Beveik nieko čia nepažįstu. Ir jau senokai čia jokie paveikslai nebejudėjo.
Tik viduj kvepėjo kvepalais, bezdalais, ekologiška kava ir lytiniais skysčiais.
Sunku buvo atskirti, ar rytas, ar vakaras. Negyvoj, atsinaujinančioj šviesoj šoko plastmasiniai žmonės, kalbėjo negyvi kalbėtojai iš negyvų ekranų.
Prieš užmingant trumpam blykstelėdavo tiesos akimirkos. Ir apsiversdavom ant kito šono.
Mums nieko nereikėjo, mes nieko nebenorėjom. Tik negalvoti, nematyti, nejausti, nebebūti.
Mes pamilome šitą proto tamsą. Šiltą urvelio ramybę, šeimos vakarus atskiruose kambariuose.
Šį vienintelį savo skrydį virš gegutės lizdo. Buvome didūs kovotojai su skardinėm alaus delnuose.
Pabuvom ir šiltadaržio gyventojais, ir tylėjimo talentais, ir prisitaikymo genijais. Mums buvo gerai.
Plačiai užsimerkėme, ir apsimetėme patys sau, kad regime. Kad nematytume, kokie tamsūs pavidalai vaikšto naktimis mūsų vagono kieme.
Mes tapome priešais ne tik savo draugams. Ar vienas kitam. Mes pasidarėme abejingi priešams.
Ir nebesuprantam, kad priešai negali išduoti vien todėl, kad jie yra priešai. Išduoda visada tik draugai.
Pavydim vienas kitam to, kas mus jungia. Juntam tik tai, kas mus skiria, mūsų kupė durys veidrodinės - labas!
Nuo viršutinės lentynos matome, kaip apatinėje mylisi. Jiems gerai.
Vagonas ritmiškai dunksi ir vėl faina miegoti. Svarbu, kad viskas būtų kaip buvę, ar ne?
Ir svarbu, kad nebebūtų kitaip. Šviesa prieš rytą ateina, bet tuoj pradingsta.
Apsiverčiame, nueinam tamsoje į tualetą. Ir rytoj vėl į darbą, ir juk greitai pavasaris.
Bet štai, traukinys girgždėdamas pasisuka į kitą kelią. Ir ima lėtai įsibėgėti.
Sudunksi valandos ir savaitės, už lango atgyja landšaftas, horizontas pradeda lėtai slinkti. Stulpai su plakatais pajuda atgal.
Kaip negerai, kaip nepatogu... Bet štai, sąstatas įsuka į aplinkelį ir ima greitėti ir greitėti.
Iš garvežio vis arčiau girdisi mašinistų muštynių garsai. Kur nuveš?
Nežino niekas. Aš irgi nežinau, aš nieko šiąnakt nežinau.
Tik žinau tą mažą stotelę, kurion noriu. Šviesų, nedidelį, nelabai turtingą miestą ir šalį, kurioj viskas buvo tikra.
Tai mūsų šalis. Kiekvieno. Neilgai mums čia. Ir bilietai bus brangūs.
Bet atėjo laikas, negi nejuntat? Atėjo mūsų laikas būti tikrais.
Atsimerkime pagaliau ir pamatysim vienas kitą.
Šis pasaulis dar gali būti.
Ši šalis ir tauta dar gali.
Mes dar esam ir viskas tik prasideda.
Vėl, kaip per amžius buvo mūsų protėvių ir tėvų žemėje.
Tai dovana, kuri mums gal paskutinė.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą