Slidinėjimas net sovietiniais laikais nebuvo labai populiari sporto šaka Lietuvoje. Kaip tapote slidininke?
Į sportą patekau visai atsitiktinai. Mokydamasi mokykloje dar nemaniau, kad atsiduosiu sportui. Žinoma, tuo metu būdavo tikros žiemos, daug sniego. Po pamokų labai norėdavosi lėkti su vaikais paslidinėti. Turėjome ir slidinėjimo pamokų, bet aš neišsiskirdavau iš bendraamžių. 8-oje klasėje prisiklausiau, kaip gerai būtų išvažiuoti iš Ukmergės į Vilnių ar Kauną. Galima sakyti, prieš tėvų valią su draugėmis baigusios 8-ą klasę atvykome į Vilnių. Draugė pasiūlė stoti į buhalterinės apskaitos technikumą. Nuo tada visai atsitiktinai prasidėjo mano sportavimas... Mat tas technikumas buvo labai "sportiškas". Atėjo kartą tokia mergaitė su labai gražiu raudonu sportiniu kostiumu ir sako: "Jei užsirašysite į būrelį, ir jūs tokį turėsite." Visos merginos ir užsirašė. Buvo visko. Po pirmų dienų dingo net noras tą kostiumą turėti... Po 3 metų mėginau stoti į Pedagoginį universitetą, kur kaip tik pradėjo dirbti treneris Vilmantas Gineitas. Nepamenu, kas įvyko, gal blogai išlaikiau egzaminus, bet teko palikti sostinę. Tačiau mane vėl susirado. Įsivaizduojate, kaip man gyvenime sekėsi?! Turėjau galimybę perlaikyti egzaminą, ir įstojau.
- Tais laikais jau pats patekimas į SSRS rinktinę turbūt buvo didelis laimėjimas?
- Dabar kartais girdžiu sakant, jog tada sporto komiteto darbuotojams reikėdavo važiuoti į Maskvą su didelėmis dovanomis, kad lietuvis patektų į rinktinę. Mano atveju to tikrai nebuvo. 3 metus buvau jaunimo rinktinėje. 1985-aisiais mane pakvietė į pagrindinę rinktinę. Bet tada atsitiko nelaimė - kai buvau stovykloje, toli Šiaurėje, už Murmansko, mirė mano tėtis. Buvau tikras tėčio vaikas, jo kopija, numylėtinė. Treneriai viską sutvarkė, išskridau į Lietuvą. Tačiau po dienos, palaidojusi tėtį, vėl grįžau į Maskvą. Grįžti manęs niekas nespaudė. Bet kažkodėl išskridau, nors tėtis man buvo tikrai labai brangus žmogus.
SSRS rinktinėje po pirmo mano sezono treneris pareiškė, kad mane, Tamarą Tichonovą ir Svetlaną Nageikiną išmeta iš komandos. Atseit pagal mokslinius tyrimus esame neperspektyvios. Laimei, netrukus komanda buvo suskirstyta į dvi dalis - klasikinio ir laisvojo stiliaus. Kai atsirado dvi komandos, treneris Aleksandras Grušinas pasakė, jog viskas gerai, lieku rinktinėje. Vėl suku kalbą apie tai, kiek daug reiškė atsitiktinumai. Juk galėjo viskas subyrėti... 1987 m. kovo mėn., prieš Kalgario olimpines žaidynes, labai sušalau, prasidėjo baisus sinusitas. Savaitę praleidau ligoninėje. Įsivaizduokite, iki olimpiados buvo likę visai nedaug. A.Grušinas vis tiek mane paėmė į baigiamąsias stovyklas. Kartais susimąstau, kad galbūt mane kažkas iš aukščiau vedė į tikslą.
Nušliuoždavo 10 tūkst. kilometrų
- Ar prieš olimpines žaidynes jus priskyrė prie komandos lyderių, kėlė tikslą laimėti medalį?
- Aš buvau truputį prie tinginio. Niekada nesiveržiau į lyderes. Tokių vencienių komandoje buvo kokios šešios, visos vienodo pajėgumo. Aišku, dirbti tekdavo labai daug, per metus nubėgdavome ir nušliuoždavome daugiau nei 10 tūkst. kilometrų. Dabar mašina tiek nenuvažiuoju. Bet jei galėčiau grąžinti metus atgal, sutikčiau viską pakartoti. Niekas juk manęs nevertė, nesakė, kad būtina važiuoti. Juo labiau kad ir šeimą turėjau. Tačiau pabūdavau 15 dienų Lietuvoje ir vėl susikraudavau daiktus. Esu laimingiausia moteris dėl to, kad visa tai patyriau ir kad dabar dirbu olimpiniame komitete, būnu arti sporto, bendrauju su jaunais žmonėmis. Tai verčia pasitempti. Be to, norisi palaikyti jaunus sportininkus. Juk žiemos sporto šakos pas mus yra tikrai nepalankus užsiėmimas.
- Galbūt dabar gatvėmis irgi vaikščioja ne viena potenciali olimpinė čempionė, tik mes jų nerandame?
- Taip. Ne be reikalo pasakojau apie visokeriopą trenerių globą. Mes labai greitai norime medalių. O gal tikrai potencialūs čempionai vaikšto gatvėmis. Svarbu juos pastebėti. Aš medalio siekiau nuo 1979 m., o iškovojau 1988-aisiais. Tačiau, reikia pripažinti, aš turėjau fantastines sąlygas sportuoti.
Medalį atidavė muziejui
- Ar dažnai mintyse grįžtate į Kalgarį? Gal mėgstate žiūrėti senas nuotraukas, paglostyti medalius?
- Daug metų praėjo, ir manau, kad dabar esame niekam neįdomūs. Dažniausiai mane į prisiminimus nugramzdina žurnalistai. Tada susimąstau, kad mano karjera buvo gana nestandartinė. Man viskas buvo kažkaip padrikai... O bronzos medalį esu atidavusi muziejui. Auksinis - namie padėtas matomoje vietoje. Bet ne dėl to, kad juo norėčiau girtis. Tiesiog ten labai tiko sudėti visus mano apdovanojimus.
- 1992 m. Albervilio olimpiadoje jau atstovavote Lietuvai. Tada atrodė, kad olimpinė čempionė būtinai turi laimėti. Tačiau žiūrint iš šių dienų, 11-oji ar 15-oji vietos atrodo labai aukštos. Ar pati buvote jomis patenkinta?
- Vertinu Albervilio rezultatus kaip labai gerus. Mano dukrai buvo vos 2-eji. Neplanavau labai aukštų vietų, galvojau maždaug apie 20-uką. Tik rugsėjį sužinojome, kad Lietuva galės dalyvauti olimpiadoje. Tada labai padėjo mama, vyras, visa šeima. Jie sudarė sąlygas išvažiuoti. Paskui dalyvavau ir 1994 m. Lilehamerio olimpiadoje. Džiaugiuosi tuo, kad pabuvau lyg ir trijose sistemose. Iš pradžių sovietinėje, kur viskas buvo labai profesionalu. 1992-aisiais buvo pereinamasis laikotarpis. Lilehameryje jau buvo tikroji Lietuva. Tačiau tuo metu trūko konkurencijos. Labai džiaugiausi, kad komandoje buvo Ričardas Panavas, su kuriuo galėdavome kartu treniruotis. Mane stebina, kad dabar sportininkai nori būti po vieną, ne komandoje.
- Iš šalies žiūrint atrodo, kad visada esate geros nuotaikos. Ar taip ir yra?
- Oi, tikrai ne. Mano charakteris toks, kad namie nesu gera. Galbūt ten išsilieju. Vyras dažnai sako, jog parsinešu visas blogas emocijas. Tačiau turbūt kiekvienas žmogus turi kur nors išsilieti. Optimizmo tikrai turiu, bet reikia, kad kas nors mane užvestų. Turiu draugę Dainą Gudzinevičiūtę. Va ji yra tikra optimistė.
Pasiilgsta sniego
- Turbūt žiema yra mėgstamiausias jūsų metų laikas?
- Nepasakyčiau. Beprotiškai mėgstu šilumą. Kartais pasijuokiu, kad esu užtektinai atšalusi jaunystės laikais. Man ir namie turi būti labai šilta. Kita vertus, žiemos Lietuvoje dabar taip mažai... Norisi jausti, kaip sniegas girgžda po kojomis. To jausmo iš vaikystės pasiilgstu. Žiemą, kai geri orai ir šviečia saulė, labai smagu savaitgaliais paslidinėti. Gyvenu Antakalnyje, Sapieginės miške susirenka daug entuziastų, pasidaro vėžes. Kadangi sniego mažai, pernai nedaug teko paslidinėti. Dabar labai populiarus šiaurietiškasis vaikščiojimas. Man padovanojo tas lazdas. Smagu su jomis vaikščioti, raumenys dirba.
- Vaikščiojant nebūna taip, kad visi atpažintų ir sakytų: "Žiūrėkite, Vencienė eina"?
- Ne, nebent susitinku pažįstamus veteranus. Pasikalbame arba kokią repliką vienas kitam numetame. O šiaip kas gi mus prisimins? Juolab kad mano sporto šaka niekada nebuvo labai populiari. Nesakyčiau, kad visi mane atpažindavo ir po Kalgario. Tiesa, tada buvo labai smagios sutiktuvės. Susirinko minios žmonių. Pasijutau lyg iš tikrųjų ką nors reikšmingo būčiau nuveikusi.
- Nors seniai nestartuojate, olimpinių žaidynių tikriausiai vis tiek nekantraudama laukiate?
- Iš tiesų jų labai laukiu. Olimpinė dvasia su niekuo nesulyginama. Žaidynėse reikia pabūti, nes šito jausmo nenupasakosi. Daugelis sportininkų ten sulaukia ir nusivylimų, bet vis tiek išlieka kažkokia aura. Juk sportininko didžiausia svajonė ir yra dalyvauti olimpiadoje. O įsivaizduojate, kaip smagu ten būti turistu! Žaviuosi tais žmonėmis, kurie randa galimybių nuvykti į žaidynes, negaili pinigų. Aišku, į Vankuverį nuvažiuoti Lietuvos sirgaliams bus sunku. Ir viešbučių kainos ten labai didelės. Tikriausiai prieš olimpiadą jos dar pakyla. Tačiau Vankuveryje yra nedidelė lietuvių bendruomenė. Tikiuosi, jie už mus pasirgs.
- Kaip manote, kokia buvo jūsų sėkmės sporte paslaptis?
- Kartais sportininkai į užsibrėžtą tikslą veržiasi patys, o aš tiesiog dirbau, treniravausi, buvau trenerių "stumiama". Lenkiu galvą prieš žmones, kurie įžvelgė, jog manyje kažkas yra. Aš pati to tikrai nejaučiau. Kartais pagalvoju, kad mano atėjimo į sportą pavyzdys - labai netipiškas. Toks ir yra mano sėkmės receptas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą