Vakar britų aktorei Vanesai Redgreiv sukako 78 metai.
Faktai
Vanesa Redgreiv (Vanessa Redgrave) gimė 1937 m. Londone, aktoriaus Maiklo Redgreivo (Michael Redgrave) ir Reičel Kempson (Rachel Kempson) šeimoje. Ji augo kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Korinu (Corin) ir šešeriais metais jaunesne seserimi Lin Reičel (Lynn Rachel). Visi trys tapo aktoriais.
1954 m. įstojo į muzikos ir dramos mokyklą "Central School of Speech and Drama".
1957 m. pirmą kartą pasirodė teatro scenoje kartu su tėvu.
Nuo 1961 m. vaidino su Karališkąja Šekspyro trupe.
Nuo 7-ojo dešimtmečio įsitraukė į politinę-visuomeninę veiklą, organizavo antikarinius protestus.
1962 ištekėjo už teatro bei kino režisieriaus Tonio Ričardsono (Tony Richardson).
1963 m. susilaukė dukters Natašos (Natasha).
1965 m. gimė Džoeli (Joely). (Abi dukros tapo aktorėmis.)
1966 m. išgarsėjo kino pasaulyje - pasirodžius filmui "Morganas: tinkamas laikas terapijai". Aktorė gavo Kanų festivalio premiją ir buvo nominuota "Auksiniam gaubliui", "Oskarui" bei BAFTA.
1967 m. Vanesos santuoka iširo dėl vyro neištikimybės su prancūzų aktore Žana Moro (Jeanne Moreau).
Tais pačiais metais, filmuojant kino juostą "Kamelotas", Vanesa susipažino su italų aktoriumi Franku Nero (Franco Nero).
1969 m. susilaukė sūnaus Karlo Gabrieliaus Nero (Carlo Gabriel Nero) - užaugęs jis tapo scenarijų autoriumi ir režisieriumi.
1971 m., filmuodamasi juostoje "Marija Stiuart", užmezgė artimus santykius su aktoriumi Timočiu Daltonu (Timothy Dalton). Šie santykiai truko 15 metų - iki 1986 m.
2004 m. su broliu įkūrė Taikos ir progreso partiją (Peace and Progress Party), protestavo prieš karą Irake.
2006 m., po ilgo išsiskyrimo laikotarpio, per kurį abu turėjo santykių su kitais žmonėmis, V. Reidgreiv susituokė su F. Nero.
2009 m. kovą slidinėdama žuvo Vanesos dukra aktorė Nataša Ričardson (Natasha Richardson).
2010 m. pavasarį vienas po kito nuo vėžio mirė Vanesos brolis Korinas ir sesuo Lin.
Citatos
Jei norite gauti teisingą atsakymą, pateikite teisingą klausimą.
Mano žodžiai dažnai neteisingai interpretuojami, tačiau taip turbūt nutinka visiems, kurie turi ką pasakyti.
Konservatyvus mąstymas aktorių varžo. Kaip ir kiekvieną žmogų.
Didieji rašytojai, tokie kaip Čechovas, žinojo, kad nuo tragedijos iki juoko - tik keli žingsniai. Tačiau man, kaip aktorei, prireikė daug laiko tai suprasti.
Menas neleidžia visuomenei supūti ir išprotėti.
Graži jaučiausi tik tada, kai laukiausi ir kai pagimdžiau vaikus. Paauglystėje buvau spuoguota ir labai aukšta - tokia aukšta, kad negalėjau matyti savęs motinos veidrodyje.
Visada norėjau turėti daug vaikų. Būdama jauna svajojau apie penketą. Jei būtų gimę šeši, manęs tai nebūtų išgąsdinę.
Kiekviena motina privalo galvoti ir apie dabartį, ir apie ateitį.
Žmonės, kuriais labiausiai žaviuosi, yra tie, kurie vargsta dėl visų.
Moralumas sėkmės viršūnėje - greitai gendantis dalykas.
Visuomet mėgau dainuoti. Mes su šeima dainuodavome sustoję aplink pianiną. Mano tėvas buvo puikus pianistas. Jis dievino amerikietiškus miuziklus. Dažnai parsiveždavo krūvas natų iš Amerikos. Mes sustodavome aplink pianiną kiekvieną sekmadienį ir plėšdavome iš visos širdies.
TĖVAI. Vanesa užaugo aktorių Reičel Kempson Maiklo Redgreivo šeimoje. Visi trys jų vaikai tapo aktoriais. Vanesos dukros irgi pasirinko šį kelią.
Įsimintiniausia mano vaikystės akimirka - kai buvau 15 metų ir lankiausi teatre Stratforde prie Eivono (Šekspyro gimtinė. - Red. past.). Tada buvo repetuojamas "Hamletas", aktoriai jau vilkėjo spektaklio kostiumus. Mano tėvas vaidino pagrindinį herojų. Ir štai Šmėkla jam sako, kad jo tėvas buvo nužudytas ir būtent kaip. Aš sustingstu iš siaubo ir absoliučiai tikiu, jog taip iš tiesų ir įvyko. Ir man beprotiškai gaila to žmogaus, kurį matau tarsi pirmą kartą. Hamleto.
Kas iš tiesų buvo Šekspyras, man neatrodo labai svarbu. Ar už šio vardo slėpėsi Oksfordo grafas, ar pirštinių siuvėjo sūnus aktorius Viljamas Šekspyras buvo apgavikas, ar ne... Daugelis bandė tai perprasti - ir Markas Tvenas (Mark Twain), ir Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Filmas "Anonimas" (rež. Rolandas Emerichaso (Roland Emmerich); V. Redgreiv jame vaidina karalienę Elžbietą I. - Red. past.) - dar viena istorija, grindžiama galimais faktais arba įtikinamais prasimanymais. Tikiuosi, žmonės supranta, kad svarbiausia - pagerbti tą, kuris sugebėjo parašyti šias pjeses ir sonetus, atkūrė mums visiems politinį ir kultūrinį tos epochos pasaulį.
Teatras ir poezija padėjo žmonėms išlikti gyviems ir skatino troškimą gyventi.
Aš seniai svajojau suvaidinti Elžbietą. Man teko vaidinti jos konkurentę Mariją, Škotijos karalienę. Ji - mano mylimiausia istorinė asmenybė, arba, kaip dabar sakoma, "vaidmenų modelis". Mariją gali skaityti kaip atverstą knygą, Elžbieta - sudėtinga natūra. Marija valdė širdimi, Elžbieta - pagal aplinkybes, kliaudamasi protu. Marijai teko brangiai už tai sumokėti, Elžbieta atlaikė viską: ji ne tik išgyveno - ji neleido pražūti savo šaliai, vedė Angliją per labai sudėtingus laikus.
Manau, kad visų anglų kraujyje liko Tiudorų istorija ir ypač Elžbietos valdymas. Ir tai, kad ji buvo atstumtoji, nesantuokinė, ir tai, kad jos tėvas pasiuntė į mirtį jos motiną Aną Bolein (Anne Boleyn). Be abejo, ji troško keršto... ir tuo pat metu - taikos. Beje, Elžbieta rašė nuostabias eiles. Šią asmenybę vaidino daug aktorių, ir sunku pasakyti, kurios iš jų sukurtas charakteris man artimiausias. Aš stengiausi ją sukurti savaip, svarbiausia - nesmerkti, šališkai nevertinti nė vieno jos poelgio.
Aktoriai neturėtų komentuoti savo vaidmenų. Jie neturėtų kalbėti apie savo herojus, kad jie lėkšti ar kerštingi. Aktorius turėtų tai perteikti. Niekas negalvoja apie save kaip apie lėkštą ar kerštingą (nors kartais ir vertėtų).
Mano baisiausias košmaras visiškai nesusijęs su aktoryste - jis susijęs su ugnimi Antrojo pasaulinio karo metu. Prisimenu degantį Koventrį. Mes buvome evakuoti iš miestų į kaimus, tačiau mus nusivežė į Koventrį pažiūrėti. Mane tai traumavo visam gyvenimui, nors jau buvau patyrusi miesto bombardavimą anksčiau, kai tėvų draugai ir giminės su mumis, vaikais, slėpėsi rūsiuose, dainavo dainas ir taip toliau. Matyti degantį miestą yra labai skaudu.
Parengė Aras Masiulis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą