Kažką statyti statyti ir niekaip nepastatyti. Kažkokia nauja mūsų valstybės genetika. Net valstybę atkūrėme greičiau, negu kažką sugebame joje sutvarkyti ir pastatyti.
Per 35 metus tapome nerangūs. Prisikūrėme tvarkų, taisyklių, reglamentų, kuriuos saugo ir prižiūri daugybė įvairiausių prievaizdų. Susikūrėme tokius painius biurokratinius labirintus iš kurių patys nebegalime išeiti. Tada ir atsiranda duobės, kaip mūsų kvailybės iliustracija.
Miesto vadovai po ilgų metų pagaliau išjudino Atgimimo aikštės sutvarkymo darbus. Net sunku patikėti, kad pirmos diskusijos apie Atgimimo aikštės sutvarkymą prasidėjo tada, kai Fidelis Kastro valdė Kubą, o Arvydas Sabonis dar žaidė Žalgiryje.
Vėliau sekė gausybė posėdžių ir svarstymų komitetuose ir komisijose, balsavimai miesto taryboje, klaipėdiečių apklausos, projektų rengimai ir rangovų konkursai, kol pagaliau atsirado judesys.
Ir staiga, stop. Iškasus duobę paaiškėjo, kad ji pilna istorijos mums paliktų sprogmenų. Tada ir pasirodė valstybinių struktūrų neįgalumas.
Miesto meras pasibeldė į gausybę valdiškų durų, kol sulaukė atsakymo, kad sava krašto gynybos pajėgos neturi laiko, nes sprogmenis išiminėja kitose valstybėse.
Saugo kitų valstybių žmonių saugumą, na o klaipėdiečiai, iš kurių mokesčių ta krašto gynyba ir išsilaiko, niekur nedings, palauks metus kitus.
Kažkokia fantasmagorija. Mieste toliau vyksta gyvenimas, šalia duobės važinėja žmonių pilni autobusai, vaikšto vaikai ir suaugę, o už kelių metrų, duobėje guli didžiulis kiekis karo sprogmenų.
Kai vis gi, miesto vadovybė rado sprendimus ir paaiškėjo, kad netrukus Atgimimo duobė bus išminuota ir tęsis aikštės rekonstrukcijos darbai, sujudo paveldo saugotojai.
Jie ėmė reikalauti stabdyti darbus ir tęsti archeologinius tyrimus.
Nei kiek tyrimai truks, nei kas bus daroma su atkastais senovinių pastatų pamatais ar kitais radiniais, nei kas finansuos darbus, paveldo sergėtojai neskuba pasakyti.
Gal ir nežino. Bet būtų tragedija, jeigu miesto centrinė aikštė virstų ilgamete dykra, kaip, kad buvo atsitikę su sklypu priešais buvusį „Baltijos“ kino teatrą ar teritorija netoli Parodų rūmų.
Aš labai palaikau miesto istorijos paieškas, bet tuo pačiu linkiu, kad mes išmoktumėme Klaipėdos praeitį derinti su dabartimi ir miesto bendruomenės šiuolaikiniais poreikiais.
Yra dar mieste personų, kurie gyvenime patys nieko nesukūrė ir nepadarė, bet būna baisiai nepatenkinti, kai kiti ką nors daro.
Ir tą savo nepasitenkinimą reiškia viešai, piktindamiesi ir įtardami visur klastą bei naudą kitiems.
Štai, jie garsiai rėkia, kad po sutvarkyta Atgimimo aikšte numatyta įrengti parkavimo požeminė aikštelė bus naudinga ponui verslininkui iš viešbučio.
Bet jie niekada nepasakys, kad ši aikštelė bus naudinga ir Artūrui Žaliui, nes jis atvažiuos į centrą ir ten parkuos automobilį.
Ir gal net bus naudinga gerbiamai poniai Ninai Puteikienei, kuri ten saugiai pastatys savo automobilį, atvažiavusi į Muzikinio teatro operą.
Kam gerą istoriją gadinti tikrais faktais?
Todėl etatiniai burbėtojai niekada nepasakys, kad tokį Atgimimo aikštės projektą su požeminiu parkavimu išsirinko patys klaipėdiečiai, balsuodami visuotinėje miestiečių apklausoje.
Jie nepasakys ir tai, kad tokiam projektui pritarė miesto taryba.
Pagaliau, jiems visiškai nenaudinga pripažinti faktą, kad šios aikštelės operatorė bus pati savivaldybė ir kad ji tarnaus miestiečių ir jų svečių poreikiams.
Kažkaip norisi palinkėti mažiau pavydo ir šaršalo mūsų bendruomenei. Mažiau destrukcijos. Tiesiog leisti savivaldybės administracijai tęsti suplanuotus darbus ir sutvarkyti visai Klaipėdai svarbią vietą.
Čia, kaip tame, klasika tapusiame reklaminiame šūkyje: klaipėdiečiai nusipelnė tikrai daugiau, negu duobės savo miesto širdyje.
Prašau, leiskite Atgimimo aikštei pagaliau atgimti!
Taip pat skaitykite
