Artūras Žalys: Ar Čiurlioniui rūpėjo Kultūros ministras?

Lyg ir mūsų visuomenės šviesuliai. Žmonės, kurie pretenduoja tapti mūsų kultūros flagmanais. Pavyzdžiais jaunimui ir senimui.

Nuo tos akimirkos, kada buvo įvardinta prtendento į Kultūros ministrus pavardė, prasidėjo tarsi žiurkių lenktynės- kas išmaniau, „kiečiau“ ar skambiau socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje pasityčios iš debiutanto.

Kas čia per nauja sporto rūšis yra atsiradusi Lietuvoje? Pagal savo paplitimo laipsnį užsiėmimas „išniekink politiką“ Lietuvoje gal jau lenkia krepšinį?

Save vadinantys „kultūros bendruomenės atstovais“ susirinko į Daukanto aikštę išreikšti savo pasipiktinimo.

Šiaip, demokratijoje protestuoti prieš valdžią yra visiškai normali būsena. Tačiau, taip ir neišgirdau iš susirinkusių „atstovų“ ką jie atstovauja? 

Jeigu kultūros bendruomenę, tai kas juos kur ir kada išrinko? Kas juos paskyrė? 

Kas suteikė įgaliojimus „atstovams“ atstovauti visą kultūros bendruomenę? Matyt, kad niekas.

Sprendžiant iš tai, kas susirinko į piketą, greičiausiai „kultūros bendruomenės atstovai“ atstovavo save. O kalbant dar konkrečiau- įvairius valstybės biudžeto finansuojamus kultūros projektus, kuriose yra numatyti ir honorarai konkretiems žmonėms.

Visada galvojau, kad tikram menui valdžios nereikia. Tikram menui valdžia net trukdo. Meno pasaulis yra per daug laisvas, kad jį varžytų kažkokie valdžios kanonai. 

Tikram kuriančiam menininkui Kultūros ministerija galite nors tuoj pat uždaryti. Jam visiškai nesvarbu kur ji yra, ką ji veikia, o juolab koks ponas jai vadovauja. 

Ar genialiam Čiurlioniui rūpėjo kas bus Kultūros ministras? Tiesa sakant, kai jis kūrė savo šedevrus dar nebuvo nei Lietuvos valstybės, nei juo labiau Lietuvos kultūros ministerijos ar ministro. 

Ir tai nesutrukdė atsirasti „Karalių pasakai“.

Šioje šviesoje garsiai skambantis „kultūros atstovų“ gąsdinimas, kad naujas ministras sugriaus Lietuvos kultūrą yra bevertis. 

Kaip jis ją gali sugriauti? Ar prie Biručio jūs aplankė mūza ir jūs tapėte su polėkiu, o prie Adomavičiaus jus apims kūrybinė tuštuma? 

Ar prie ankstesnių ministrų jūsų galvose skambėjo tobulos natos, o prie šio ministro apims kūrybinės kančios? 

Jeigu aš esu kuriantis menininkas ir bandantis žmonėms perteikti savo idėjas, tai koks man skirtumas kas vadovauja Kultūros ministerijai? 

Koks man skirtumas ar iš viso yra tokia ministerija? 

Joks ministras, kad ir koks monstras jis bebūtų, negali sugriauti kūrybos. Negali pakenkti kultūros sklaidai plačiaja prasme. 

Tada belieka tik siauroji prasmė- valstybės biudžeto užsakymai. 

Ar nėra taip, kad „audrą stiklinėje“ kelia tie, kurie „prisisiurbę“ prie esamos tvarkos pinigų ir bijo jų netekti? Tokiems „kultūros bendruomenės atstovams“, jokie pasikeitimai nereikalingi. 

Jiems reikia patogaus stabilumo. Bet prie ko čia kultūra? Kodėl prisidengiant skambiais lozungais yra rūpinamasi pirmiausiai savo kišenėmis? 

Tokiems biudžeto pinigų įsisavintojams bet koks pokytis asocijuojasi su kultūros būklės pablogėjimu. Bet iš tikrųjų tai yra tik jų asmeninės būklės pablogėjimas. 

Ką parodė ši naujo ministro inkvizicija? Pirmiausiai, kad kultūros lauko žaidėjai, bent jau kai kurie, serga susireikšminimo liga. 

Jie save sutapatina su visa valstybės kultūra. 

Dar blogiau, kad jų pasirinktos raiškos priemonės, naudojamos ministro atžvilgiu, kuris dar net neatėjo į darbą, neturi nieko bendra su vidinės žmogiškos kultūros elementais.

Ir jau visai blogai, kad Lietuvoje kultūra ir menas tampa „biudžetiniais“. 

Kad viskas susiveda į valstybės biudžeto užsakymus ir kas prie tų užsakymų pribėgs pirmas.

Kad svarbiausiu Lietuvos kultūros klausimu tampa: kas turi vadovauti Kultūros ministerijai?

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.