Ar egzistuoja gerovės valstybės Rytų Azijoje?

Nagrinėjant gerovės valstybės idėjos raidą, mokslinėje literatūroje, o ir žiniasklaidoje dažniausiai dėmesys kreipiamas į Šiaurės Europos valstybes, jų socialinės politikos ir viešųjų paslaugų teikimo specifiką. Švedijos ir kitų socialdemokratų partijų valdomų šalių atvejai dažnai minimi kaip pavyzdiniai.

. Visgi, atsižvelgiant į XXI amžiaus ekonominius, socialinius ir kultūrinius iššūkius, būtina vertinti ir kituose geografiniuose – kultūriniuose kontekstuose pasiteisinusius modelius ir gerovės valstybės idėjos užtikrinimo priemones. Vis dažniau moksliniame diskurse dėmesys kreipiamas į Rytų Azijos gerovės valstybės, jų modelių specifiką ir principus. Iki 1990 metų net buvo svarstoma, ar Rytų ir Pietryčių Azijos gerovės valstybių modeliai negalėtų būti pritaikomi Vakarų demokratinėse valstybėse, taip pat - ar Rytų Azijos regione gerovės valstybės idėjos jau yra institucionalizuotos, bei kokie yra jų esminiai ekonominiai ir instituciniai skirtumai demokratinių ir autoritarinių politinių sistemų kontekste.

Nors būtina pažymėti, kad mokslininkai vis dar abejoja, ar galima išskirti vientisus Rytų ir Pietryčių Azijos gerovės valstybės modelius, ir tam stokojama empirinių įrodymų, dažnai jie yra vertinami labiau kaip „idealieji tipai“. Tokios diskusijos vyksta pabrėžiant, kad gali būti, jog Rytų Azijos valstybių reformos jau juda europinių gerovės valstybių link. Kita vertus, Rytų ir Pietryčių gerovės valstybės pasižymi mažesniu perskirstomuoju pobūdžiu nei Vakarų šalys.

Taip, pavyzdžiui, Singapūro Centrinis Aprūpinimo Fondas nepasižymi perskirstomuoju pobūdžiu tarp kartų, tačiau yra puikus valstybinio kaupiamojo draudimo pavyzdys, o Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Taivane egzistuojantis perskirstymas tarp įvairių pajamų grupių nepakeičia to fakto, kad turtingesniesiems atitenka didesnioji socialinių išmokų dalis.

Rytų Azijos gerovės valstybės idėjos dažniausiai siejamos su tokiomis valstybėmis, kaip Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Hong Kongas. Atliekami tyrimai ir siekiant išsiaiškinti Pietryčių Azijos gerovės valstybių raidą, išskiriant tokias šalis kaip Tailandas, Malaizija, Indonezija, Filipinai, Laosas ar Kambodža. Šie modeliai nėra statiškoje būsenoje, juos veikia įvairūs veiksniai, pvz. ekonominė recesija, politinių partijų kaita,  demografinės struktūros pokyčiai. Vertinant dažnai prieštaraujančius įrodymus ir idėjas, mokslininkai mėgina atsakyti į klausimą, ar egzistuoja konkrečiai įgyvendinami šių šalių gerovės valstybės modeliai. Kai kurie autoriai pažymi, kad  Rytų Azijos gerovės valstybių specifika gali būti aiškinama kultūriniais veiksniais, pirmiausiai - stipria konfucionizmo tradicija. Nors konfucionizmas dažnai būdavo aiškinamas kaip ekonominės pažangos trikdis, dabar vis dažniau pripažįstama, kad tai yra pozityvi istorinė ir išskirtinumą sukurianti jėga, siejama su stipriais šeimyniniais ryšiais, paternalizmu, išsilavinimo poreikiu, socialine harmonija, disciplina ir darbo etika. Rytų Azijos gerovės valstybėms būdingi ir kiti bruožai: jos gali būti vertinamos kaip produktyvistinės, neskiriančios didelių biudžeto lėšų ir ganėtinai statiškos.

Rytų Azijos gerovės valstybių produktyvizmas dažnai vertinamas išskiriant edukacijos, sveikatos sistemos ir šeimos politikos dimensijas. Siekdamos greito ekonominio augimo, Rytų Azijos gerovės valstybės privalėjo skirti resursus labai produktyvioms veikloms – dėl to valstybinių institucijų vaidmuo teikiant gerovės paslaugas buvo sumažintas ir perleistas nevyriausybinėms organizacijoms bei privačiam sektoriui. Ši tendencija gali būti aiškinama ir neoliberalizmo idėjų sklaida. Gerovės valstybės idėjų įgyvendinimo požiūriu Rytų Azijos patirtis yra reikšminga ir dėl to, kad dėl globalizacijos jos neišvengiamai buvo veikiamos neoliberalizmo ideologijos bei jos paskatintų viešojo valdymo modernizavimo reformų, kaip, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje.  Bendriausia prasme Rytų Azijos gerovės valstybių tipas yra panašus į liberalųjį tipą su įvairiomis gerovės valstybės struktūromis. Rytų Azijos valstybių kontekste galima išskirti ir „vystymosi gerovės“ (angl. „developmental welfare“) modelį, kuriame vardan ekonominės pažangos ilgą laiką buvo aukojama socialinė ir aplinkosauginė pažanga.  Ekonominis vystymasis šiose šalyse tapo savitiksliu, ilgą laiką nesprendžiant socialinių ir aplinkosauginių problemų - geriausiu atveju buvo atsižvelgiama į socialinius reikalus tik tada, jeigu jie padėdavo prisidėti prie ekonominio augimo.

Galima teigti, kad atitinkamo gerovės valstybės modelio kūrimas Azijoje yra itin susijęs su politinio valdymo sistema, visuomenės socialine sandara ir kultūra, kuri suponuoja esminius gerovės valstybės bruožus. Nepaisant tam tikro „produktyvistinio“ ir „vystymosi gerovės“ modelių skirtumo,  jais siekiama, kad socialinė politika prisidėtų prie ekonominio vystymosį, ir kurtųsi mažos bei lanksčios gerovės valstybės. Šiais atvejais gerovės politika turi dvigubą tikslą – numalšinti potencialią politinę opoziciją, ir tiesiogiai palaikyti ekonominį vystymąsi, pavyzdžiui, pasiūlant gerai parengtą viešojo švietimo sistemose darbo jėgą. Tačiau tiktai pagrindinių šakų darbuotojai buvo įtraukti į ribotas įmokines socialinio saugumo sistemas. Tokia istorija apėmė ankstyvesnius vystymosi atvejus Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Taivane. Vertinant produktyvistinio modelio raišką, galima pastebėti, kad šiuolaikiniuose Rytų Azijos gerovės valstybių modeliuose tuo pačiu metu egzistuoja ir „priklausomybės nuo tako“, ir jo „lūžio“ variantai, o jų produktyvistinė prigimtis yra susilpnėjusi.

Ši tendencija yra labiau matoma Pietų Korėjoje, kuri sėkmingai transformavosi į gerovės valstybę, tačiau mažiau matoma Japonijoje ir Kinijoje. Nors Rytų Azijos gerovės valstybių stiprybė yra ekonominis augimas,  tačiau per kelis pastaruosius dešimtmečius čia buvo įvedama šiek tiek ir į perskirstomąją gerovę orientuota ideologija ir praktika. Vis tiktai, šių gerovės valstybių skiriamų lėšų ir personalo kaštai buvo ir išlieka nedideli. Rytų Azijos gerovės valstybės stengiasi sukurti tokią gerovės aplinką, kurioje viešojo sektoriaus organizuoti apsauginiai tinklai būtų silpni, nes taip mėginama paskatinti darbo ir disciplinos kultūrą. Šiose valstybėse išnaudojami bendruomeniniai, verslo organizacijų, grupių ir šeimos teikiami pranašumai. Pavyzdžiui, Pietų Korėja ir Taivanas po II-ojo pasaulinio karo pasirinko labai panašią vystymosi kryptį. Šios šalys siekė modernizacijos, socialinių transformacijų, o vėliau - ir politinės demokratizacijos, kurios sąlygojo reikšmingą socialinės politikos pažangą. Prie šių valstybių dar būtina priskirti ir Japoniją.

Galima pritarti nuomonei, kad Rytų Azijos valstybės yra puikūs „vystymosi gerovės“ modelio pavyzdžiai, kurių rezultatai buvo pasiekti, įgyvendinant valstybines makroekonominio planavimo ir intervencijos priemones, pabrėžiant sparčią industrializaciją ir technologizaciją. Tačiau kai kuriose iš šių valstybių galima aptikti ir labiau autoritariniais bruožais pasižyminčias valdymo sistemas, kuriomis irgi buvo siekiama paskatinti ekonominį augimą, kaip, pavyzdžiui, buvo Kinijoje, ar pusiau autoritariniame Singapūre. Pietų Korėja irgi pasižymėjo autoritarinėmis tendencijomis, bet maždaug nuo 1987 metų pasirinko demokratizacijos kelią. Manoma, kad būtent spartus Kinijos valstybės ekonominis augimas turėjo reikšmingą poveikį minėtų valstybių raidai. Bet kokiu atveju, „vystymosi gerovės“ modelio bruožai neatsiejami nuo valstybės institucijų ir biurokratų bei spartaus ekonominio augimo. Analizuojant gerovės valstybės politikos reformas, pastebimi panašumai Singapūre, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Hong Konge, ypač dėl socialinių išlaidų - kaip reakcijos į kintančias demografines ir ekonomines aplinkybes.

Nepaisant tam tikrų socialinių pasiekimų, Rytų Azijos gerovės valstybių modeliai neišvengia ir kritikos. Svarbus šeimos vaidmuo turi rimtas pasekmes santykiams tarp lyčių ir moterų padėčiai. Modelis labai stipriai remiasi moterų vaidmeniu, kaip svarbiausiu teikiant paramą, o tai, kartu su moterų dalyvavimu darbo rinkoje, labai padidina joms atitenkantį krūvį. Tokios gerovės sistemos skatina socialinę-ekonominę nelygybę. Silpnesni, pažeidžiami ir neturtingi asmenys šiose sistemose yra stigmatizuojami. Gerovės politika minimose šalyse atspindėjo konservatyvaus dominavimo politinę logiką ir/arba autoritarines institucijas, kurios buvo įkurtos ant šio pagrindo, ir juo rėmėsi.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder