Aktorė, kurios išvaizda neatitinka Holivudo kanonų, išgarsėjo ir dėl to, kad yra... nestandartinės išvaizdos. Tamsiaveidė, raumeninga, atvira, be akmens užantyje ir be "amžino moteriškumo" mįslių. Ji netgi, sakytum, nemoteriška, bet - graži. Gyvenime kur kas gražesnė nei ekrane: glotni oda, rausvi skruostai, tamsūs antakiai, stulbinamai ryškios, beveik juodos akys. Ji pilna spalvų, todėl jai nereikia makiažo. Ji netgi apsirengusi juodai - trumpą trikotažo suknelę. Švelni ir atidi. Skaidri, aiški. Ji tarsi hieroglifas: jis reiškia tik tai, ką reiškia. Pasaulyje, kur viskas taip ambivalentiška, sąlygiška, mes pasiilgstame jos herojų ir jos pačios tiesumo, narsos, atsidavimo.
Sandra Bullock tokia, kokia yra, į nieką nesilygiuojanti, nesiekianti būti į ką nors panaši, nekoreguojanti savęs pagal išorės reikalavimus.
Jos samprata apie pasaulį tokia pat aiški kaip ir jos veidas.
Pernai jūsų gyvenime nutiko tiek daug: "Oskaras", vyro išdavystė ir skyrybos, berniuko įvaikinimas... Kaip manote, ar įmanoma visada būti pasiruošus didelėms permainoms?
Žinoma, galima. Ir jūs tai žinote, ir visi kiti žino. Gyveni su nuojauta, nuolatine nuojauta, kad niekas negarantuota. Niekas iš aukščiau neduoda įsipareigojimų, kad gyvenimas judės pagal tam tikrą nubrėžtą programą.
Gyvenimas priima sprendimus greitai. Reikia tai tiesiog turėti galvoje - ir viskas įmanoma.
Ir šis nenuspėjamumas, regis, jums nekelia nerimo...
Aš gi kalbu ne apie katastrofizmą - ne apie laukimą paties blogiausio, aš kalbu apie gyvenimą permainingomis aplinkybėmis. Ir sakau jums tai kaip nuosekli optimistė. Esu tikra, kad juodą juostą keičia balta. Bet ir balta neamžina. Aš optimistė, kuri žino: paprastai viskas klostosi ne taip, kaip tikimasi. Mano gyvenimas tai patvirtina. Žinote, aš jau daug metų stengiuosi nebandyti kontroliuoti to, ko negaliu kontroliuoti. Aš tik renkuosi, jeigu yra iš ko. Projektai, kuriuose filmuojuosi, kuriuos filmuoju kaip prodiuserė, vyrai, kuriuos įsileidžiu į savo gyvenimą. Aš pakeičiau kontrolę į pasirinkimą. Viskas permaininga, todėl... Aš netgi pavydžiu žmonėms, kurie išsirinko gyvenimą treileryje, ant ratų, važiuoja iš vienos vietos į kitą. Sako, jie neigia savo įsipareigojimus visuomenei ir t.t. O aš juos suprantu: jų egzistencija atitinka gyvenimo permainingumo esmę: peizažas už jų lango keičiasi lygiai taip pat, kaip keičiasi viskas gyvenime. Ir man netgi kiek juokinga visa ta mūsų "americana" - aistra įsigyti nuosavybę, paimti paskolą, užsiprogramuoti 30-iai metų...
Kitaip nei daugumai, jums nesinori, kad gyvenime būtų daugiau stabilumo?
Tarkim... toks noras man suprantamas. Bet vis dėlto jis man keistas. Tikriausiai tai dėl mano vaikystės, auklėjimo - persikraustymų, gyvenimo dviem kalbomis. Metai Niurnberge arba Zalcburge - mano mama juk buvo vokietė, operos solistė, - metai Amerikoje, tėvo tėvynėje. Žinoma, tai nebuvo stabilus amerikietiškas gyvenimas.
Tėvas tarnavo armijoje, tada jis dar buvo kariškis, mama visiškai atsidavusi operai. Taigi opera, teatras buvo mano auklė, geriausias draugas, netgi šiek tiek šeima. Mama ateidavo į repeticiją ir atiduodavo mane chorui arba masuotei - dideliuose operos pastatymuose visada yra tokia aktorių trupė, kaip čigonų vaikų šutvė. Taigi dar vienas "čigoniukas" visada praversdavo. Tikriausiai todėl aš ir tapau aktore - sceną aš jau iki trejų metų perpratau.
Chosė spektaklyje "Karmen" dosniu mostu meta čigoniukams smulkiųjų, šie surenka ir išsilaksto. O aš nenubėgdavau, aš vaikščiodavau aplink Chosė! Tenorą - jis gi turėjo atlikti ariją, kol aplink jį trynėsi vaikas, - apimdavo siaubas, mama pykdavo ir bandydavo man išaiškinti, kad scena - tai disciplina.
Jai, akivaizdu, tai pavyko...
Neplanuotai! Bet tikrai manęs neauklėjo amerikietiškųjų vertybių dvasia - neaugino princese, neįteigė, kad mano gyvenimas bus visada nuostabus, kad būtinai reikia ištekėti, nuleisti inkarą, nusipirkti namą, turėti vaikų ir gyventi po dangumi be jokio debesėlio... Ir svarbiausa - būti panašiai į kitus, garbinti tuos pačius dievukus... Mūsų šeimoje netgi televizoriaus nebuvo! O kai būdama paauglė atvykau į Valstijas, pradėjau lankyti mokyklą ir visi juokėsi iš mano žalių velvetinių kliošų - juk reikėjo mūvėti džinsus, - mama į mano skundus, kad aš ne tokia kaip visos, nuoširdžiai susirūpinusi atsakė klausimu: "O tu nori būti panaši į visus? Kodėl?"
Ji manė, kad individualumas - didžiausias mūsų turtas. O gyventi pagal bendrus standartus - manant, kad tu būtinai privalai tapti laimingas, - ar čia tokia norma? Juk tuomet būties džiaugsmą aptemdo laukimas dovanų iš likimo. Tai verčia skubėti. O skuba - geriausias būdas apnuodyti sau gyvenimą. Žmogus jaučia, kad reikia skubėti - rasti teisingą partnerį, pagimdyti vaiką, įsikurti namus. Betgi tai spaudimas, nuolatinis spaudimas. O man dar ir tam tikras bailumas. Bandymas pasislėpti nuo realybės už stabilumo sienos.
Ką jums reiškia - nesislėpti nuo realybės?
Pavyzdžiui... metams bėgant aš vis labiau vertinu tėvo poelgį, jo drąsą. Tai, kad jis vedė mamą. Amerikietis - vokietę. 6-ajame dešimtmetyje. Jisgi tarnavo kaip Pentagono atstovas Niurnberge, Teisingumo rūmuose - ten, kur vyko Niurnbergo procesas. Niekas nė nesitikėjo - gi ir nederėjo - kad kariškis, įgyvendinantis Vokietijos denacifikacijos programą, susidės su vokiete, kurios tėvas kūrė raketas Trečiajam reichui. Bet tėtis įsimylėjo mamą, ir visa kita jau neturėjo reikšmės. Žinote, kas įdomu? Mama mokėsi konservatorijoje kaip dainininkė - tėtis buvo karininkas. Bet tik praėjus kuriam laikui po jų pažinties paaiškėjo, kad tėtis baigė Juilliardo mokyklą kaip dainininkas! Kad jie kolegos, turi bendrų interesų ir jų bendras gyvenimas įmanomas dar ir dėl to!.. Žodžiu, aš vertinu... narsą. Taip, kitaip neįvardysi. Narsą. Bebaimiškumą.
Jūs ir pati darote drąsius poelgius. Pavyzdžiui, būdama 45 metų nusifilmavote pirmojoje savo gyvenime visiškai "apnuogintoje" scenoje...
Taip, pirmą kartą kine aš visiškai nusirengiau "Pasiūlyme", ir man jau buvo sukakę 45-eri. Betgi tai ne seksualiausio moters kūno demonstracija! Ši scena komedijoje, joje nieko nėra erotiško, ji suvaidinta ir nufilmuota, kad būtų juokinga. Nematau nieko baisaus, kad žmonėms buvo juokingas mano nuogumas. Aš lankiau baletą, paskui daug metų praleidau sporto salėje, treniravau kūną visą gyvenimą - kad naudočiau jį darbe. Vien dėl grožio nebūčiau taip stengusis. Tai kaip galandimo priemonė kirpėjui. Arba - cha! - mėsininkui! Kūnas man padeda kurti herojes, tiesiog tokia profesija. Čia nebuvo etikos pasirinkimo - filmuotis ar ne be drabužių. Jeigu taip bus juokingiau, - vadinasi, nusifilmuosiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą