Paprastai užmigti lengviau pavyksta prieš tai atsikėlus ir perkėlus rašinį į kompą, negu tiesiog mėginant užmiršti. Todėl dažniausiai taip ir pasielgiu. Šitaip yra radęsi dauguma mano publicistinių rašinių, kurie kitaip iš viso neatsirastų.
Nes dieną tokiems dalykams aš neturiu nei laiko, nei jėgų. Šią naktį (2025.12.08), maždaug tarp 3 ir 4 valandos, kaip tik šitaip radosi ir šis.
Žinoma, iš ryto aš jį darsyk perskaičiau ir, kaip visada, šiek tiek paredagavau (profesinis įprotis).
Štai jis, ir daugiau nenoriu apie tai galvoti.
Jeigu šis judėjimas būtų už Tėvynę, aš šliaužte šliaužčiau, ropote ropočiau reumato susuktais sąnariais į jūsų mitingus, spindinčiomis nuo džiaugsmo ašarų akimis. Žinoma, už Tėvynę, – sakysite jūs, – už ką gi dar?!
Už šikinę – ne už Tėvynę.
Jeigu sukiltumėt už Tėvynę, tai vienas pirmųjų reikalavimų Seimui būtų pašalinti iš lietuviško paso „tris raideles“ ir priimti vadinamąją latvišką asmenvardžių rašybos valstybės dokumentuose tvarką (pirmame puslapyje – lietuviškai, antrame – kad ir kokiais „originaliais“ rašmenimis, kad ir tibetietiškai).
Priminsiu: už ją buvo surinkta per 70000 Lietuvos piliečių parašų, bet išdavikų užvaldytas Seimas pasiūlymo net nesvarstė.
Žinoma, sukilus už Tėvynę, kiltų daugiau svarbių reikalavimų, tarp jų – ir reikalavimas grąžinti laisvą žodį į LRT, kitados buvusį Lietuvos radiją ir televiziją, kuriame jis buvo išprievartautas ir užčiauptas iškart po Garliavos susidorojimo.
Tuomet buvo išvaikyti geriausi žurnalistai, uždavinėję „per daug klausimų“, ir jų vieton pasodinti sukalbamesni, kurie „neklausinėja, ko nereikia“.
Šitie dabar pirmi šaukia „už laisvą žodį“.
Taip pat turėtų kilti reikalavimas, kad Lietuvos televizija būtų matoma, kad Lietuvos radijo lietuviškas žodis būtų laisvai girdimas visoje Lietuvoje, visuose jos pakraščiuose, kur dabar jis priverstinai nutildytas ir išdavikiškai pakeistas svetimų valstybių radijais ir televizijomis svetimomis kalbomis.
Tarp reikalavimų būtų prisiminti ir nelietuviškai rašomi, iškraipyti Lietuvos vietovardžiai, ir „pliažas“ Lukiškių aikštėje – XIX a. sukilėlių nužudymo vietoje, ir Lietuvai mirtį nešanti nežabota migracija (pirma – trečdalio lietuvių iškeldinimas svetur, paskui – svetimtaučių kolonistų įkeldinimas jų vieton), ir daugelis kitų žingsnių, kuriais vienu po kito valdžią užėmę Tėvynės priešai bei išdavikai tolydžio ją paniekina ir žudo.
O, tai būtų tikras sujudimas, tikras Sąjūdis, išsiilgtas tautos Sukilimas vėl po trisdešimt metų, kurio užsiverkusi laukia mano širdis!
Bet kai už šikinę, tai nieko ir neišeis, kaip tik dar giliau į ją, motulę, sulįsti.
Autorius yra mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą