Romenas Gari: "Likite sveiki ir dėkui"

"Vakarų ekspreso" inf.

2017-05-06 12:01

"O gandai, kurie pasiekė mane nuo įtakingųjų pietų stalo, apie vargšą Romeną Gari, liūdintį iš pavydo pusbroliui Emiliui Ažarui... Tie gandai mane labai linksmino. Likite sveiki ir dėkui." Iš priešmirtinio Romeno Gari laiško.

1914 m. gegužės 6 d. Vilniuje gimė žydų kilmės Prancūzijos rašytojas, diplomatas, apdovanotas Garbės legiono ordinu, Romenas Gari (Romain Gary).

Gimė Vilniuje

Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve rastais dokumentais, rašytojas Romenas Gari, kurio tikroji pavardė Romanas Kacevas (Kacew), gimė Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvės 16 name, 1914 m. gegužės 6 d. Tėvai - Leiba ir Mina Kacevai, buvo žydai.

1921-1925 m. R. Gari gyveno su motina Vilniuje, po to trejus metus - Varšuvoje, o 1928 m. abu išvyko į Prancūziją. 1935 m. R. Gari gavo šios šalies pilietybę. Iki šiol nėra aišku, kur rašytojas gyveno iki Vilniaus periodo, t. y. 1915-1921 m.; šis periodas iki šiol nėra ištirtas, nerasti jokie archyviniai dokumentai.

Paryžiuje R. Gari dirbo padavėju, statistu kine, piešėju žaislų fabrike, rašė publikacijas į spaudą. 1933 m. įstojo į Eks an Provanso universiteto Teisės fakultetą.

1938-1940 m. mokėsi karo lakūnų mokykloje Salon de Provanse.

Kaip lakūnas dalyvavo II pasaulinio karo mūšiuose, buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

Po karo dirbo diplomatu Sofijoje, Berne, Sukrėje (Bolivija).

1956 m. - pirmoji Gonkūrų premija už knygą "Dangaus šaknys".

VAIKYSTĖ. Vilniuje, Jono Basanavičiaus g. 16, stovi berniuko skulptūra, vaizduojanti Romeną Gari, kai jis dar buvo Romuška Kacevas. Kodėl jis užvertęs akis ir rankose laiko batą, supranta visi, kurie skaitė "Aušros pažadą". Romo Kvinto sukurta skulptūra. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotr.

Antrąkart Gonkūrų premiją gavo Emilis Ažaras (Emile Ajar) už knygą "Gyvenimas dar prieš akis". Faktas, kad Ažaras ir Gari - tas pats žmogus, išaiškėjo tik praėjus kuriam laikui po rašytojo savižudybės; net ir tuomet kai kurie kritikai negalėjo tuo patikėti.

Emilis

Emilis Ažaras - kruopščiai suplanuota R. Gari apgavystė, apie kurią žinojo vos keli žmonės, įskaitant sūnų ir žmoną. Tai sugalvotas prancūzų kilmės alžyrietis, medicinos studentas, neva gyvenantis Brazilijoje. R. Gari siųsdavo rankraščius savo sūnui Diegui, kuris iš tiesų gyveno Brazilijoje, o šis juos persiųsdavo leidėjams Paryžiuje. Keli kritikai buvo pastebėję, kad kai kurios mintys yra "įkvėptos R. Gary kūrybos".

Tik priešmirtiniame raštelyje R. Gari atskleidė, kas iš tiesų buvo E. Ažaras.

Moters šviesa

1944-1961 m. buvo vedęs britų rašytoją, žurnalistę, žurnalo "Vogue" redaktorę Leslę Blanš (Lesley Blanch). Dar tebegyvendamas santuokoje, 1959 m., užmezgė romaną su 24 metais jaunesne amerikiečių aktore Džina Seberg (Jean Seberg).

1962 m. vedė D. Seberg ir susilaukė sūnaus Aleksandro Diego (Alexandre Diego Gary). (Be kitų filmų, 1968 m. ji vaidina dramoje "Paukščiai skrenda mirti į Peru", kurią režisavo R. Gari pagal savo paties scenarijų.)

1970 m. dėl priešlaikinio gimdymo Dž. Seberg ir R. Gari neteko naujagimės dukrytės. Tais pačiais metais jie išsiskyrė. Po šių įvykių aktorę kamavo depresija ir suicido priepuoliai, tačiau ji tęsė darbą kine ir 1972 m. ištekėjo už aktoriaus Deniso Berio (Dennis Berry). Nuo 1973 m. vaidmenų sumažėjo.

SU MAMA. Savo gyvenimą ir beprotišką meilę ji skyrė sūnui. Kartu su beprotiška meile perteikė ir beprotybę bei depresiją, kuri padėjo rašyti, bet neleido ilgai gyventi. Garsiausias R. Gari romanas "Aušros pažadas" skirtas jo motinai. jeansebergmovie.com nuotr.

1979 m. Dž. Sedberg ištekėjo už alžyriečio pleibojaus. Tais pačiais metais publika ją paskutinįkart matė gyvą R. Gari filmo "Moters šviesa" (pagal jo romaną) premjeroje. Po savaitės ji išėjo iš savo namų, dar po savaitės 40 metų amžiaus aktorė buvo rasta ant savo automobilio galinės sėdynės mirusi. Ji išgėrė daug migdomųjų ir alkoholio. Rankoje laikė raštelį: "Atleisk, daugiau nebegaliu gyventi tokios nervinės būsenos".

1980 m. gruodžio 2 d. R. Gari nusišovė.

Citatos

* Praraja neturi dugno ir visi mes galime siekti gylio rekordų, niekada neišsemdami tos įdomios institucijos galimybių.

* Apie gyvenimą galima kalbėti daug ką, bet vienas dalykas nekelia abejonių: jam nusispjaut.

* Kai mylėjai moterį visomis savo akimis, visais savo rytais, visais miškais, laukais, upeliais ir paukščiais, supranti, kad ją mylėjai dar nepakankamai ir kad pasaulis tėra pradžia to, kas judviem lieka padaryti.

* Aš netikiu nuojautomis, bet jau seniai praradau tikėjimą savo netikėjimais.

* Kai staugi iš vienatvės, visada staugi iš meilės.

* Kad būtum laimingas drauge, nepakanka būti nelaimingam atskirai. Dvi susitikusios neviltys gali sukurti viltį, bet tai tik įrodo, kad viltis gali viską.

* Niekam niekada nepavyko išspręsti šito prieštaravimo: norėti apsaugoti žmogaus idealą žmonių draugijoje.

ATŽALA. R. Gari sūnus Aleksandras Diegas su mama aktore Džina Sedberg ir močiute. Scanpix nuotr.

* Bet pagaliau - tikroji Fausto tragedija juk ne tai, kad jis pardavė sielą velniui. Tikroji tragedija - tai, kad nėra velnio, kuris galėtų jūsų sielą nupirkti.

* Per visą gyvenimą pažinojau tiek moterų, kad, tiesą pasakius, visada buvau vienas.

* Viskam visada yra koks nors mokslinis paaiškinimas. Žinoma, galima rasti užuojautos poezijoje, susibičiuliauti su vandenynu, klausytis jo balso ir toliau tikėti gamtos paslaptimis...

* Kaip galėtum atskirti tikra nuo netikra, kai miršti nuo vienatvės?

* Jis slapčia tikėjo laimės galimybe, laime, kuri slypi gyvenimo gelmėse, kuri netikėtai pasirodys ir viską nutvieks per patį prieblandos metą.

* Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi.

* Kuo mažiau lieka kiekvieno atskirai, tuo daugiau būna abiejų.

* Sakoma, kad "Iliada" yra epopėja, ir labai žavimasi tūkstančiu jos herojinių mūšių. Kur kas sunkiau atgaivinti atmintyje palengva senstančias sutuoktinių poras, kurios, beje, yra gražiausios mūsų pergalės.

* Nepriklausomas vyras, nepriklausoma moteris - tai gandas, atsklindantis iš kitur, iš plačiai nusidriekusių suledėjusių vienatvių, kur nėra nieko, tik šunų kinkiniai. Ir reikia klausytis jo pagarbiai: tai nuskriaustųjų garbė.

* Gyvenime verta turėti su savim kelis pyrago trupinius, jei nori būti mylimas tikrai nesavanaudiškai.

* Gyvenimo prasmė turi lūpų skonį.

* Žmonės visada pamiršta, kad tai, ką jie gyvena, nėra mirtinga.

CITATOS

Ištraukos iš knygos "Aušros pažadas"

"Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, "pakeliui", kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kada galėsime suvisam išvykti į Prancūziją, kur turėjau "užaugti, baigti studijas, tapti kažkuo".

"Ji priglausdavo mane prie savęs ir susižavėjusi žvelgdavo man pro petį į kažką tolimą. Paskui pasakydavo: "Tu būsi Prancūzijos ambasadorius." Aš visai nežinojau, ką tai reiškia, bet neprieštaraudavau. Man buvo tik aštuoneri, tačiau jau buvau tvirtai nusprendęs: suteiksiu motinai viską, ko tik ji iš manęs panorės."

"Motina pasakodavo man apie Prancūziją, kaip kitos motinos pasakoja apie Miegančiąją Gražuolę ir Batuotą Katiną, ir, kad ir kaip stengiausi, taip ir nesugebėjau visiškai atsikratyti to pasakiško Prancūzijos įvaizdžio, kur vyravo vien didvyriai ir dorybės."

"Ji paėmė mane už rankos ir pareiškusi, esą "jie nežino, su kuo turi reikalą", išvilko į laiptinę. Tai, kas įvyko po to, buvo viena skaudžiausių mano gyvenimo akimirkų, o tokių turėjau keletą. Motina ėjo nuo durų prie durų skambindama, belsdama ir kviesdama visus gyventojus išeiti į laiptinę. Vos jie pasikeitė pirmaisiais įžeidimais - o čia motina visuomet ir nenuginčijamai pranokdavo visus, - ji prisitraukė mane prie savęs, parodė į mane susirinkusiems pirštu ir iš aukšto, išdidžiai pareiškė balsu, kuris dar ir dabar skamba mano ausyse: "Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabriele'is d'Annunzio!"

"Dar ir dabar raustu rašydamas šias eilutes. Girdžiu juos aiškiai, regiu pašaipius, piktus, paniekos kupinus veidus - regiu be jokios neapykantos: tai žmonių veidai, aš juos pažįstu. Gal dėl pasakojimo aiškumo geriau būtų iš karto pasakyti, kad šiandien aš - Prancūzijos generalinis konsulas, apdovanotas Išvadavimo judėjimo ordinu, Garbės legiono ordinu, o jei netapau nei Ibsenu, nei d'Annunzio, tai ne todėl, kad nesistengiau."

"Manau, joks kitas įvykis nesuvaidino svarbesnio vaidmens mano gyvenime už šitą juoko pliūpsnį, užgriuvusį mane vieno seno namo, Didžiosios Pohuliankos 16, laiptinėje. Jam esu skolingas už tai, kas esu: tas juokas virto manimi tiek gerąja, tiek ir blogąja prasmėmis."

"Motina atlaikė tą škvalą iškėlusi galvą, spausdama mane prie savęs. Nė kiek nesigėdydama ir nesijausdama pažeminta. Ji žinojo."
------------------------