Juk nebepatirsiu nei to džiaugsmo, nei tos didybės ir tos gaivos akyse, tų ašarų. Ir tos trykšte tryškusios iš visų Lietuvos sielų ir užkampių jėgos, kuri pagavo visam gyvenimui.
Laisvės jėga sprogdino sielą ir kūną.
Tais 1988/1989 metais nemokėjau vaikščioti - tik bėgau.
Atgimimo metai nepakartojami, taip, laisvės, to švariausio vėjo, nebepagausi.
Laisvės vardan pakilome, laisvę laimėjome — ko mums daugiau? Gyvenkime — gyvenimo, ne istorijų mums reikėjo. Lietuvos reikėjo.
Apie valdžios rūmus galvojo nedaugelis, beveik visi — apie gyvenimą laisvoje Lietuvos valstybėje.
Aš buvau su dauguma. Buvome pasišovę pastatyti tokius laisvo gyvenimo bokštus, taip įtvirtinti valstybę, kad ji nebenugriūtų.
Koks šventas naivumas mus valdė!
Atrodė, kad Sąjūdžio energijos reikia tik svetimai valdžiai už miško ir griovio numesti. O tada Lietuva tai stasis, tai vietą po saule užims, lygiateisių tautų šeimoje.
Ir tikrai, sąjūdinė laisvės energija pasiekė savo.
Koks šventas naivumas mus valdė!
Nes tada ... prasidėjo tos laisvės energijos konvertavimas į valdžią, valiutą, į HEDONIZMĄ ir bėgimą į užsienius.
Jeigu jaunimas dabar nė girdėti nenori -- nedėkingieji! -- apie SĄJŪDĮ, tai todėl, kad:
a) jį privatizavo viena partija ir jo vardu padarė jūrą nusikaltimų Lietuvos gyvybei;
b) hedonizmas, malonumų kultas pakeitė meilę.
Meilę ne tik Tėvynei, bet ir gyvybei. Smaginamasi tik sau. Todėl nebegimdoma, todėl tradicinė trijų/keturių vaikų šeima nei geidžiama, nei matoma, nei Lietuvos valstybės remiama.
Savižudžių valstybės.
Kol kas tiek šio 36 gimtadienio proga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą