Tomas visur toks: atkaklus, užsispyręs. Pabandęs užsienio pyragų, jis grįžo namo. Ateitį nori kurti gimtinėje. Dar daugiau, Tomas nori dirbti žmonėms. Norėtų tapti nepriklausomu Marijampolės meru ir visiems parodyti, kaip reikia gyventi geriau.
- Jeigu nebūtum gerai mokėjęs plaukti, ar būtum nėręs į nežinomą duburį gelbėti skęstančio vaiko? Ką jam pasakysi susitikęs?
- Būčiau šokęs gelbėti vaiko net jei nemokėčiau taip gerai plaukti. Esu neblogas plaukikas, lankiau pamokas baseine, moku nardyti, o gaivinimo išmokau lankydamas įvairias vairuotojų mokyklas. Turiu C, D vairuotojo, motociklininko teises. Aišku, mokytis medicinos dalykų, kaip ir daugeliui, atrodė neįdomu, galvoji, neprireiks. Pasirodo, gyvenime praverčia viskas, ko esi išmokęs. Išgelbėjęs vaiką, nesijaučiu didvyris, jaučiuosi, kad padariau viską, ką galėjau. Blogai jausčiausi, jeigu būčiau nieko nedaręs. Susitikęs berniuką padrąsinsiu, perspėsiu, kad kiekvieną riziką reikia vertinti. Turbūt patarsiu, kaip išmokti plaukti.
- Paauglys išvažiavai pas mamą į užsienį, bet grįžai į gimtinę. Kas parvedė? Nepritapai ar nepatiko?
- Ilgesys mane parvedė. Ilgėjaus gimtinės, savo upės, savo sodo, žmonių. Baigęs aštuonias klases išvažiavau pas mamą į Airiją praleisti atostogų. Maniau, kad po jų grįšiu namo, bet vieną dieną pasiūlė padėti kažką išvalyti. Ir per tą dieną uždirbau 80 eurų. Man tai buvo labai dideli pinigai. Likau, maniau, kad ten ir gyvensiu. Tik Lietuva vis traukė ir traukė. Vidurinę mokyklą baigiau Airijoje. Pirmas atlyginimas, kurį gavau kompanijoje „Dell“, buvo 2 tūkst. eurų. Padirbau vieną, kitą mėnesį, vis tiek ilgėjausi Lietuvos. Ten buvo pinigų, bet daugiau nieko. Grįžęs į Marijampolę, išsilaikiau egzaminus suaugusiųjų mokykloje, kad turėčiau ir lietuvišką atestatą. Maniau, per tuos kelerius metus būsiu pamiršęs marijampolietišką akcentą. Kur tau, anglų kalba nenustelbė, gajus (juokiasi).
- Ar Lietuvoje kas nors laukė rankas ištiesęs sugrįžusio?
- Aišku, ne. Grįžęs susiradau darbą apsaugos tarnyboje. Po Airijos atlyginimų su lietuvišku minimumu man buvo sunku. Išsilaikiau krovininių automobilių vairuotojų teises, vežiojau naudotus automobilius. Dirbdamas Airijoje visada žavėdavaus lietuviais milijonieriais: Antanu Bosu, „Arvi“, „Mantingą“ sukūrusiais marijampoliečiais Vidmantu Kučinsku, Klemencu Agentu. Ar jie turi kažkokią paslaptį? Manau, kad buvo užsispyrę ir daug dirbo. Man taip pat norisi susikurti gyvenimą Lietuvoje. Supratau, kad dirbdamas kažkam nepasistatysi namo, neturėsi gražaus sodo, todėl prieš metus pradėjau verslą pats. Iš pradžių norėjau tik prie atlyginimo prisidurti, bet jau metai užsiimu tik tuo. Sugalvojęs dirbti sau, svarsčiau, nuo ko pradėti. Picerijų yra, parduotuvių pilna. Regis, radau šiokią tokią nišą. Nuomoju į užsienį išvažiavusių žmonių butus. Esu tarsi butų savininkų administratorius. Tvarkau dokumentus, sumoku mokesčius, prižiūriu, samdau meistrus, jeigu reikia butą remontuoti, likviduoti avariją. Turiu nuolatinių klientų, galėčiau verslą plėsti, paklausa didžiulė. Dabar geležinkelį Marijampolėje stato, darbininkai neturi kur gyventi, o daugybė butų mieste tuščių. Kalbuosi su bendruomenių pirmininkais, sako, po keliolika butų daugiabučiuose tuščių. Savininkai bijo nepažįstamiems patikėti be atstovo. Taip, kol kas važinėju automobiliu, pirktu ne už paties uždirbtus pinigus, o už mamos ir močiutės paskolintus. Šiaip niekada iš nieko nesu skolinęsis, pirmi metai, kai esu skolingas. Tikiuosi uždirbti ir skolą grąžinti. Nieko nenoriu už ačiū. Nežinau, kaip toliau seksis, jeigu nesiseks, ką nors kita sugalvosiu. Lengviausia būtų išvažiuoti, bet išvažiuoti nenoriu, esu kovotojas ir tikiu, kad viskas įmanoma, kai labai nori. Nesu akiplėša, o kai nesi akiplėša, ir kiti su tavimi gražiai elgiasi. Gal kurią dieną išdrįsiu pasibelsti pas žinomus verslininkus ir paklausti jų sėkmės formulės, gal net pakviesti bendradarbiauti. Aš mėgau gyvenime viską išbandyti. Tik mokslams kol kas teks palūkėti. Rašiau prašymą į kolegiją, bet netrukus supratau, kad nesuderinsiu mokslo su darbu.
Esu iš tų, kurie nesigėdija klausti, prašyti pamokyti. Nemoku sutvarkyti buhalterijos - einu pas įmonių administratorius, buhalterius patarimo. Nepavyksta sutvarkyti mokesčių dokumentų - einu į Mokesčių inspekciją. Dar niekas nėra atsisakęs. Aš pats visą gyvenimą stengiuosi būti geras, kitiems padėti, galbūt todėl ir žmonės man geri.
- Kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos? Ar manai, kad ir jie kada nors parlėks, kaip ir tu?
- Dalis parlėks, dalis ne. Mano mama jau 12 metų Airijoje. Galvoja ten dirbti, kol užsidirbs pensiją. O paskui grįš. Daug mano pažįstamų yra išvažiavę. Užsidirba, grįžta ir ramiai čia sau gyvena. Manau, dauguma išvažiavusių užsidirbti svetur vis vien grįš į Lietuvą. Po penkerių, po dešimties metų. Gaila, bet bus ir liekančių. Gyvenimas ir ten sunkėja. Darbo, net ir paprasto, ne taip lengva susirasti, uždarbiai nebe tie. Atskaičiavus nuomą, išlaidas gyvenimui, išeina lietuviškas atlyginimas. Tai ar verta išvažiuoti? Kad ir kaip gerai gyventum užsienyje, visada liksi ten svetimas. Nebūsi laisvas. Kaip ir čia. Apsigyventų kinai, bet jie niekada netaps lietuviais. Savo žemė yra savo žemė. Tautybė prigimta, paveldėta iš tėvų, tarsi genai. Žmones į užsienį išveja skurdas ir nusivylimas, o tik paskui politika. Norėčiau būti politiku tik dėl vienos priežasties - kad galėčiau padėti žmonėms. Norėčiau būti nepriklausomas politikas, dirbti jiems. Visiems sakau, kad vieną dieną būsiu Marijampolės meras, nes labai myliu savo miestą. Norėtųsi gatves, šaligatvius sutvarkyti, duobes užlyginti, kiemus pagražinti. Pats gyvenu daugiabučiame ir matau, kiek yra vietos prie namų įrengti mašinų, o vaikams - žaidimų aikšteles. Grįžti vakare ir nerandi, kur pastatyti automobilio. Pikta, tiek daug laisvų plotų, blogai prižiūrimi žolynai želia, o gyventojai automobilį ant automobilio grūda duobėtuose kiemuose. Dabar visi tie įstatymai, ta tvarka, popierizmas stabdo gyvenimą. Ėjau ir pas savivaldybės merą. Meras sako, būtų galima, bet labai daug dokumentų reikia sutvarkyti. Man svarbiausia, kad būtų tvarkomi keliai, gatvės, kad jos nebūtų siaurinamos neapgalvotai. Aš merui sakiau, kad miestiečiai nepatenkinti Vilkaviškio gatve, padarė ruožą dviračiams, bet ten dviračiais niekas nevažiuoja: kam reikalingas dviračių takas, kuris niekur neveda? Kiek pavažiavęs, vis tiek turi ant šaligatvio šokti, o gatvė sugadinta, ten duobė išmušta. Visi mato, ir niekas nieko nedaro savaitę, antrą. Duobė gilėja, visi keikia, o paskui, kai duobė jau iki kelių, atvažiuoja meistrai ir per pusvalandį ją užlygina. Kodėl iš karto negalima sutvarkyti? Nežinau, kaip ir kas ką tvarko Airijoje, bet neteko nieko panašaus matyti.
- Kas tau patinka ir kas nepatinka Lietuvoje? Ką reikia daryti, kad žmonėms gyventi būtų geriau?
- Taip tiesiai negaliu pasakyti, per mažai dar gyvenimo gyvenau ir pats per mažai padariau, kad drįsčiau kategoriškai vertinti. Galiu tik drąsiai kalbėti, ką per savo praktiką esu patyręs. Esu vairuotojas, ir mane labai stebina greičio ribojimas ten, kur visai to nereikia. Esu iš tų vairuotojų, kurie vairuoja atsakingai ir patys sprendžia. Policija visada baudas skiria nepaisydama, kiek tu pavojaus kėlei. O dar jeigu jaunas, būtinai baudžia. Baudos nė vieno dar neišmokė. Reikėtų pagalvoti, ar verta bausti. Nesakau, kad greičio mėgėjų nereikia tramdyti, bet tik ne taip. Pirmiausia reikia kelius ir gatves sutvarkyti. Tvarka pati moko tvarkos. Žiūrėkit, kur aplinka graži, šiukšlių dėžės yra, niekas nešiukšlina. Kad geriau žmonėms būtų gyventi, pirmiausia reikia pakelti minimalų atlyginimą. Pragyvenimo minimumas tikrai turėtų būti 1,5 tūkst. litų. Antra, reikia padėti, o ne smaugti pradedančius verslą. Pats matau, kad jeigu kiekvieną centą tiksliai sumokėčiau, beregint sueičiau į bankrotą. Iš paprastų žmonių, kurie tik pradeda, galėtų neimti tiek, kiek iš didžiųjų prekybos centrų. Kaip žmonės gyvena, dažnai priklauso nuo jų pačių. Kai kurie už mane daugiau uždirba ir nieko neturi. Aš uždirbu mažiau, bet turiu daugiau, nes pinigus skaičiuoju. Žinau, ką galiu sau leisti, ko negaliu. Visiems, kurie nesusiranda darbo, visada sakau, kad čia darbo pilna, tik reikia ieškoti, netingėti, galima ir dviejuose darbuose dirbti, kai nori užsidirbti.
- Gyvenai užsienyje, dirbdamas vairuotoju išmaišei Europą. Ar mes čia labai skurdžiai atrodome? Ko norėtum pasiekti gyvenime pats?
- Lietuva labai graži, gražūs miestai, gražūs žmonės, automobiliai. Vilnius tai tiesiog nuostabus, bet kai pažiūri į daugiabučius miesto pakraštyje, matyti, kad kas buvo „nuo ruso“, tas ir liko. Vyksta renovacijos, bet labai lėtai. Lietuvoje galėčiau gyventi bet kur, čia mano gimtinė, bet labiausiai man patinka Marijampolė.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą