Petras Cvirka

Darius Kuolys: Suabejojimas bolševikinėmis vertybėmis, kuris prasikiša Petro Cvirkos užrašų knygutėje

(3)

Darius Kuolys savo asmeninėje feisbuko paskyroje pacitavo kelias ištraukas iš 1947-aisiais Petro Cvirkos rašyto romano ir svarstė, kas pastūmėjo rašytoją imtis taip aštrios ir pavojingos temos:

Iš 1947-aisiais Petro Cvirkos rašyto romano "Upė negrįžta":

"Miestelio aikštėj suveža lavonus. Suguldo. Ir Julius Reišys. Ant jo rankogalio lietuviškas ženklas.
[...]
Ir taip graudu, kai pagalvoji: nė pakasynų žmoniškų, kapo niekas nesužinos...

Elziutė man sako: "Neraudok, mama, pamatysi, susirinksim mes visų kankinių kaulus, iš pelkių, iš girių surinksim ir palaidosim gražiai, kai bus laisva Lietuva.

Visus jų kapelius mes, lietuvaitės, gėlėm nubarstysim."
[...]
Klebonas tebevaikščiojo verandoje, susirūpinęs naujai ginkluojamais būriais, naujais viršininkais - partorgais, komsorgais, kurie vis dažniau čia lankėsi, zujo...

Jis nekentė naujų valdžios žmonių, jų šiurkščių sprendimų, jų kalbų, jų kėsinimosi į dvasinę žmonių ramybę, į krikščionišką taiką ir Dievą.

Klebonas norėjo gyventi taikoje su visais, mažais ir dideliais, skurdžiais ir turtingais, ir dabar Dievo taika buvo pažeidžiama, amžiais nusistovėjusi žmonių tvarka ardoma...
[...]
Mokytojo, Ramono draugo konfliktas su juo, t. y. Ramonu [pagrindiniu romano veikėju - tėviškėn sugrįžusiu sovietų karininku, įsimylėjusiu partizanų Reišių seserį Adą]. Balius. Įsigeria.

Mokytojas pradeda dainuot "Lietuva tėvynė mūsų".

Jis erzina Ramoną, paskum pradeda verkt ir galų gale apšaukia Ramoną išdaviku Lietuvos.
[...]
Mokytojo mintys apie Lietuvą. "Rusijai lengviau, rusams buvo priimt revoliuciją dėl to, kad ją darė rusai, kad tai buvo ir tautinis dalykas, o mažoms tautoms ji neša ir nutautimo, didelės tautos įtakos baimę..." Mintys tos sudomina [sudrebina? - paties P. Cvirkos įrašas pieštuku] Ramoną..."

[LLTI F 5-772; F 83-9; Petras Cvirka, "Raštai", t. XII, vyr. redaktorius Antanas Venclova, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 160-161, 173, 175-176.]

Organizatorių nuotr.

Bičiulis Virginijus Gasiliūnas, daug metų prižiūrintis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvą, vis dudendavo: "visi dėl Cvirkos kaunasi, bet niekas jo neskaito".

Tad ir prisėdau vakar institute prie Petro Cvirkos pradėto ir nebaigto romano autorinio mašinraščio - paties autoriaus ir redaktorių braukyto ir perbraukyto.

Sulyginau su 1956 metais Cvirkos "Raštų" XII tome publikuotu tekstu: ogi, pasinaudojus Chruščiovo "atšilimu", paskelbtas visas mašinraščio tekstas - skliaustuose atkurtos ir išbrauktos vietos.

Organizatorių nuotr.

Virgis priminė ir kadaise išeivijos spaudoje paskelbtą Jono Aisčio straipsnį su šio Cvirkos teksto aptarimu.

Susiradome 1959 metų trečiame "Aidų" numeryje išspausdintą Aisčio apžvalgą "Okupuotosios Lietuvos literatūra".

Jonas Aistis rašo: "Petras Cvirka pats pirmas bus palietęs literatūroje partizaninį judėjimą. [...] Atrodo, kad ta tema bus Cvirką palietusi iki pačių jo sielos gelmių.

Jis buvo pasiruošiąs tam dalykui paskirti stambų veikalą, kurio fragmentai yra paskelbti XII-tame jo raštų tome.

Iš likusių nuotrupų, ypač iš autoriaus rankraštyje išbrauktų vietų galima spėti, kad tai galėjo būti tikrai didelis kūrinys. Sunku pasakyti, kas pastūmėjo Cvirką imtis taip aštrios ir pavojingos temos.

Neišjungiamas ir suabejojimas bolševikinėmis vertybėmis, kuris prasikiša vienoje kitoje jo užrašų knygutės vietoje."

Dėkui bičiuliui Virgiui!

O, kad toji tikrovė būtų tokia paprasta, kaip kartais norėtųsi, Remigijus Šimašius, Paule Kuzmickiene, Audronis Sokejas, Antanas Jonynas... :)

Petro Cvirkos nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus, o LLTI archyve pasidarytą rankraščio kopiją fotografavau pats.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder