"Klaipėdos miestui jis reiškė - jeigu žiūrėsime formaliai - labai nedaug. Nebuvo jis šiame šimtmetyje reikalingas Klaipėdos universitetui, nors gerų dėstytojų pertekliaus ten tarsi nėra. Nėra jis ir miesto garbės pilietis - nors tokį vardą miesto Taryba dosniai dalija net vietos verslo pirmūnams. Taigi, neturime net tos liūdnos ir garbingos, sakyčiau, teisės, o ne pareigos - palaidoti didį miesto sūnų bendruomenės lėšomis. Sykiu Leonidas mums reiškė labai daug", - apie Klaipėdoje 1962-ųjų rugpjūčio 13-ąją gimusį L. Donskį "Vakarų ekspresui" parašė kultūrologas Linas Poška.
"Skriauda mūsų kultūrai"
Kolegos akademikai netikėtai mirusį L. Donskį apibūdina kaip išskirtinį intelektualą, aprėpusį ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio problemas, tačiau neatitrūkusį nuo visuomenės bei pasirinkusį būti viešumoje.
L. Donskis buvo Lietuvos veidas daugeliui pasaulio akademikų, sako literatūrologas Darius Kuolys.
"Jis buvo veržlios, dinamiškos, atviros, moraliai jautrios, intelektualios Lietuvos veidas. Leonidas buvo tas viešasis intelektualas, kuris labai nuosekliai gynė laisvių, teisių, humanitarinės kultūros pagrindų būtinybę šiandienos pasaulyje", - BNS sakė jis.
DIDYSIS TEORETIKAS. "Aš norėčiau, kad tu, pažvelgęs į šią savim patenkintą ir pasitikinčią fizionomiją, atsimintum didįjį teoretiką, demagogą ir savo draugą", - kitoje 1981-ųjų gruodį atminimui savo grupiokui Džiugui Lukoševičiui, kartu su kuriuo studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dovanotos nuotraukos pusėje rašė Leonidas Donskis.
Pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, būdamas dar palyginti jaunas akademikas, L. Donskis paliko po savęs išskirtinai daug knygų, išleistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio leidyklose ir "tikriausiai gerose pasaulio leidyklose angliškai publikavo daugiau knygų negu visi mūsų posovietinės Lietuvos humanitarai kartu sudėjus." Be to, jis pasirūpino ir tuo, kad pasaulis daugiau sužinotų ir apie kitus iškilius Lietuvos filosofus, kurių kūriniai jo pastangomis buvo išversti ir publikuoti užsienyje.
"Kitaip sakant, kaip didelis meistras, kuris jau ne per daug suka galvą, kaip jis čia turi atrodyti scenoje, jis jau suko galvą, kaip kitiems pagelbėti, kad jie atrodytų scenoje", - sakė E. Aleksandravičius.
L. Donskis, pasak istoriko, buvo "atklydėlis iš tų auksinių laikų, kai išskirtinės asmenybės gebėjo dirbti visuose frontuose vienu metu".
"Tau turi skaudėti už viską: ir už Europą, ir už savąjį kraštą, ir už savąją aplinką, ir už savo artimą, ir už savo tolimą, ir už savo priešą, ir už savo draugą - už visus. Leonidas buvo toks žmogus", - kalbėjo jis.
Profesorė Viktorija Daujotytė L. Donskį prisimena kaip buriantį ir į kitų nuomones įsiklausantį žmogų. Vienas pirmųjų jos prisiminimų apie L. Donskį iškyla dar iš jo studijų pradžios.
"Įsidėmėjau Leonidą visiškai iš kitos pusės dar tada, kai jis buvo studentas. Atsitiko taip, kad buvau prie jūros, vienoje pionierių stovykloje, nes ten buvo mano brolio mergaitė - nuvykome jos aplankyti. Leonidas buvo būrio vadovas. Aš staiga pamačiau labai kūrybingą, improvizacinės prigimties žmogų, kuris dainavo su gitara, kalbėjo, jungė vaikus, tuos 10-mečius, 12-mečius. Ir niekada nebepamiršau jo improvizacinio talento bet kada įsijungti, bet kada pradėti kalbėti, bet kada pradėti muzikuoti visomis prasmėmis ir bet kada pataikyti į toną. Iškart šį žmogų įsidėmėjau, ir įsidėmėjau visam gyvenimui. Nuoširdžiausiai liūdžiu ir jaučiu didžiulę skriaudą, kuri yra padaryta mūsų kultūrai", - kalbėjo profesorė.
Šalies vadovų užuojautos
"Lietuva neteko iškilaus humanitaro, savo akademinėje ir visuomeninėje veikloje aktyviai gynusio laisvės ir žmogaus orumo idėjas. Profesorius L. Donskis buvo tvirtas europinių vertybių ir vakarietiško mąstymo pavyzdys ne tik jaunajai kartai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms", - rašoma šalies vadovės Dalios Grybauskaitės užuojautoje.
"Šis žmogus skvarbiu intelektualo žvilgsniu akylai stebėjo mūsų gyvenimą ir savo įžvalgomis stengėsi jį padaryti tauresnį. L. Donskio išėjimas - didelė netektis visai mūsų valstybės šviesuomenei, visiems, kuriems svarbios pamatinės vertybės", - rašoma premjero Algirdo Butkevičiaus užuojautoje.
"L. Donskis visada liks mūsų atmintyje savo įtaigiais žodžiais ir prasmingais darbais, savo didžio žmogaus kuklumu, išmintimi ir dvasios stiprybe, savo meile Lietuvai", - savo užuojautoje rašė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
Leonidas Klaipėdietis
Linas POŠKA, kultūrologas
Labai liūdna rašyti apie tai, ką man ir miestui reiškė Leonidas Donskis. Ko neteko Lietuva ir pasaulis - jau pasakė šalies prezidentė, kiti didžiūnai, užsienio mąstytojai ir kolegos, Leonido draugai.
O Klaipėdos miestui jis reiškė - jeigu žiūrėsime formaliai - labai nedaug. Nebuvo jis šiame šimtmetyje reikalingas Klaipėdos universitetui, nors gerų dėstytojų pertekliaus ten tarsi nėra. Nėra jis ir miesto garbės pilietis - nors tokį vardą miesto Taryba dosniai dalija net vietos verslo pirmūnams. Taigi, neturime net tos liūdnos ir garbingos, sakyčiau, teisės, o ne pareigos - palaidoti didį miesto sūnų bendruomenės lėšomis.
Sykiu Leonidas mums reiškė labai daug.
Su Leonidu ir jo atkviestais čia dėstytojais susijęs ir daugiausiai vilčių teikęs Klaipėdos universiteto gyvavimo laikas - pirmieji po įkūrimo metai. Keletas tų absolventų laidų - jiems dabar jau maždaug po 40 - išsiskiria platesniu akiračiu, esminiais humanitarinio mąstymo pagrindais, nepriklausomai nuo to, kokį darbą dabar mieste dirba.
Reti pastaraisiais metais miesto bendruomenės susitikimai su juo I. Simonaitytės bibliotekoje ar Menų fabrike vykdavo sausakimšose salėse. Rimti, kartais ir skaudūs pokalbiai apie esminius dalykus rūpėjo jaunajai, ir ne tik, Klaipėdai.
Savo pavyzdžiu Leonidas rodė, kad savanoriauti miesto bendruomenei - garbinga pareiga, vykdytina su pasididžiavimu. Devynerius metus miesto autobusuose skambėjo jo balsas. Rodos - smulkmena, bet tiems įrašams jis aukojo savo laiką. Nes tai - gimtajam miestui...
Būtų labai lietuviška, bet labai neteisinga, jeigu susizgribusi miesto valdžia post humus jam suteiktų garbės piliečio vardą. Būtų irgi lietuviška, bet lygiai neteisinga, jeigu atskiri žmonės ar partijos čia, Klaipėdoje, imtų savintis Leonidą, rodyti savo artimumą velioniui ir taip šildytis prie šio laidotuvių laužo ugnies.
Tam, mielieji, turėjome gražaus laiko, kol jis buvo gyvas, ir iš aukštybių matydamas tokį mūsų lėkimą pasiraitojus kelnes paskui grabą, Liuka tik liūdnai šypteltų. Nenustebtų, bet ir neapsidžiaugtų.
O štai ką galėtų ir turbūt privalėtų padaryti miesto valdžia: pasiteirauti artimiausio Leonidui žmogaus, Jolantos Donskienės, ar ji sutinka, kad Leonido vardu būtų pavadinta vidurinė, kurią jis baigė Klaipėdoje. Galbūt ir universitetas pageidautų kurią istorinę auditoriją pavadinti Leonido Donskio vardu. Galbūt privatus verslas galėtų įsteigti akademinę Leonido vardo stipendiją ar fondą.
Mums gi, tiesiog žmonėms, lieka prisiminimai ir jo knygos.
"Nepastebėti Leonido buvo neįmanoma"
Džiugas LUKOŠEVIČIUS, portalo VE.lt administratorius
Didysis teoretikas, demagogas ir mano draugas. Toks Leonidas Donskis buvo 1981 metais. Jo žodžiai pasitvirtino - likimas mus išskyrė. Aš išėjau tarnauti į sovietinę armiją, o jis sėkmingai kopė akademinės karjeros laiptais. Paskutinį kartą bendravome Vilniuje, Leonido kambarėlyje bendrabutyje, o vėliau jis, žinoma, niekada nebeturėdavo laiko.
Prisipažįstu, kartais užknisdavo jo nenutrūkstantis žodžių (ypač tarptautinių) srautas, legendinė "dehumanizacija", jo klausimo pradžia: "Ar jums neatrodo, kad..., sykiu..." ir kitos, jau seniai nebereikšmingos, smulkmenos.
Vieni jį garbino, kiti jo nekentė. Bet nepastebėti Leonido buvo neįmanoma.
O ypač stebiuosi jo antgamtiška atmintimi. Daugiau nesutikau nė vieno žmogaus, kuris į savo galvą įstengtų sutalpinti šitiek faktų, vardų, datų, citatų ar net rungtynių rezultatų.
Kažkodėl manau, kad Leonidas net ir dabar prisimena absoliučiai viską...
"Žibėjo daugelyje veiklos orbitų"
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Atskriejusi žinia apie Leonido Donskio mirtį nuskambėjo itin sukrečiamai. Širdimi ir dabar dar negaliu tuo patikėti, nors protu suvokiu, kad Klaipėda, Lietuva ir Europa neteko išskirtinės asmenybės. Asmenybės, žibėjusios daugelyje veiklos orbitų - filosofijos, politikos, kultūros, akademinės veiklos, pilietinių pozicijų raiškos. Visose šiose srityse Leonidas buvo neginčytinas autoritetas, nešališkas ekspertas ir visų gerbiamas žmogus. Ir nors visiems mums dar reikia laiko, kad suvoktumėme šios netekties mastą, tačiau jau šiandien aišku, kad Lietuva prarado išskirtinai ryškią asmenybę - humanistą, filosofą, eseistą, politiką, dorą ir atsakingą pilietį.
Noriu nuoširdžiai pareikšti užuojautą Leonido artimiesiems bei liūdžiu ir apgailestauju kartu su didžiuliu jo asmenybės gerbėjų būriu. Leonido mirtis mane itin palietė ir asmeniškai. Kartu mes buvome pažįstami dar nuo studentavimo laikų, esame tos pačios alma mater absolventai bei jau daugiau nei 30 metų mūsų keliai, rečiau ar dažniau, vis susisiedavo. Todėl man tai ir asmeninė gero, patikimo draugo netektis.
"Jo dainos įaugo į kraują"
Gediminas GUDAVIČIUS, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "BEGA" Komunikacijos ir informacijos grupės vadovas
Su didžiausia pagarba Leonido Donskio moksliniams, akademiniams pasiekimams bei nuopelnams, daugelis mano paauglystės ir jaunystės bičiulių Jį vis tik pažinojome kaip Liuką, nepakeičiamą "Žilvičio" stovyklos pirmojo būrio vadovą, kurio dėka mūsų moksleiviškos vasaros buvo išskirtinės ir nepakartojamos. Dar tada, kai "Žilvitis" buvo pionierių stovykla, Jis buvo visai kitoks vadovas, ugdytojas nei daugelis mus supusių pedagogų, todėl norėjosi Jo klausti, klausyti, diskutuoti, ir tai neabejotinai prisidėjo prie daugybės "Žilvityje" "augusių" asmenybių ugdymo bei atsiskleidimo.
Daugelis "žilvitiečių" iki šiol bendrauja, susitinka, ilgėdamiesi tos aplinkos ir atmosferos, kurią kūrė Liuka, ir būtinai dainuoja Jo stovyklos laikais dainuotas ir mums į kraują įaugusias dainas. Tiesą pasakius, net ir žinia apie Liukos netektį vakar suskambėjo nostalgiškais tų dainų žodžiais... Tikiu, kad jie "Žilvityje" ar kur kitur skambės ir ateityje, tik dabar jau turės visai kitą prasmę...
Nuoširdžiausia užuojauta Liukos žmonai Jolantai, broliui Robertui, artimiesiems, bičiuliams ir visiems "žilvitiečiams", kurie turėjo laimės būti šalia mūsų Vadovo.
"Neįtikėtinai intelektualus, doras ir pozityvus žmogus"
Nerijus KESMINAS, žurnalistas
Su šviesaus atminimo profesoriumi Leonidu Donskiu asmeniškai esu bendravęs tik fragmentiškai. Dažniau - prieš dešimt metų, kai jis padėjo mums komentuoti 2006 metų pasaulio futbolo čempionatą. Suprantama, diskusijos tuo metu daugiausia krypo į futbolą, bet ir kalbėdamas apie jį profesorius tik vėl įrodydavo, kad yra visapusiškai apsiskaitęs ir išprusęs žmogus. O šnekėtis su juo apie olandų futbolą, kuriuo Leonidas Donskis žavėjosi nuo vaikystės, buvo vienas malonumas. Jei kas nors kada nors paklausdavo nuomonės apie jį, sakydavau tai, ką sakysiu visada: profesorius - gaila, kad dabar jau tenka pridėti veiksmažodį "buvo" - neįtikėtinai intelektualus, doras ir pozityvus žmogus. Leonidai, ilsėkitės ramybėje.
Dosjė
Leonidas Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje.
L. Donskio tėvas išgyveno holokaustą Butrimonyse, žydiškame Dzūkijos kaimelyje. L. Donskis save vadindavo žydų kilmės lietuviu.
L. Donskis baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos pedagoginiame fakultete, vėliau apgynė disertacijas Vilniaus ir Helsinkio universitetuose.
L. Donskis dirbo Vytauto Didžiojo universitete, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei pažangiausių tyrimų centruose.
2004 m. Europos Komisija suteikė jam Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą.
2009-2014 m. L. Donskis buvo Lietuvos atstovas Europos Parlamente ir dirbo Liberalų ir demokratų aljanso "Už Europą" frakcijoje ALDE. Jis parengė vieną svarbiausių Europos Parlamento dokumentų žmogaus teisių srityje - metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių ir demokratijos padėties pasaulyje 2011 m.
L. Donskis yra daugiau nei 30 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių Lietuvos bei užsienio plačiajai ir akademinei spaudai autorius. Jo lietuvių ir anglų kalbomis parašyti darbai išversti į Brazilijos portugalų, danų, estų, ispanų, italų, korėjiečių, lenkų, portugalų, rumunų, rusų, suomių, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių kalbas. Tarptautinėje akademinėje leidykloje "Rodopi" (Amsterdamas ir Niujorkas) L. Donskis įkūrė ir redagavo vienintelę Europoje ir pasaulyje stambią akademinę knygų seriją iš Baltijos studijų "On the Boundary of Two Worlds". Jis taip pat redagavo didžiausią pasaulyje filosofijos knygų seriją "VIBS-Value Inquiry Book Series".
L. Donskį mirtis ištiko vakar ryte Vilniaus oro uoste. Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, L. Donskis mirė prieš skrydį į Sankt Peterburgą, kur turėjo dalyvauti Lietuvos generalinio konsulato Sankt Peterburge renginiuose. Šiandien L. Donskis turėjo pristatyti savo naują knygą, skaityti dvi paskaitas Europos ir Atvirajame universitetuose.
Atsisveikinimas
Atsisveikinti su profesoriumi L. Donskiu bus galima šį penktadienį ir šeštadienį. Jo urna bus pašarvota VDU Didžiojoje auloje.
Urna bus išnešama šeštadienį 13 val. Laidojimo ceremonija vyks Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą