Vladislovas Žilys - kultūrinės veiklos organizatorius

Į teatrą atvyko ir Vladislovas iš Tiltagalių, nutolusių nuo Panevėžio dvidešimt kilometrų. Taip sutapo, kad mes abu ėjome į salę ir sėdome drauge į trečią eilę. Iki renginio pradžios dar buvo laiko susipažinti ir šnektelėti. V.Žilys pasakojo apie pažįstamą žurnalistę, poetę Eleną Mezginaitę, jos darbą „Tėvynės“ redakcijoje, poezijos skaitymo vakarus jo vadovaujamuose Tiltagalių kultūros namuose.

Dramos teatre V.Žilys įdėmiai sekė moksleivių pasirodymus, lapelyje rašėsi pastabas ir vos girdimai sakė, kokia buvo šauni poetė Elena, kokie jos gražūs posmai, koks muzikalus jaunimas... Pasibaigus renginiui sutarėme susitikti ir pakalbėti apie buvusią Tiltagalių kultūrinę veiklą, kultūros namų muzikinius kolektyvus, jų vadovus ir kt.

Tai buvo taip seniai, 1951 metai. Vladislovas (draugų vadinamas Vladu, ir tai dokumentuose buvo rašoma), tik ką baigęs Geležių vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti Breiviškio klubo skaityklos vedėju. 1960 metais pastačius kultūros namus, tapo šios įstaigos vadovu. Gražiausi gyvenimo metai buvo skirti kultūros sklaidai, darbui su kaimo ir miestelių įvairių profesijų gyventojais. Į choristų, muzikantų, šokėjų gretas įsitraukė eiliniai žemdirbiai, kolūkio kontoros darbuotojai. Pavyzdžiui, į choro repeticijas atvykdavo mokytojai iš Subačiaus, Geležių, Karsakiškio. Direktorius daug dėmesio, sugebėjimų, širdies šilumos skyrė muzikinių kolektyvų veiklai organizuoti, vadovų paieškai ir, žinoma, sutarimui su valdžia, Paežerio kolūkio pirmininkais Juozu Zabielavičiumi ir jį vėliau pakeitusiu pirmininku Zenonu Radišausku. Tik jų dėka kolektyvai buvo aprengti gražiais koncertiniais rūbais, laiku buvo gautas autobusas vykti su koncertine programa į Vilnių, Šiaulius, Anykščius, Panevėžį ir kt.

Taigi, visų šių renginių siela ir vedėjas, o reikalui esant - ir šokėjas, režisierius, buvo kultūros namų direktorius V.Žilys. Kultūros namuose per ilgus darbo metus dirbo talentingi, profesionalūs vadovai. Chorvedžiai: Stasė Grabytė, Aleksandras Liberis, Regina Kaupienė, Jonas Tiškauskas, šokių vadovė Danutė Valaitienė. Kapelos vadovai: V.Špelys, Vytautas Malčius ir kiti. Panevėžio rajone įkurtas pirmasis pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas Tiltagaliuose ir lūpinių armonikėlių vyresnio amžiaus ansamblio dalyviai sėkmingai rengė koncertus. Vadovų dėka choristai net septynis kartus (1977-1984) tarp kaimo kultūros namų kolektyvų buvo iškovoję pirmąsias vietas. Choristai ir šokėjai dalyvavo respublikinėse dainų šventėse Vilniuje (1960, 1965, 1970, 1975, 1980, 1983 metais). Ne kartą kolektyvai pasirodė ir Lietuvos televizijos kultūros laidose.

V.Žilio įgyta režisieriaus kvalifikacija (1951 metų pusmetis mokslo režisūros kursuose prie Kultūros ministerijos) pravertė statant spektaklius. Vaidybos būrelyje dalyvavo trylikos pagyvenusių žmonių grupė. Rež. Vladislovui į talką atvykdavo Panevėžio dramos teatro aktorius Zigmas Lapinskas. Buvo pastatyti vaidinimai: Žemaitės „Marti“, „Petras Kurmelis“ ir kt., Kosto Ostrausko pjesė „Palaukinė obelėlė“. Pirmieji vaidinimai vyko Vinco Breivės klojime. Konkursuose vaidintojai laimėdavo I ir II vietas. Buvo įvertintas ir V.Žilys. Iki šiol saugo pluoštą diplomų, padėkos raštų ir kitų ženklų.

Tačiau vieną iš (1980 m.) gautų garbingiausių apdovanojimų - Lietuvos kultūros ministerijos „Lietuvos kultūros žymūno“ ženklą - turi prisegtą švarko atlape. Tuo ženklu Vladislovas didžiuojasi. Tai jo ilgamečio kultūros organizatoriaus įvertinimo nuopelnas.

V.Žilys pasižymėjo ne tik organizaciniais gabumais, bet ir rašto darbais. Apie Kultūros namų darbą, saviveiklininkų laimėjimus ir kt. spausdino straipsnius Panevėžio rajono laikraštyje „Tėvynė“, kurio Kultūros skyriaus vedėja buvo poetė Elena Mezginaitė. 2013 metais V.Žilys savo darbo ir amžiaus metų patirtį suguldė į knygą „Atsigręžkime į praeitį. Tiltagaliai“ (Panevėžys: UAB „Viskas reklamai“, 2013, p. 136).

2014 m. pavasarį V.Žilį aštuoniasdešimtmečio proga sveikino saviveiklininkai, vietos bendruomenės nariai bei svečiai iš Vilniaus ir kitų miestų. V.Žilys daug kartų kartojo: „Aš buvau tik kaimo, ilgametis Paežerių kultūros namų renginių organizatorius, o ne direktorius. Mano karjera prasidėjo 1951 metais Breiviškių kaime, Šumsko namuose, kuriuose buvo klubas-skaitykla. Sutikau daug šviesių žmonių, tarp jų ir poetę Eleną Mezginaitę. Dabar esu tik renginių dalyvis.“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“