Verslininkas Arūnas Povilas Paliulis: Nepasiduosime jokiems okupantams

Jį būtinai matysite krepšinio čempionatuose, kuriuos jis laiko tautiškumo proveržiu. Taip buvo ir šįkart - dėl šitokių emocijų ir broliavimosi su „braliukais“ Rygoje jis jautėsi it danguje. Prancūzijoje, tiesa, jam sekėsi mažiau, metro traukinyje du afroprancūzai pavogė piniginę ir asmens kortelę. Lietuvos ambasadoje pagalbos nesulaukė (oficialioji Lietuva rūpinosi pagalba migrantams), bet tautiečiai sirgaliai nepaliko bėdoje. „Čia tai tikri broliai lietuviai“, - didžiavosi A.Paliulis.

- Mėgstu paklausti lietuvių, kas yra jų herojai, - pasakoja, - ką jie laiko pavyzdžiu. Jie labai lengvai iš istorijos atsakinėja: kunigaikštis Vytautas, Gediminas, Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, vardija signatarus, generolą Joną Žemaitį, Arvydą Sabonį... Kas drįs ginčytis, kad Tautos pasididžiavimas yra ir mūsų krepšininkai, kurie labai kilniai, labai pagarbiai ir labai iškilmingai neša Trispalvę. Jie garsina Lietuvą ne tik krepšinio srityje, bet ir Europoje, ir pasaulyje. Europos krepšinio čempionatas - ne tik sporto reginys, bet ir tautiškumo proveržis, ir senų gilių tradicijų tąsa; visi žino, kad 1937 ir 1939 metais Lietuvos krepšinio rinktinė buvo tapusi Europos krepšinio čempionato nugalėtoja. Tai liudija mūsų tautos ne tik fizinę, bet ir dvasinę galią - esame tvirti būti tarp pasaulio banginių bent krepšinyje. Drįstu sakyti, kad, išskyrus Europos ir pasaulio krepšinio čempionatus bei olimpiadas, kur dalyvauja mūsų rinktinė, nėra kito tokio Tautą vienijančio veiksnio praktiškai nuo Sąjūdžio dienų.

- Taip jau ir vienintelis?

- Turite galvoje Dainų šventę? Nenoriu ginčytis, sutinku, kad Dainų ir šokių šventė įrodo dar gilesnę ir senesnę vertybę, yra Tautos dvasios pasireiškimas, bet drįstu manyti, kad jos mastelis kitas ir susidomėjimas ja Europos kontekste dažniausiai neperžengia valstybės sienų.

- Kodėl tad „Eurovizija“ yra labiau skaldantis, o ne vienijantis veiksnys?

- Todėl, kad ji parodo šiuolaikines vertybes ir nevertybes. „Eurovizijos“ konkursas nėra grynai muzikinis renginys - jame daug lobizmo, reklamos, politikos ir verslo. Visi stengiasi išsiskirti, skandalingai pasirodyti. Pernykštis nugalėtojas - gražuolis arba gražuolė, arba dar geriau - „asmuo“, Austrijos eurokomisarės Ulrikės Lunacek kvietimu surengė koncertą Europos Bendrijoje, ir tai kainavo 20 000 eurų. Jį klausė ir ta eurokomisarė su „žmonele“ perujiete, ir tas „asmuo“ buvo reklamuojamas kaip Europos balsas. Ne „Eurovizijos“, ne Austrijos ir ne interesų grupės balsas. Ką mums visiems tuo nori pasakyti, norėčiau paklausti. Iš kur atėjome ir kur einame?

- Kur mus veda Europa? Turbūt į civilizacijos saulėlydį?

- Labai šviesus žmogus, buvęs Prancūzijos kultūros atašė Lietuvoje Patrikas Donabedianas sakydavo, kad norint pažinti Lietuvą, jos dabartį, kultūrą reikia pagyventi kaime, kur užsilikęs žmogaus ryšys ir su kaimynais, ir su gamta, ir su dievais ir kur liejasi ir kalbos gražumas, ir tradicijos, ir tautinės šventės... Kas šiandien nutiko Lietuvos kaimui? Prisimenu, 1992 metais buvo paskirti du Europos Sąjungos ekspertai, kurie, susipažinę su Lietuvos ūkiu, turėjo nurodyti, kaip jį integruoti į Europos erdvę. Tie ekspertai pastebėjo, kad Lietuvoje vos ne 30 proc. gyventojų gyvena kaime, kai Italijoje - 12, Prancūzijoje - 6, Anglijoje - tik 2 proc., ir nusprendė, kad juos reikia perorientuoti į paslaugų ir pramonės sritis miestuose. Tokia politika ir ėmė formuotis: ūkininkams davė išmokas, kad jie neūkininkautų, kad papjautų savo karves ir 5 metams jas pamirštų, mokėjo žvejams, kad žvejybos laivyną sunaikintų ir parduotų į metalo laužą. Drausti ūkininkui ūkininkauti, žvejui žvejoti - tai ne tik kaimo, tai tautos naikinimas. Ir kodėl taip reikėjo daryti? Ogi dėl to, kad Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos žemės ūkio produktų perdirbėjai būtų menkesni konkurentai danams ir vokiečiams, olandams ir prancūzams. Ir Ignalinos atominė, kuri, pasak rimtų ekspertų, kruopščiai prižiūrima, galėjo gyvuoti dar šimtą metų, buvo skubomis uždaroma, kad Vokietijos ir Švedijos elektros gamintojai patirtų kuo mažesnę konkurenciją.

- Negaliu atsistebėti - Lietuvą išvydote sulaukęs vyro amžiaus ir joks nutautėjimas jums, regis, negresia.

- Nesvarbu, kad gimiau ir augau Niujorke, - mane auklėjo smetoniškai, kad vieną gražią dieną sugrįžčiau į tėvų numylėtą kraštą ir kalbą, ir aš tą padariau 1991 metais. Man nepabos kartoti, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, kad lietuviai - galinga tauta, kurios istorija - vien priešinimasis visiems okupantams - nuo mongolų, kryžiuočių, rusų, vokiečių, švedų, lenkų ir vėl iki rusų. Turime prisiminti ir kitiems priminti, kad mes nepasidavėme jokiems okupantams... Kovojam toliau, nors ir be paramos. Nepasiduosim naujiems okupantams nei iš Rytų, nei iš Pietų, nei iš Vakarų.

- O šiandien skubama „praturtinti“ abėcėlę lenkų abėcėlės raidėmis, „papuošti“ gatves angliškais pavadinimais. Kolega stebėjosi Rygoje juos matęs tik latvių kalba, mums tenka stebėtis, jei dar pasiseka išvysti lietuvišką sostinės Gedimino prospekte...

- Kai visi kiti bedieviai ir betaučiai nutautėja, mane inspiruoja nauji visuomeniniai judėjimai Alytuje, Panevėžyje, kitur. Mūsų politinis elitas jau nekreipia jokio dėmesio į piliečius. Jie atskiras vežimėlis: važiuoja, kur nori, nepaisydami, ko piliečiai nori ar kas piliečiams būtų gerai.

- Sakote, elitas?

- Kas yra elitas, paklausinėjau piliečių. Daugumos mąstančiųjų nuomone, elitu galima laikyti išsilavinusius žmones, kuriems rūpi ne tik jų pačių ir artimųjų, bet visuomenės ir tautos gerovė ir kurių asmeninis įnašas pagerina tautos ar materialinę, ar socialinę, ar kultūrinę, ar inteligentinę vertę. Kadangi beveik visi atsako, kad tai ne politinis, ne komercinis ir ne „stiliaus“ elitas, galima daryti išvadą, kad politikus pavadinęs elitu būsiu padaręs klaidą. Vadinamasis politikos elitas pučia Briuselio dūdelę. Žmonės yra praradę pasitikėjimą politikais ir politiniu procesu. Jeigu kas nors drįstų pasakyti, kas užsakė mirties nuosprendį pulkininkui Pociūnui, kas drįstų įvardyti merą, bendravusį su banditais, - seimūną, sandėriavusį su visokiais užsienio samdiniais, gautų šaukimą ne tik į teismus čia, Lietuvoje, bet ir Europoje atitinkamai su europinėmis baudomis. Kai kurie užsienio lietuviai, kurie myli Lietuvą, norėtų grįžti, bet juos sulaiko nepasitikėjimas teisine sistema, politikos procesais, žmogaus nuvertinimas; jie netiki, kad jų balsas turi kokią nors vertę.

- Jūs irgi netikite.

- Bet aš vis tiek balsuoju. Šiandienės partijos, kurios nežada grąžinti pilietiškumo ir tautiškumo, yra prielaida naujiems judėjimams ir naujoms partijoms. Kiekvienas lietuvis, savo namuose, savo sporto klube, medžiotojų būrelyje, savo erdvėje aptaręs kiemo ar miesto, ar valstybės reikalus, turėtų siūlyti savo idėjas naujiems judėjimams, kurie, kaip sakiau, jau yra radęsi Panevėžyje, Alytuje, Kaune. Prisiminkime, iš kur atsirado Graikijoje Tsipras ir jo partija? Juk „Syriza“ ne tik priešinasi vyraujančiai politinei sanklodai, bet ir paneigia pačias 50 ir net 100 metų egzistuojančias partijas. Panašūs judėjimai formuojasi ir Ispanijoje („Podemos“, „Ciudadanos“, ir jie, pavyzdžiui, jau ruošiasi perimti Madrido ir Barselonos savivaldybes. Vadinasi, piliečiai gali, jeigu nori, ir mes, lietuviai, turėtume pasekti jų pavyzdžiu. Ko dar reikėtų - referendumo dėl dvigubos pilietybės... Kuris iš mūsų parlamentarų, Vyriausybės narių galėtų pažiūrėti Žydrūnui Ilgauskui į akis ir pasakyti: „Tu šiandien nebesi lietuvis“?

- Tūlas turėtų teisę klausti, ar jis, ar kitas emigrantas lietuvis stotų ginti Lietuvos pavojui iškilus?

- Aš nežinau. Norėčiau tikėti, kad taip, bet tą patį klausimą galite užduoti ir mūsų politikos veikėjams, ką jie patys darytų ir ką darytų jų suaugę sūnūs...

- Nuginklavote...

- Tad tegu sprendžia piliečiai demokratiškai, tik menkas pastebėjimas: jeigu pagal dabartinę tvarką referendumas laikomas įvykusiu, kai savo valią pareiškia daugiau kaip pusė turinčių teisę balsuoti gyventojų, reikėtų, kad ši nuostata būtų įtvirtinta ir Seimo bei savivaldybių rinkimuose. Jeigu Seimo nariams ir europarlamentarams nepavyks surinkti daugiau kaip pusės visų turinčių balso teisę piliečių balsų, tegu atsisveikina su viltimi patekti į Seimą ar į Europos Parlamentą... Šveicarijoje pakanka 50 tūkst. (7 proc.) rinkėjų parašų referendumui sušaukti. Jei būčiau seimūnas ar Konstitucinio Teismo narys, negalėčiau užmigti dėl dvigubos pilietybės neįteisinimo.

- Kodėl?

- Amerikiečiui, prancūzui, ispanui ir anglui niekas nedraudžia turėti dvi ir tris pilietybes... Tie, kurie gimę Lietuvoje, tie, kurie kalba lietuviškai, tie, kurie jautrūs Lietuvos kultūrai, istorijai ir tradicijoms, jaučiasi lietuviais, kad ir kur būtų nubloškęs juos likimas. Kodėl norime juos atstumti?..

- Pilietybę turėtume palikti kaip suvenyrą? Juk jų nėra Lietuvoje.

- Jūs teisi: daugiau nei 100 tūkst. lietuvių Norvegijoje, 100 tūkst. Švedijoje, 200 tūkst. Anglijoje, daugiau nei 100 tūkst. Airijoje, 300 tūkst. JAV ir Kanadoje... Jie ten, nes Lietuva juos atstūmė. Diduma išvyksta juk ne dėl savo malonumo - išvyksta per ašaras. Jie priversti išvykti, nes negali išlaikyti savo šeimų. Kai kurie palieka arba sutuoktinį, arba vaikučius pas kokią močiutę ir dėdienę (žinoma, esama ir tų, kurie nori tobulinti karjerą ar mokslą, pamatyti pasaulio), bet jie tikėtųsi ar norėtų kada nors grįžti, jeigu būtų tikimybė įsidarbinti ir pragyventi, jeigu pasitikėtų valstybės institucijomis ir jeigu žinotų, kad jų senatvė bus užtikrinta. Per tuos 25 metus ir man nekart teko išvykti iš Lietuvos ir uždirbti šeimai, knygynams išlaikyti; vykau ne dėl to, kad būtų išsekusi meilė Lietuvėlei, bet dėl to, kad nebuvo iš ko gyventi. Manau, 90 proc. emigravo iš Tėvynės būtent dėl ekonominių priežasčių. Juos reikia suprasti ir gerbti, kad ne kenčia, ne sėdi rankas sudėję, laukdami pašalpos ar kitokios malonės, o bando pagerinti likimą sau ir savo šeimoms.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“