Žmogiškumo funkcijos - nėra

"Jeigu ne kaimynės, mirčiau iš bado arba supūčiau gyva“, - sako bejėgė moteris ir verkdama prasitaria, jog nebenori gyventi.

Įkalinta lovoje

Vieno kambario butas Šiauliuose, Draugystės prospekte, bendrabučio tipo daugiabutyje. Nedidelis langas, prie kurio stovi 68-erių Janinos lova, yra vienintelis luošos moters ryšys su išoriniu pasauliu.

Gyvenimas už lango Janinai tapo nepasiekiamas praėjusią vasarą, kai daktarai jai amputavo ir dešinę koją. Kairės neteko užpraėjusiais metais.

Po reabilitacijos grįžusi į savo kambarėlį, liko viena. Tiesa, ji turi du sūnus. Vienas dirba Airijoje, kitas, sakė, artimiausiu metu irgi ruošiasi emigruoti. Vyras miręs. Giminių neturi.

Būtent vienas iš sūnų, tas, kuris ruošiasi emigruoti, ir kreipėsi į redakciją, prašydamas atkreipti dėmesį į motinos padėtį. Vyras tikino, kad jam dėl motinos labai skauda širdį, esą jie su broliu verčiasi sunkiai, o socialinė sistema, įsitikinęs, Lietuvoje apskritai neveikia.

"Šiaulių medikai ir socialinės rūpybos darbuotojai kategoriškai atsisako pripažinti ją invalide ir skirti jai būtiną globą, - kalbėjo vyriškis. - Mama gyvena ketvirtame aukšte, ji negali su invalido vežimėliu įvažiuoti į tualetą, negali kaip sveiki žmonės atsisėsti ant klozeto, naudotis bendra virtuve, nes iš vežimėlio nepasiekia dujų čiaupo. Socialinės paramos centras į mūsų prašymus skirti bent tualetinę kėdę nereaguoja, o apie tokiais atvejais skiriamą sumą taip reikalingai slaugai ir kalbos nėra.“

Prie Janinos lovos stovi neįgaliojo vežimėlis. Į lovos galą atremtas ramentas, bet jis jai nebereikalingas. Ir nors kaimynas išmušė buto slenkstį, į koridorių juo neišvažiuoja: sunku prasibrauti pro siauras duris. Įvažiuoti į kitas bendras patalpas taip pat trukdo tai durys, tai slenksčiai. Lifto name nėra.

Lovos galvūgalyje, ant sienos, kabo besišypsančios labai gražios moters potretas su mažu sūneliu. Jame sunku atpažinti dabartinę Janiną - sunykusią, užgesusiomis akimis, papilkėjusiu veidu, sveriančią vos per keturiasdešimt kilogramų.

Motina teisino sūnus: šie esą rūpinasi, bet finansiškai negali padėti, patys sunkiai verčiasi, vienas neturi darbo, kitas toli.

Balansavimas virš kibiro

Pagrindinė Janinos pagalbininkė yra kaimynė Vanda. Ji nuperka maisto, išverda valgyti, aptvarko namus, pakeičia patalynę. Kas rytą atneša ir pastato prie lovos trilitrį stiklainį vandens - kad prireikus galėtų atsigerti.

Geroji kaimynė prieš Kalėdas ryžosi sudėtingam žygiui: nuvežti Janiną į dušą ir išmaudyti. "Buvo labai sunku, viena ji manęs nepakelia“, - sako galūnių neturinti moteris.

Dėl vienos paslaugos Janinai ypač slogu. Vandai kasdien tenka po kelis kartus išnešti kibirą, į kurį atliekami gamtiniai reikalai. Tualetas yra bene didžiausias Janinos skausmas ir vargas.

Tiesą sakant, sunku ir įsivaizduoti, kaip moteris tai daro. Kai garsiai tuo nusistebime, pasisiūlo parodyti. Atmetusi švarią anklodę, pasikelia ant rankų ir, vilkdama kūną, lova jomis nusiiria iki kojūgalio. Už jo stovi švaria skepetaite uždengtas skardinis kibiras.

Viena ranka pakėlusi kibirą, perkelia jį prie lovos krašto. Tada, įsitvėrusi į kibiro kraštus, užneša save virš jo ir pakimba. Janinos kojos amputuotos aukštai, beveik iki pat sėdmenų.

Po kelių sekundžių moters veidą iškreipia kančia: sunku šitaip kyboti, be to, delnus pjauna kibiro kraštai

"Kartais kibiras parvirsta, krentu kartu su juo, sušlampa grindys, patalynė. Būna, kad nesituštinu po aštuonias dienas, nes įsitempus nieko neišeina. Gerčiau laisvinamųjų, bet bijau, kad tada būtų dar blogiau...“, - Janinos skruostais ritasi ašaros. - Patikėkit, aš nebenoriu gyventi. Naktimis žiūriu į lubas ir klausiu: Dieve, kodėl tu manęs nepasiimi?"

Kartkartėmis, sakė Janina, ją aplanko socialinė darbuotoja. Ji nuperka maisto, vaistų, paima išskalbti patalynę, sumoka mokesčius. Neįgalioji nežino darbuotojos telefono numerio, nes šioji esą neduoda, o kai reikia pagalbos, skambinanti vedėjai. Tada vedėja ir atsiunčianti pagalbininkę.

Luošos moters pajamos yra apie 700 litų. Jas sudaro maždaug 500 litų pensija, 65 litai našlės pensijos ir 153 litai už specialiąją nuolatinę priežiūrą. Apie 280 litų skiria mokesčiams už butą, paslaugas, šiukšles. Atmetus apie šimtą litų vaistams, maistui lieka mažiau nei trys šimtai litų per mėnesį.

Gruodžio viduryje pas ją lankėsi neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisija. Paskyrė specialiąją nuolatinę priežiūrą. Bet po komisijos apsilankymo Janinos gyvenime neįvyko jokių pokyčių.

Globa neužsiima

Kaip mūsuose veikia socialinės globos ir paslaugų sistema, "Šiaulių kraštas“ bandė išsiaiškinti Šiaulių savivaldybės Socialinės paramos skyriuje.

Rita Blauzdavičienė, miesto Socialinės paramos skyriaus vedėja, teigė, jog skyrius iš esmės rūpinasi socialinėmis išmokomis ir kompensacijomis. Socialines paslaugas, sakė vedėja, neįgaliesiems teikia Socialinės paramos centras.

"Mes informaciją apie globos ir slaugos reikalingus žmones paprastai gauname iš šeimos gydytojų ir perduodame Socialinių paslaugų centrui. Centro darbuotojai lanko neįgaliuosius ir teikia jiems medikų paskirtą priežiūrą,“ - teigė R. Blauzdavičienė ir Janinos klausimu patarė aiškintis Socialinių paslaugų skyriuje. Ji teigė negalinti prisiminti, ar skyrius buvo informuotas apie šios moters sveikatos būklę ir jai reikalingą priežiūrą.

Per mažai ligų

Socialinių paslaugų centro socialinio darbo organizatorei Reginai Tučkienei neįgalios šiaulietės situacija gerai žinoma - vasarą, po antrosios kojos amputacijos, Janina pati paskambino į centrą ir paprašė pagalbos.

"Po Janinos skambučio mūsų darbuotojai patys lankėsi poliklinikoje, pas Janinos šeimos gydytoją. Norėjome išsiaiškinti, kodėl tokiam ligoniui paskirta specialioji nuolatinė priežiūra, o ne realiai reikalinga nuolatinė priežiūra? Gydytoja atsakė: pas ją per mažai ligų“, - teigė R. Tučkienė.

Nuolatinė priežiūra, aiškino specialistė, skiriama itin sunkiems ligoniams, kuriems yra būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė bei psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti ir savarankiškai tvarkyti asmeninį bei socialinį gyvenimą.

Tokiam ligoniui skiriama kelis kartus didesnė išmoka bei dienos socialinė globa: jis kas dieną lankomas namuose, teikiamos visos reikalingos buitinės ir kitokios paslaugos, organizuojami techniniai gyvenimo palengvinimai, pavyzdžiui, buto pritaikymas neįgaliojo poreikiams.

Janinai skirta specialioji nuolatinė priežiūra apsiriboja lankymu du kartus per savaitę ir kelių pagrindinių paslaugų atlikimu.

"Kadangi Janinai paskirta specialioji nuolatinė priežiūra, jai nepriklauso ir taip reikalingas specialus tualetas. Jos sūnus kreipėsi, pyko, bet mes nieko negalime padaryti, esame įsprauti į įstatymų rėmus, mus tikrina auditas“, - aiškino darbuotoja.

Kartu ji garsiai stebėjosi globos skyrimo paradoksais: kartą į Socialinių paslaugų centrą pats atėjo žmogus, kuriam buvo paskirta nuolatinė priežiūra ir su ja susijusios privilegijos.

"Mes irgi suprantam: žmogus be kojų, o jam skirta tiktai specialioji priežiūra. Matėme patys: ji realiai nieko negali. Tarėmės centre: gal į vyriausiąjį gydytoją kreiptis, reikia kažką daryti,“ - “Šiaulių kraštui“ kalbėjo darbuotoja ir tikino, jog imsis žygių įrengti neįgaliajai tualetą.

Žmogiškumas į funkcijas neįrašytas

Janinos šeimos gydytoja I. Stanelienė atsisakė telefonu paaiškinti, kodėl Janinai skirta tiktai specialioji globa.

Negavę atsakymų iš šeimos gydytojos, kreipėmės į Šiaulių centro poliklinikos vyriausiąjį gydytoją Mindaugą Maželį. Gydytojas pabrėžė, jog šeimos gydytojo funkcija esanti nustatyti ligas ir gydyti, o slauga ir globa - ligonio artimųjų ir socialinių darbuotojų reikalas.

"Nuo praėjusių metų liepos 1 dienos priežiūros poreikį nustato ir skiria ne šeimos gydytojas, o Nedarbingumo ir neįgalumo komisija. Pastaruoju metu neįgalumo nustatymo kriterijai yra labai sugriežtinti, nes taupomi pinigai. Pavyzdžiui, kojų neturėjimas dar neapsprendžia, kad žmogus reikalingas priežiūros.

Suprantu, netvarkos yra daug, o žmogiškumo faktoriaus ten jokio nėra. Jiems ir reikškite visus priekaištus, nes iš mūsų pusės viskas yra padaryta.

Mes vykdome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Sveikatos ministerijos sprendimus. Jūs geriau nuvežkit tuntą valdininkų ir parodykit jiems, kaip ta moteris sėdi ant kibiro", - kalbėjo gydytojas.

Tik ar verta? Juk net kelių institucijų atstovai, kurių tiesioginė pareiga, o jeigu ne, tai iš žmogiškumo paskatų būtų pasirūpinti žmogumi, matė arba žino, kad vargšė moteris kelis kartus per dieną kybo virš kibiro. Juk žmogiškumo funkcijos instrukcijose ir nuostatuose nėra įrašyta.

Specialus tualetas ir nuolatinė priežiūra, panašu, moteriai priklausytų tik tuo atveju, jeigu krisdama nuo kibiro, ji, neduok Dieve, susilaužytų stuburą ir taptų visiškai bejėge. Taip gali atsitikti kiekvieną dieną.