"Niekas negali uždrausti liūdesio paukščiui sukti ratus virš savo galvos, bet gali neleisti jam susukti lizdo savo plaukuose", - rodos, šia išmintimi vadovaujasi Sachiko. Migdolinių akių moteris nesiliauja šypsotis, sudėjusi
liaunas rankas it lotoso žiedą, ir lankstytis lyg nendrė vėjuje.
Šventosios gyventojai jau įprato matyti į žuvies krautuvę dviračiu minančią miniatiūrinę japonę Sachiko, kuri atvyko į Lietuvą gaminti valioį vienuolikai tautiečių, Mažučiuose kuriančių japonišką parką "Dainuojančių akmenų slėnis".
"Mano brolis Hadzimė kuria japoniškus sodus įvairiose pasaulio šalyse, ir šįkart mane paprašė jį lydėti į Lietuvą. Ir aš čia jau pripratau, man patinka, kad čia ne visi susigrūdę, daugiau neliestos gamtos", - sako Sachiko.
Tokijuje turite nuosavą restoraną...
Man patinka gaminti valgį, šito išmokau pati, ir žmonės sako, kad skanu. Menas yra išgauti skonį, patiekalą pristatyti ir jį pateikti. Japonijoje šiame versle labai sunku įsitvirtinti, ir turi labai stengtis. Nebūtina prikrauti kaupiną maisto lėkštę; joje gali būti vos kelios uogos, tačiau svarbu virtuoziškai jas pateikti.
Ar jums tenka gaminti žalią žuvį fugo, kai atlikus vieną klaidingą judesį, ja gali apsinuodyti?
Tam yra specialūs restoranai, reikia gauti licenciją. Tačiau mano restoranas yra prie pat jūros, tad suprantama, žuvis ir jos gėrybės - pagrindinis patiekalas. Verdu puodą ryžių, jo viršuje - žalias tunas, krabo mėsa, lašiša, kalmarai ir mini krevetės - tai mano firminis valgis.
Taip, Japonijoje restoranuose dažniausia vyksta verslo susitikimai, tvarkomi reikalai, bet savo restorane aš bendrauju su savo klientais, tik neįkyriai. Stengiuosi sužinoti, kas jiems skanu. Šiuo metu ir mano šalyje, kaip Šventojoje, ne sezonas, tad restoranu palikau pasirūpinti savo vyrą, ir išvykau prasiblaškyti.
Kaip prasiblaškote namuose?
Dirbu 365 dienas per metus, o rytais, kol neprasidėjo darbas, einu į gėlių krautuvėlę, kur komponuoju gėlių puoštes. Tai mano pomėgis. Trys mano sūnūs ir duktė jau suaugę, ir kartais prižiūriu savo vaikaičius, tačiau jie nuo manęs gyvena už 60 kilometrų. Manau, kad esu tikra močiutė!
Jeigu esate taip visi užsiėmę, kaip susipažinote su savo vyru?
O, visi japonai po darbo mėgsta atsipalaiduoti ir lankytis karaokės klubuose. Ten dažniausiai ir susipažįsta. Mes su vyru prieš dešimt metų ėmėmės restorano verslo, ir svajojame įkurti didžiulį ir gražų restoraną. Klausiate, ar japonai daug geria? Daugumos organizmas neskaido alkoholio, tai yra genuose, ir, žinoma, jie nepalenktyniautų su lietuviais. Kai žemė čia užšals, gruodį mes grįšime į Tokiją sutikti Naujųjų metų, tačiau švenčiame sutiktuves kukliai, dažniausiai susirenkame prie kokios šventyklos ir klausomės skambančių varpų. Ir šiek tiek "baliavojame". Čia, Lietuvoje, prieš kelis metus mūsų darbininkai sutiko Naujuosius, tai šventė iki penktos ryto, o paskui skaudėjo galvas...
Turite keturias seseris ir du brolius. Kuo verčiasi jie?
Mūsų gimtasis miestas Oga garsėja bonsais, kuriuos tinkamai auginant, galima įvairiai formuoti ir tie augalai išgyvena net kelis šimtus metų. Mūsų tėvai irgi buvo įžymūs sodininkai, ir keturi iš jų vaikų pasekė jų pėdomis. Ko išmokome iš tėvų, tai daug dirbti ir stengtis. Beje, visa šeima susiburiame retai, nes visi užsiėmę, nebent sykį per metus važiuoji pro tėvų namus su reikalais, tada ir susitinki.
Papasakokite apie Mokytoją ir sodų meistrą, vyriausiąjį brolį Hadzimę, kuris jums yra didelis autoritetas.
Hadzimė, arba Vabi, yra toks užsisklendęs savyje, koks buvo vaikystėje. Visuomet buvo vienišius, užsidaręs savo kambaryje piešė sodų kompozicijas, įdėdamas visą širdį. Brolio vidinis pasaulis man atrodo nepaaiškinamas, nors buvo aprašytas ne viename šalies žurnale ir knygoje.
Tie sodai šalyje, kur klesti aukštosios technologijos, yra skirti atsipalaiduoti, ir jie yra įveisti taip, kad primintų sumažintą kraštovaizdį - peizažą su kalnais, upėmis, šventyklomis, tiltais, akmenimis...
Jūs esate be galo mandagi. Ko paklausta, vis atsakote: "Hai!", o tai reiškia "taip"...
Elgesio tradicijų išmokė tėvai. Japonija visada buvo svetimai įtakai uždara šalis. Tokijuje gali pamatyti daug užsieniečių, bet pavažiavus į šalies gilumą, jų kaip ir nėra. Tačiau dabar tas etiketas pradeda šiek tiek byrėti, ateina įtaka iš Holivudo filmų, europietiškos kultūros. Bet man, išauklėtai tėvų, nekyla klausimų, kaip elgtis.
Pasaulio šalys panašėja, keičiasi ir papročiai, požiūris. Anksčiau ištekėjusios moterys būdavo tik namuose, o dabar, paauginusios vaikus, iki šie pradeda lankyti mokyklą, jos pradeda dirbti.
Girdėjau, ir kimono turi anaiptol ne kiekviena japonė, nes jis brangiai kainuoja. Ir geišos, nuo kurių vien žvilgsnio vyrams pakerta kojas, baigia išnykti?
Aš turiu kimono. Ir šiek tiek mokiausi arbatos gėrimo ceremonijos. Ir man be galo patinka daryti ikebanas.
Nors vis dar mokomasi tradicinių japoniškų menų, grojimo nacionaliniais muzikos instrumentais, šokių, geišų mokyklų neišliko. Nyksta ir pačios geišos, nes jos kainuoja nepaprastai daug. Ir kai kurie užsieniečiai apskritai klaidingai suvokia geišų paskirtį. Juk vien už pokalbį su ja buvo mokami dideli pinigai. Pirmas skiemuo "gei" reiškia "meną". Tai - nueinančio pasaulio atspindys.
Kas jums, Sachiko-san, patiko Lietuvoje?
Skanūs valgiai, ypač cepelinai, kurių ne kartą ragavau. Žmonių kol kas mažai pažįstu, bet, kiek mačiau, man jie atrodo puikūs ir geri. Kai lankiausi Klaipėdoje, patiko, kad turite senamiestį, pas mus seną namą iškart daužo ir stato naują. Jūs išlaikėte ir senuosius kelius, o Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, seni ir nauji namai dera.
O kas labiausiai nustebino?
Kad jau pirmąją naktį kaime kažkas išsiurbė visą kurą iš japoniškų traktoriukų, 400 litrų; tai labai nustebino, - juokiasi. - Pas mus, Tokijuje, taip pat vagia. Tačiau taip atsitinka, kai iš klubo išėję vyrai "pasiskolina" kieno dviratį: atstumai dideli, traukiniai nebevažiuoja, ir išgėrusieji nebeturi kuo parvažiuoti namo. Policija, radusi prisegtą prie dviračio adresą, iš kurios vietos paimtas, po keleto dienų grąžina jį šeimininkui.
Ar jau pasiilgote namų?
Nemanau. Juk darau, kas man patinka. Ir virdama valgį, dažnai dainuoju sau. Be to, šalia yra jūra...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą