Architektas Romas Gailius: Klaipėdoje apie architektūrą užsimenama tik kaip apie “trečią brolį Joną”

Istoriškai labai nedidelis laiko tarpsnis, tik geri 100 metų, bet požiūris į miestą, naujai kuriamus pastatus, ypač pramonės, paslaugų paskirties, iš esmės pasikeitė. 

Nors… iš dalies suprantama. 

Per tą, praėjusį šimtmetį, tiek Valstybėje, tiek miesto raidoje įvyko daug tektoninių transformacijų. Ir Mėmelį kūrusiu neliko... atvykėlių galvose planai buvo kiti. 

Kita vertus – ir vartojimo mados, poreikiai, technologijos, medžiagos…, bet ar tik tai? 

Nes, ir kaip paaiškinti, kad nauja architektūra ir urbanistika, miestų planavimas Valstybėje nebėra laikoma kultūros dalimi (net „globoja“ ne Kultūros ministerija, o Aplinkos - lyg kažkokį interesų grupių, atseit aplinkos, reglamentuotą priedą).

O  ir mieste, tiek prisistatantys miesto kultūrininkais, tiek politikai apie architektūrą užsimena kaip apie “trečią brolį Joną”. 

Na, nebent garsiau kai reikia “gaisrus gesinti” ir/ar EU benuplaukiančias projektines investicijas gelbėti.

Net miesto politiniame - “kultūros, švietimo ir sporto komitete” visais nepriklausomybės laikais nei architekto, nei urbanisto ir su galingiausiu žiburių nerasi. 

Jau nekalbant apie tai, kad iš esmės nesprendžiamos ir susikaupusių šios srities problemų mastas mieste. Ir, jei vadovautis sveika logika, lyg ji sakytų, kad - senai mieste derėtų turėti miesto urbanistikos ir architektūros komitetą. Ir Klaipėda, kiek tenka iš kolegų girdėti, Valstybėje jokia išimtis.

Bet, a kam šiandien tai rūpi… ir aš, šį kart, visai ne apie tai …prisikaupė ir išsprūdo.

…šį saulėtą gegužės penktadienį LASKAO pasižvalgė po naujai kuriamą objektą.  O jei  tiksliau - po baigiamą antram gyvenimui prikelti buvusio spirito - alaus gamyklos komplekso dalį (anksčiau vadinosi „Spirito - alaus gamyklos statinių komplekso spirito varykla“) Šaulių g. 25, Klaipėdoje.

Statytas jis 1890 m. ir turėjo „Bohemijos“ pavadinimą. 

Bravorą 1890 m. valdė akcinė bendrovė, Mėmelyje gaminusi Bohemijos alų. Įsivaizduojat- Mėmelio Bohemijos alus. A kas paragaut nenorėtų! 

Po 1921 m. įmonė rekonstruota, pradėta vadinti „Jungtiniu spirito ir alaus bravoru“. Ši gamykla anuomet buvo miesto pakrašty, dabar jau įsispraudusi tarp dabartinių H. Manto ir Šaulių gatvių.

Dosje : „...Išlikusi alaus daryklos pastato dalis - netaisyklingo stačiakampio plano, keturių aukštų, raudonų plytų mūro su masyviu raudonų plytų kaminu raudonų plytų mūro. 

Jos Šaulių g. pagrindinis fasadas paįvairintas raudonų plytų mūro mentėmis, reljefiniais dviejų ar trijų pakopų „dantukų“ karnizais, segmentinėmis plytų mūro sąramomis, virš pastato tūrio iškylantis kaminas, dekoruotas „dantukų“ motyvu, o medinio stogo konstrukcijų gegnės-drožinėti gegnių galai... ir t.t..“

Nauja paskirtis – dalyje komplekso jau dirba šiems laikams madinga funkcija-grožio, odontologijos klinikos, draudimo brokeris, svečių namai. Dalyje patalpų galvojama – gal bus restoranas, apartamentai ar pan.. 

Gaila, kad atkuriamose sienose, tūriuose neliko buvusio bravoro funkcijos priminimo ar/ ir ženklų, bet...
...džiaugiuosi, kad dar kažkam užtenka drąsos su tokiais objektais žengti į procedūrų ir derinimo džiungles, kad dar kažkas aplamai turi noro ir kažkam kyla rankos tokius objektus mieste „prikelti“ naujam gyvenimui. 

Jei būtų mano valia, Gintautas Paluckas, tokių istorinių objektų kūrėjams ne trupinčiau savivaldybių paramos trupinius ar postringaučiau apie NT mokęsčio naujas „geras grindis“, o  tokius atkūrinėtojus atleisčiau nuo visokių pė-vė-emų ir kt. mokęsčių minimum nors 10 metų – tik atkūrinėkite, stiprinkite Valstybės pamatus- Kultūrą. 

Ir tuo pat Valstybės piliečių patriotizmą.

Dėkui kolegei Snieguolei S. už ekskursiją. 

Kolegės Margaritos R. 2007 m. ir šios dienos mano foto.