Rytis Bublevičius: "Laimėjimai - laikini, studijos - beribės"

Kuo ypatingas šis renginys?

Dėl to, kad vyksta Nidoje, prie Baltijos jūros, kai dangaus ir smėlio fone baltas kimono atrodo itin estetiškai. Norime plačiau šį sportą pristatyti Klaipėdos kraštui. Susirinko apie 100 dalyvių iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rumunijos. Manau, tai ateities renginys.

Dalyviai didžiuojasi galintys akis į akį susidurti su 10 danų meistru dr. Soke Ilija Jorga. Jis yra sakęs, kad didžiausias jo turtas - 2 milijonai jo mokymo sekėjų.

Savo mokytoju jį pasirinkau prieš 24 metus, kai pamačiau pirmą kartą. Nuo to laiko seku jo mokymu. Tai vienas iš baltųjų, pasiekusių tokį meistriškumą. Jis yra medicinos mokslų daktaras, jam per 70 metų, sveikas drūtas. Aš irgi norėčiau laikui atėjus atrodyti kaip jis.

Kovos menai - skamba grėsmingai, kovotojas kartais stengiasi sužaloti savo priešininką.

Kovos menas yra toks, kad kažkas pralaimi. Humaniškas tuo, kad lavinamas charakteris, valia. Agresija, kurios jaunimas neturi kur dėti, nukreipiama tinkama linkme, pažabojamos aršios emocijos. Tai yra instrumentas žmogui save pažinti.

Vilnietė Mantė į seminarą atsivežė trejų metų sūnelį Džiugą, kuris treniravosi vienoje gretoje su karatė meistrais, o kai pabosdavo, pritūpdavo pasikapstyti smėlyje.

Karatė treniruotes renkasi vis jaunesni, net ketverių metų vaikai.

Mes esame vieni iš pirmųjų, kurie moko tokius mažus vaikus, tai yra eksperimentas. Tie vaikai dar negali suvokti, kas yra karatė, bet daug ką supranta iš judesių. Jiems taikomi specialūs gimnastikos, korekcinės gimnastikos, koordinacijos, kūno kalbos pratimai. Dažnai būna, kad tėveliai atveda vaiką, kuris verkia, kad negali padaryti kūliavirščio arba sisioja į kelnes. Kūno kultūra Lietuvoje yra dar labai žemo lygio, tad ieškome savo nišos. Yra didelis susidomėjimas, tad manau, kad išaugs puiki naujoji karta.

Viena iš jūsų mokinių, mergina, Europos čempionate iškovojo sidabrą. Moters kūno ir dvasios struktūra kitokia, ar jai tinka nuožmios kovos?

Moteris yra griežta, jeigu reikia - pikta ir žiauresnė negu vyras. Ji mokosi sutramdyti emocijas, kad panaudotų ne tik brutalią kūno jėgą, bet ir proto galias.

Abu jūsų gimdytojai - muzikai. Paauglystėje lankėte ne tik boksą, karatė, ušu treniruotes, bet ir grojote klarnetu.

Karatė vienas svarbiausių dalykų yra kvėpavimas, tad pūsdamas klarnetą mokiausi teisingai įkvėpt ir iškvėpt. Bet muzika dar yra kūryba, atsivėrimas intelektinei erdvei. Ir karatė nėra viskas taip paprasta ir aišku; yra daug smulkių dalykų, kurie labai svarbūs.

Tėveliai mane labiau spaudė prie muzikos, tad baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, Tallat- Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Vėliau pasirinkau teisėsaugos sritį.

Ar tai padarėte iš pragmatiškų paskatų, ar dėl stipraus teisingumo jausmo?

Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės laikas - 1992 metai. Aš esu patriotas, visose varžybose dalyvauju su Lietuvos trispalve, atstovauju savo šaliai.

Esate šalies prezidentės asmens sargybinis. Dalia Grybauskaitė,turinti karatė juodąjį diržą, turėtų būti jums draugiška. Kokios jos savybės jums imponuoja?

Pirmiausia - stiprus charakteris, pasitikėjimas savimi, tvirtumas. Dirbu apsaugos departamente, ir jo vadovybė paskiria, kokį asmenį saugoti, mes saugome savo ir užsienio valstybių vadovus. Čia nėra daug sentimentų.

Ar galima minioje iš žvilgsnio, kūno kalbos įspėti turint žmogų piktų kėslų? Turbūt nuolat jaučiate įtampą, ypač kai tenka sergėti itin nesimpatingus asmenis.

Taip, to mokoma. Skvarbus žvilgsnis būtinas, reikia išlaikyti dėmesį, susikaupimą, vidinę ramybę. Aš dirbu jau dvidešimt metų, teko saugoti ypatingus liudytojus, man visai nemalonius, bet profesionalumas - svarbiausia.

Ar pasitaikė ekstremalių įvykių, kokius rodo trileriuose?

Iš tikrųjų nestovi vienas su juodais akiniais, dirba daugiau darbuotojų, yra visa prevencijos sistema, tai komandinis mūsų ir kitų tarnybų bei žinybų darbas. Be abejo, nebūtų saugoma, jeigu nebūtų pavojų.

Neseniai dalyvavote Afrikoje vykusiame maratone "Runnig for Change", kurio tikslas buvo paremti labdaros fondą "Street Child of Siera Leone", ir savo kategorijoje laimėjote pirmąją vietą.

Prieš šešis mėnesius ištraukiau laimingą bilietą: kaip valstybės tarnautojas, dalyvavau stažuotėje Indijoje, mokėmės anglų kalbos, informacinių technologijų. Finansavo Indijos Vyriausybė. Ten ir nusprendžiau dalyvauti maratone.

Gyvenime darai ką nori, bet ateina suvokimas, kad galima daryti ne tik gera sau, artimui - norisi tą gerumą skleisti. Kyla idėja pakeisti lietuviškus stereotipus ir rūpintis ne tik savo kiemu ir savimi, turime pasižvalgyt aplinkui. Surinkome pinigų pastatyti mokyklai Siera Leonės vaikams, bet maratonas buvo ir iššūkis skeptikams.

Bėgome 42 kilometrus ir 200 metrų kalvotomis vietovėmis - nubėgau per 3 val. 43 minutes. Pusę kelio bėgo ir 60 - 70 metų žmonės. Pradėjome labai anksti, saulė įsiplieskė vienuoliktą valandą, buvo 35 laipsniai karščio. Dalyvavau ne todėl, kad laimėčiau I vietą savo amžiaus grupėje. Geriausi buvo, be abejo, jauni afrikiečiai.

Sakėte, kad karatė galimybės beribės, bet juk kiekvienas turime savo ribas.

Taip, kūnas ribotas, o mūsų protas - neribotas. Kaip paaiškinti tai, kad moteris gali pusvalandį išsilaikyti viena ranka įsikibusi į balkono atbrailą, o kita laikydama kūdikį? Daug gilinamasi į psichologiją, mentalines jėgas. Apie tai kalbėta ir prieš du šimtus metų, tradicijos žengė drauge su mokslu.

Šalia jūsų esanti moteris turėtų būti stipri asmenybė. Ar ją "kankinate" versdamas sportuoti?

Nei kankinu, nei ką. Žmonės patys pas mane ateina. Ateina labai daug jaunimo su tėvais. Nesu geležinis žmogus, mano natūra tokia, kad susieškau aplinkui daug gerų žmonių. Vienijasi tie, kurie spinduliuoja gera aura.

Širdžiai neįsakysi, bet mano moteris yra simpatinga, gera, švelni. Galbūt traukia kontrastai.

Per dieną turite ne po vieną treniruotę. Ką veikiate vienintelį laisvą sekmadienį?

Ilsiuosi, bėgioju, vaikštau po miestą, pabūnu su dukra. Jai vienuolika metų, ji lanko mano karatė treniruotes, turi oranžinį diržiuką, bet nedarau jai spaudimo. Ji turi savo pasirinkimą, yra asmenybė, tad visada atsižvelgsiu į jos norus.

Domitės savo mokinių asmeniniu gyvenimu, verslo sėkme. Kodėl?

Nesakyčiau, kad domiuosi... Žmonės ateina pas mane, kalba apie tai, kokios problemos, kad jie negali laimėti. Įsišnekame, kad charakterio nepaslėpsi, silpnybės, baimės matyti kaip ant delno. Esame labai nuoširdūs, todėl kad išliejome daug prakaito, kartais ir kraujo. Kuo geriau pažįsti žmogų, tuo geriau jį išmokysi.

Vienas iš klubo principų - paklusnumas savo mokytojui. Man norėtųsi lygiaverčių santykių, kad pasisemčiau iš jo žinių ir patirties.

Tai yra iš Rytų atėjusi tradicija, kur labai svarbu paklusnumas. Man atrodo, buvo geriau, kai sovietmečiu mokykloje vaikai klausė mokytojo, jį gerbė, stengėsi išklausyti. Dabar kiekvienas daro ką nori, niekas neugdo, ir tėvai nelabai tuo užsiima. Manau, jeigu vienas žmogus šneka, kiti klauso; tokia piramidė, kiekvienas turime savo diržus, savo egzaminus. Visur yra piramidė: valdžioj, firmoj, kompanijoj, ir niekur nerasi jos stovinčios "aukštyn kojomis".

Treniruojatės ir su sajais, trišakiais durklais. Norėtumėte išmokti ir Kendo meno. Kas tai yra?

Kendo yra kova su kardu, bet aš studijuoju karatė, man dar yra daug neaiškumų. Trišakis yra specialus senovės Japonijos ginklas, ir kai esi gerai įvaldęs kūną, ginklas yra rankos ar kojos pratęsimas. Bet tai mano smulkus hobis.

Vis tiek yra rasiniai skirtumai - mąstymo, kūno sudėjimo. Ar kas gali kautis geriau už japonus?

Lietuviai ne ką prastesni. Japonai yra perdėm paklusnūs: ką pasakei - daro ir negalvoja kodėl. Mes klausiame "kodėl" žmogaus, kuris gali tai paaiškinti. Ir randame atsakymus. Kai supranti, ką darai, tai visai kitoks darbas, ne kažkokia mistika.