Ar Anglija išliks visada?

Dauguma amerikiečių yra anglofilai. Tai mūsų kraujyje. Taip, mūsų protėviai surengė kruviną revoliuciją, kad išsivaduotų iš britų karūnos valdžios, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų niekas taip nesižavi britų karališkąja šeima kaip amerikiečiai.

Dar svarbiau, kad mūsų meilę ir susižavėjimą stiprina svaigus Čerčilio, Vilberforso, Tolkieno, Lenono ir Makartnio, taip pat daugybės kitų drąsos, išminties ir kūrybiškumo pavyzdžių mišinys.

Taigi tai, kas šiandien vyksta su Britanija, amerikiečius ne tik stebina, bet ir skaudina iki širdies gelmių. Didžiosios laisvių chartijos šalis, tauta, davusi pasauliui liberaliąją demokratiją, ir žmonės, tvirtai atsilaikę prieš totalitarinę nacių grėsmę, pasidavė visiškai demoralizacijai ir minkštam (kol kas) totalitarizmui, kurį įvedė korumpuotas elitas.

Kaip toli nuo mūsų yra 1939 m. populiarios patriotinės dainos eilutės „Anglija visada bus Anglija”, kėlusios moralę per Londono bombardavimą!

Anglija bus visada
Ir Anglija bus laisva
Jei ji tau reiškia tiek pat
tiek pat daug, kiek ji reiškia man.

Šiuo nuoširdžiu prisipažinimu dabar tenka abejoti būtent todėl, kad Anglija nustojo daug ką reikšti – tiek valdančiajai klasei, tiek daugeliui anglų. Mano draugas, labai gerbiamas britų elito atstovas, praėjusią savaitę parašė man nevilties kupiną laišką.

„Niekas nerodo, kad šalis ateis į protą ar kaip nors atsigaus“, – pergyvena jis. – Per šimtmečius esame patyrę karų, nuosmukių ir epidemijų, bet šis atvejis kitoks. Negalima pasukti atgal lėto ištisos kultūros ir visos tautos puvimo – toks yra britų likimas.“

Atsakydamas jam papasakojau apie pokalbį, kurį turėjau užvakar per vakarienę Budapešte. Buvau susitikęs su viduriniosios klasės anglų pora, kuri ką tik nusipirko butą Vengrijos sostinėje kaip prieglobstį juodai dienai, kad prireikus turėtų kur pabėgti iš savo gimtosios šalies.

Jis gimė Didžiojoje Britanijoje, o jo tėvai 1956 m. pabėgo nuo sovietų okupacijos Vengrijoje. Jie keliavo į Vakarus ieškodami tvarkos ir laisvės. Dabar jų sūnus su šeima galvoja grįžti atgal – ieškodamas to paties.

Mano žmona pasakojo, kad draugavo su baltaodžių britų pora, kurios dukra prieš kelerius metus tapo pakistaniečių pedofilų gaujos auka. Iš nevilties tėvai kreipėsi į policiją, prašydami pagalbos. Tačiau, kaip ir daugelis panašiomis aplinkybėmis atsidūrusių baltųjų britų, jie išėjo nieko nepešę.

Tiek daug apie šlovingą įvairovę! Moteris vos galėjo sulaikyti ašaras, pasakodama, ką gauja padarė jų keturiolikmetei mergaitei ir su kokiu abejingumu juos pasitiko policija.

Vėliau tą vakarą ji taip pat su pasididžiavimu ir meile kalbėjo apie savo protėvius ir jų pasiekimus. Vienas iš jų buvo istorikas, o jo atminimas ir šiandien gerbiamas už indėlį į folkloro išsaugojimą. Tačiau dabar visa tai nuėjo perniek.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos britų elitas sąmoningai trina šiuos pasiekimus ir britų jaunimo širdyse bei protuose skiepija gėdą ir panieką savo pačių istorijai.

Kai Nacionalinė galerija Londone neseniai pateikė Džono Konsteblio (John Constable) kultinio ir labai mėgstamo 1821 m. paveikslo „Šieno vežimas“ paaiškinimą dėl jo tariamo „prieštaringumo“ – kaip aiškino BBC, paveikslas įkūnija „privilegijas“ ir nusipelno būti cenzūruojamas – niekas nesipiktino ir net nepakėlė antakio. Štai iki ko priėjo šiuolaikinė Didžioji Britanija!

Nuo pat pastarųjų riaušių pradžios Didžioji Britanija ir visas pasaulis su siaubu stebėjo, kaip Starmerio (Britanijos premjero) vyriausybė areštuoja tautiečius už tariamą dalyvavimą smurte – net jei jie tik dalijosi valdžios institucijų „probleminiais“ laikomais „Twitter“ įrašais arba, kaip Belfaste, tiesiog taikiai stebėjo.

Ne paslaptis, kad Jungtinėje Karalystėje veikia dviejų pakopų teisingumo sistema. Skandalingiausius atvejus Edas Vestas (Ed West) išvardijo savo straipsnyje „The Spectator“, ir tokių pavyzdžių yra daugybė.

Tačiau pagrindinė britų žiniasklaida šia tema nesidomi, o tai dar kartą įrodo, kad jų užduotis – ne informuoti gyventojus, o dirbti su „naratyvu“. Jei ne nepakeičiamas Elono Musko „X“ tinklas, kur galima pamatyti klipus, kuriuose britų policininkė, laikanti baltąjį tautietį, persekiojamą agresyvios musulmonų minios (o sulaukusi ji pabėga), niekas nežinotų, kas iš tikrųjų vyksta britų gatvėse.

Žinoma, Didžiosios Britanijos valstybė ir valdančiojo elito ištikimi bendrininkai žiniasklaidoje pareikalavo uždrausti „X“ tinklą. Kartais žiniasklaidoje dirbantys pataikūnai patys sau užčiaupia burnas.

Alexas Thomsonas iš valstybei priklausančio „Channel 4 News“ socialinėje žiniasklaidoje paskelbė klipus, kuriuose „azijiečiai“ (britų žiniasklaidos žargonu – musulmonai) puola vienišus baltaodžius vyrus, bet tuoj pat juos ištrynė be jokio paaiškinimo.

Pasiuntinio žudymas – sena taktika, žinoma dar nuo Plutarcho laikų. Žinoma, trumpuoju laikotarpiu nukenčia pasiuntinys, o ilguoju – jo budelis, netekęs naujienų iš realaus pasaulio, reikalingų politiniams sprendimams priimti.

Baiminamasi, kad padėtis tik blogės – ir labai blogės. Mickas Hume’as, „The European Conservative“ autorius, pažymi, kad Starmerio vyriausybė jau paskelbė apie platesnį veidų atpažinimo technologijų naudojimą.

Atsižvelgiant į tai, kad JK jau dabar yra užtvindyta vaizdo stebėjimo kameromis – Londone jų vienam gyventojui tenka net daugiau nei Pekine, galingiausios pasaulyje technototalitarinės valstybės sostinėje – privatumo ir laisvės Jungtinėje Karalystėje laukia labai liūdnas likimas.

Įsidėmėkite: bankų paslaugų atėmimas iš piliečių dėl politinių pažiūrų, kad ir kaip iš to būtų šaipomasi, sugrįš su dviguba jėga.

Ar britai ras jėgų pasipriešinti šiai jų pačių elito vykdomai kolonizacijai ir pavergimui? O gal mano nevilties apimtas anglų pašnekovas teisus ir „visos kultūros ir visos tautos puvimas“ nuėjo per toli ir jau yra negrįžtamas?

Jei kas nors užsibrėžtų išnaikinti tautą, t. y. konkrečią tautą, būtų sunku perspjauti britų elito (tiek leiboristų, tiek torių) receptą. Štai jų priemonės:

• neigti, kad Jungtinės Karalystės istorinių tautų kultūroje ir politikoje yra kas nors, ką verta gerbti ir perduoti ateities kartoms.
• sukurti sistemas, kurios skatintų šių antikultūrinių ir antinacionalinių standartų šalininkus ir, atvirkščiai, marginalizuotų ir net demonizuotų visus nesutinkančius.
• atverti sienas masinei migracijai, o vietinių gyventojų tarpe propagandos pagalba teigti, kad tai ne tik istorinė neišvengiamybė, bet ir moralinė būtinybė.
• naujosios ideologijos laikymąsi paversti nerašytiniu reikalavimu norint tapti profesinių gildijų nariu, o jos atmetimą paskelbti vulgarumo ir žemesniųjų klasių šventeiviškumo požymiu.
• įdiegti specifinį valdymo būdą, vadinamą „anarchotironija“, kai valdžia naudojasi savo įgaliojimais, kad nubaustų nekaltus ir įstatymų besilaikančius piliečius, o nusikaltėliams ir asocialiems elementams leidžia laisvai judėti, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Anarchotironijos principas pasireiškia ne tik dvipakopėje teisingumo sistemoje, bet ir skandalingame „socialinio teisingumo“ pasireiškime visose šalies institucijose. Pavyzdžiui, buvęs Škotijos ministras pirmininkas Humza Yousafas, pakistaniečių imigrantų sūnus, neseniai apkaltino škotus rasizmu dėl to, kad jie neva turi „per daug“ baltųjų aukštose pareigose (nors 96% škotų yra baltaodžiai). Elonas Muskas viešai jį patį pavadino rasistu.

Praėjusią savaitę Edinburge pasakytoje kalboje H. Yousafas pavadino E. Muską „vienu bjauriausių žmonių planetoje“ bei apkaltino jį „amoralumu ir piktadaryste“. Muskas atsakė pavadindamas Yousafą „superrasistu“. Dėl to Yousafas grasina jį paduoti į teismą.

Gali atrodyti, kad tai smulkmena, dviejų viešų veikėjų, turinčių pernelyg didelį ego, kivirčas, tačiau tai tik dar viena iliustracija to, prie ko visi esame pripratę. Ne baltaodžiai ir jų baltieji „pažangūs“ globėjai gali daryti rasistinius pareiškimus ir mesti kaltinimus nebijodami elito kritikos.

Tačiau baltiesiems galioja visai kitos taisyklės. Šis neliberalus dvigubas standartas per pastaruosius du ar tris dešimtmečius taip įsitvirtino, kad apie jį neverta plačiau kalbėti. Bet vėlgi, jei norite demoralizuoti savo žmones, paversti juos antrarūšiais piliečiais savo šalyje dėl jų odos spalvos, tai pats veiksmingiausias būdas to pasiekti.

Prisiminkite tą anglę, kuri vos sulaikydama ašaras pasakojo apie savo draugų pastangas išgelbėti pedofilų išprievartautą dukrą ir policijos abejingumą jų padėčiai. Kaip matome iš garsiosios Rotheramo bylos ir kitų panašių bylų, aukos dažniausiai yra baltaodžiai (ir dažniausiai darbininkų klasės atstovai), o jų skriaudėjai – „azijiečiai“ (suprask: musulmonai pakistaniečiai).

Kodėl ji neišvyksta iš Britanijos? Ji savo akimis mato, kad jos tėvynainiai gyvena po geležiniu anarchotironinio elito kulnu, kuriam įstatymus gerbiantys ir patriotiški piliečiai, tokie kaip ji, tapo našta.

Prieš dvejus metus su baltaodžiu Pietų Afrikos studentu stovėjome prie Oksbridžo koledžo lango. Jis mums pasakojo, kaip didžiuojasi, kad turėjo galimybę studijuoti institucijoje, iš kurios šimtmečius buvo kilę vieni didžiausių Anglijos protų.

Mes žiūrėjome į kieme besideginančių studentų grupę, o mano palydovas skundėsi, kaip jam sunku susitaikyti su kolegų studentų panieka Didžiajai Britanijai – jos istorijai, kultūrai ir žmonėms.

Jis teigė, kad jų galvose nuo pat įžengimo į mokymo įstaigą akimirkos įsitvirtina idiotiški britų elito kairuoliški prietarai, o studijų metais jiems net nekyla pagunda jais abejoti. Jie išeina su visomis Oksbridžo išsilavinimo privilegijomis, pasiryžę įgytas žinias panaudoti tam, kad sugriautų tai, ką ankstesnės kartos taip sunkiai kūrė.

Jaunuolis man liūdnai pasakė, kad labai abejoja, ar Britanija išgyvens šią mokslinę panieką šalies pagrindams.

Didžiosios Britanijos tragediją neabejotinai atidžiai stebi visa Europa, ypač šalys, susiduriančios su tomis pačiomis problemomis – migracija, nusikalstamumu ir nacionalinio identiteto erozija. Netgi šiek tiek nustebino tai, kad pirmosios rimtos su migracija susijusios rasinės riaušės kilo ne Prancūzijoje ar Vokietijoje, o Didžiojoje Britanijoje.

Tačiau šiandienos įvykiai Jungtinėje Karalystėje rytoj neabejotinai pasikartos keliose kitose žemyninės Europos šalyse. Galime drąsiai tikėtis, kad jų vyriausybės reaguos taip pat, niekindamos žodžio laisvę ir patriotizmą, kaip ir Didžiosios Britanijos.

Prisiminkite, kaip šių metų pradžioje Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Davoso pareigūnams teigė, kad pagrindinė problema Europoje šiandien yra „dezinformacija“.

Ne nekontroliuojama migracija, ne dėl jos kylantis nusikalstamumas, ne islamo ekstremizmas, o dezinformacija, kuriai Europos elitas neabejotinai priskiria ir skundus dėl visų šių bėdų. Briuselis ir kitos Europos sostinės atidžiai stebės, ar Starmerio metodai pasiteisins.

Vakarų Europos lyderiai ne vieninteliai stebi Britanijos vargus. Rytų Europos sostinės taip pat stebi besirutuliojančią dramą ir, be abejo, svarsto, kaip išvengti tokio paties likimo.

Praėjusį savaitgalį socialinius tinklus apskriejo vaizdo įrašas, kuriame Londono gatvės muzikantas stebėjosi Lenkijos gatvių saugumu. Visi žinome, kodėl Višegrado ketverto šalys – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija – yra tokios saugios ir stabilios: jose gyvena palyginti nedaug migrantų iš ne Europos šalių.

Lenkija priėmė apie milijoną karo pabėgėlių iš Ukrainos, tačiau dėl kultūrinių ir kalbinių priežasčių yra įsitikinusi, kad juos galima nesunkiai asimiliuoti. Čia, Budapešte, vis dažniau kalbama apie prancūzų, vokiečių ir kitų vakariečių persikėlimą. Tai europiečiai, kurie nori gyventi Europoje.

Lenkijoje apsigyvenę ukrainiečiai antroje kartoje kultūriškai nesiskirs nuo lenkų. Tai nepasiteisino su daugybe neeuropiečių migrantų. Tačiau jie niekur nedingo. Prancūzų filosofas Alainas Finkelkrautas, Paryžiuje gimęs žydų pabėgėlių sūnus, 2013 m. knygoje „Nelaiminga tapatybė“ rašė apie procesą, kurio metu prancūzai tampa svetimšaliais savo pačių žemėje:

„Vietiniai prancūzai prarado kultūrinio atskaitos taško statusą, nepakitusį ankstesniais imigracijos laikotarpiais. Jie nebeturi jokios įtakos. Kai interneto kavinė vadinasi Bled.com, o greta esanti užkandinė ar mėsinė (arba ir viena, ir kita) yra halal, senbuviai patiria nerimą keliantį tremties jausmą.

Matydami, kad vis daugiau tautiečių atsiverčia į islamą, jie užduoda sau klausimą, kur jie apskritai gyvena.

Jie niekur nepersikėlė – pasaulis aplink juos pasikeitė. Ar jie bijo užsieniečių? Ar jų širdys uždaros svetimšaliams? Ne – jie patys tapo svetimšaliais savo tėvynėje. Anksčiau jie buvo normos įsikūnijimas, o dabar jie atsidūrė nuošalyje.

Anksčiau jie buvo dauguma jiems pažįstamoje aplinkoje, o dabar jie yra mažuma šalyje, kurios nebekontroliuoja. Reaguodami į tai, daugelis jų išvyksta. Būtent todėl, kad nenori jaustis pažeidžiami, jie priešiškai nusiteikę prieš naujų gyvenamųjų namų kvartalų statybą ten, kur jie nusprendžia įsikurti. Kuo didesnė imigracija, tuo didesnis susiskaldymas“.

Būtent tai turima omenyje, kai kalbama apie Anglijos „puvimą“. Mano aukšto rango draugas, dėl kurio kultūrinio konservatyvumo kolegų akyse jis tapo savo klasės išdaviku, vis labiau abejoja, ar jo bendrapiliečiai gali apginti savo teisę egzistuoti kaip atskira, istoriškai nenutrūkstanti tauta apibrėžtoje teritorijoje.

Jis yra patriotas, pats pasiruošęs eiti į dugną su laivu, jei iki to prieitų, bet pirmą kartą pagalvojo, kad jo vaikams, baltiesiems anglams, būtų geriau gyventi kitoje šalyje.

Galų gale, kodėl gi ne? Jei anglai bus paversti neturinčia teisių mažuma – iš esmės priklausoma nuo priešiškos, antikrikščioniškos daugumos (ir pasaulietinės, ir islamiškos) malonės, kokia priežastis pasilikti, jei galima išvykti?

O tie, kurie pasiliks – nes neturi nei noro, nei lėšų emigruoti – kaip tada jie gali gyventi kaip nepriklausoma tauta? Juos niekina jų pačių elitas – tiek, kad griebiasi žiniasklaidos, kultūros ir viešosios nuomonės spaudimo, kad įskiepytų gėdą jų vaikams savo šalimi.

Anglija visada bus, jei tik bus anglai. O anglai egzistuos tik tada, jei jie norės įtvirtinti savo, kaip tautos, tapatybę. O tam reikia, kad „angliškumas“ jiems būtų ne mažiau svarbus nei jų protėviams.

Ar tai pavyks? Toks klausimas pirmą kartą kyla nuo tada, kai X a. iš anglosaksų genčių chaoso iškilo anglai kaip vieninga tauta.

Rodas Dreheris – amerikiečių žurnalistas, rašantis apie politiką, kultūrą, religiją ir tarptautinius santykius. Jis yra kelių knygų autorius, įskaitant bestselerius „Benedikto pasirinkimas“ (2017) ir „Gyventi ne melu“ (2020), išverstus į daugiau nei dešimtį kalbų. Dunojaus instituto tinklo projekto Budapešte, kur ir gyvena, direktorius.

infa.lt: turbūt netruks nė dešimties metų, kai tokį straipsnį bus galima rašyti ir apie Lietuvą.