos bažnyčią dar galima pakęsti, bet ji vienintelė tokia.
Romano Borisovo akvarelės.
Architektūra turi kurti miesto įvaizdį, tačiau jis negali atsirasti atsitiktinai, tuščioje vietoje, nepaisant šimtamečių tradicijų. Amerikiečiai gali sau leisti statyti bažnyčias skraidančių lėkščių formos, nes jų kitos tradicijos. Mes sau to leisti neturėtume.
Svarstyta Šv. Jono bažnyčią atstatyti mažų formų, betgi tai absurdas. Gal kokius Elektrėnus tokia ir papuoštų, bet ne Klaipėdą. Juolab kad Berlyne buvo atrasti senieji Prūsijos architekto Frydricho Štiulerio brėžiniai...
Palikuonis
Jūsų kūryboje dominuoja Mažosios Lietuvos, Rytų Prūsijos tematika. Kodėl?
Daug metų studijavau šio krašto istoriją ir kultūrą. Mano kilmės šaknys - Rytų Prūsijoje.
Papasakokite apie savo protėvius.
Jie buvo sentikiai, religiniai pabėgėliai. Kaip Vakarų Europoje po Liuterio, Rusijoje irgi vyko panašūs dalykai persekiojimai ir migracija. Mano protėviai atsidūrė Rytprūsiuose, Mozūrijoje, dabartinėje Lenkijoje, XVII amžiuje. Po 1940 metų, kai SSRS susiderėjo su Vokietija dėl gyventojų keitimosi, Prūsijos rusai kėlėsi į Sovietiją, o vokiečių kilmės žmonės traukėsi į Vokietiją.
Mano mama kartu su tėvais atsidūrė Panevėžyje. Visą II pasaulinio karo laikotarpį ji dirbo vokiečių administracijoje - mat vokiškai gerai mokėjo. Dar prieš karą ji studijavo Vilniaus universitete. Karui pasibaigus, grįžo atgal į Vilnių. O ten jau ir aš atsiradau.
Kada bus galima pamatyti Jūsų darbus Klaipėdoje?
Būtų galima, jei miestas parodytų susidomėjimą. Norėtųsi, kad tai būtų kultūrinis įvykis, o ne šiaip paveikslų iškabinimas viešoje erdvėje. Manau, jog miestas galėtų finansuoti ir katalogo išleidimą. Suvalkuose, kai buvo surengta mano paroda, miesto Kultūros skyrius savo lėšomis išleido nuostabų katalogą - 150 vnt. Tai nėra labai jau brangus malonumas. O šiaip daryti parodas man didelio intereso nėra... Kaip sakoma, išaugau iš tų kelnių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą