„Man atrodo, mes ir esame gimę tam, kad kurtume, nes kiekvienas žmogus yra kūrėjas“, - įsitikinusi operos dainininkė R.Juzukonytė, kuri laisvu laiku mėgaujasi lengvais teptuko potėpiais ant ryžinio popieriaus.
Maždaug prieš šešerius metus piešti pradėjo paskatinta savo draugės dailininkės iš Druskininkų. Tiksliau, viskas įvyko atsitiktinai, kai į Vilnių atvažiavusi draugė pasiūlė išgerti arbatos „Bambuko sodų“ galerijoje: „Aš nuėjau su jaunesniąja dukra. Žiūriu, labai graži galerija, gausu įvairių tapybos paveikslų ir šiaip gražių daikčiukų. Nusistebėjau, kas čia - kavinė ar ne kavinė? Sako, čia moterys tapo... Sakau, ir aš noriu tapyti. Tai buvo ekspromtas mano gyvenime, - iš tikrųjų negali žinoti, kas laukia žmogaus kiekvieną dieną. Niekad negalvojau, kad tapysiu, ir šiaip nemėgau tapybos, piešimo pamokų išvis nepakenčiau. Tikrai niekada gyvenime neturėjau svajonės būti dailininkė“.
Labiau prie gamtos vaizdinių linkstanti solistė mėgino piešti ir anūkę, tačiau nusprendė, kad žmogaus veidą perteikti kur kas sudėtingiau. „Mano paveikslai iškeliavę po įvairias pasaulio šalis, nes jų nemažai esu išdovanojusi. Kai kas labai vertina, džiaugiuosi, jeigu kam patinka mano darbai“, - prisipažįsta tapybą smagiu laisvalaikio užsiėmimu vadinanti dainininkė.
Kartais paveikslui pabaigti prireikia ir mėnesio. „Namuose labai sunku rasti kelias laisvas valandas, nes žinote, kaip moterys elgiasi namuose - žiūri, lėkštė neplauta, dulkės nevalytos, dar koks tvarkymas ar valgio gaminimas. Todėl man labai patinka kurti galerijoje, nes tenai iš tikrųjų atsiduoti vien piešimui, kartais net užsimiršti, kas tu esi, tiesiog įeini į meditacijos būseną, darai teptuku potėpius ir būna nepaprastai gera. Aš labai mėgstu spalvų derinius. Man labai patinka eksperimentuoti, tiesiog imi dažus, maišai ir žiūri...“ - pasakoja tapyba užsidegusi moteris.
Kinų tapybos technikos pramokusi dainininkė pasakoja, kad pirmąkart į rankas paėmus teptuką nebuvo taip lengva, kaip norėtųsi: „Kaip sako ir mano draugė, nereikia čia būti kažkokiam išskirtiniam, nes išmokti piešti gali kiekvienas. Aišku, reikia išmanyti techniką, reikia žinoti tam tikras taisykles. Ar sportininkas iš karto lengvai gali nušokti ar nubėgti? Tapyba - lygiai toks pats darbas, kaip ir dainavimas: nieko nebus be treniruočių, be raumenų darbo. Taip ir dėl teptuko potėpio - turi dirbti. Kas man buvo nauja piešiant - tai, kad pamačiau gamtą, pradėjau ja grožėtis ir ją studijuoti. Žiemą nemėgdavau medžių be lapų, bet iš tikrųjų pamačiau, kokie jie nuostabūs - koks kamienas, kokios obelys, išraitytos vėjo. Pradedi matyti ir šešėlius, pradedi suprasti, ką reiškia, kai saulė apšviečia, koks yra kamieno ar lapelio grožis. Taip ir pradėjau studijuoti gamtą, kuri dabar yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Apskritai žmogaus neatskiriama dalis turėtų būti gamta. Tik miestuose mes nepastebime ir pamirštame, kur yra atokvėpis, kur yra ta akimirka, kai gamta iš tikrųjų mums duoda kūrybos ir stiprybės“.
Dainininkė iš pradžių buvo miesto vaikas, bet besimokant penktoje klasėje tėvai nusipirko didelį namą Kauno rajone, kur turėjo ir žemės. „Aišku, mes buvome priversti padėti. Mama kūrė grožį ir puoselėjo aplinką - ji nepaprastai mėgo gėles. Tai man nebuvo nauja. Bet, aišku, tada prievarta reikėdavo ir paravėti, ir kažką padirbėti, o dabar aplinką puoselėju jau savo malonumui. Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų įmanoma gyventi be žemės“, - sako dainininkė, su užsidegimu gražinanti namų aplinką.
Praeityje gaisrą išgyvenusi šeima Vilniaus rajone susikūrė jaukią aplinką - jiedu su vyru ant sudegusio namo pamatų pasistatė kilnojamąjį namuką, jį apsišildę lengvai ištvėrė žiemą. Tad ir dabar su geromis nuotaikomis laukia atšalimo. „Viskas gerai, žmonės pradėjo verkti: ateina ruduo, saulutė dings. O aš sakiau: koks džiaugsmas, prasidėjo grybai. Pernai puikiai pavyko peržiemoti - iš tikrųjų šilčiausias mūsų namelis. Pas mus apsižiūrėti buvo atvažiavusi viena moteris - po kelių savaičių jinai į savo sodybą irgi atsitempė šitokį namelį ir yra labai patenkinta. Jeigu Dievas duos, jeigu susiręsime kokį normalesnį namą, šitą namuką paliksime svečiams, nes nelabai turime kur juos apnakvindinti“, - svajonėmis apie namo statybas dalijasi dainininkė.
Savo sutuoktinio į piešimą taip ir neįtraukė. Nors, kaip sako R.Juzukonytė, vyras patenkintas, kad žmonai užtenka kūrybos. Užtat turinti bendraminčių draugių, su kuriomis susitikusi leidžia laiką kūrybiškai: „Retais atvejais tapome ir namuose, bet grynai tik tam atsidėjusios, kad nebūtų jokių kitų užsiėmimų. Vasarą mūsų namuose vyko ne šiaip mergaičių vakarai, bet savotiškos talkos. Aš viena nesugebėjau nusiravėti gėlyčių, tai suvažiavo draugės ir mes kibome į darbus - paravėdavome, pažvejodavome ar patapydavome. Tai buvo vienos iš smagiausių akimirkų“.
Dainininkė apgailestauja, kad pastaruoju metu tapo mažiau, nes daug laiko atima koncertai ir kelionės. „Manau, ateityje, kai atsiras daugiau laiko, tada ir teptuką paimsiu dažniau“, - pasižada R.Juzukonytė.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą