Vilius Kavaliauskas: Visi tie, kurie su tokiu pasitenkinimu žudote laisvą spaudą, senatvėje labai gailėsitės

Dar didesnį puolimą neseniai teko atlaikyti dėstytojai Jolantai Mažylei taip pat po pasirodymo nesisteminėje žiniasklaidoje. Žurnalistas Vilius Kavaliauskas sako, kad tokie atvejai primena laikus, kai viskas buvo cenzūruojama.

Po to, kai studentai viešai pasipiktino dekano Š.Liekio pasirodymu laidoje, politologo ėmėsi ir VDU Etikos komisija. Nors užpultas jis buvo viešai, komisijos priimtas sprendimas - neviešinamas.

- Š.Liekis yra profesionalus politologas, bet puolimas, kurio jis sulaukė, rodo, kad net politologai negali išsakyti savo nuomonės, jeigu ji neatitinka valdžios pozicijos, nors tai ir yra politologo darbas? - „Vakaro žinios" paklausė žurnalisto Viliaus KAVALIAUSKO.

- Mane ši istorija pašiurpino. Pirmiausia, vieną skundą parašė studentai. Jie yra smalsūs žmonės, kurie turėtų žinoti viską, kas yra „nesušukuota". 

Universitetai yra mūsų ateities kalvės, ten ruošiame žmones, kurie kurs būsimą Lietuvą. Ir toje būsimoje Lietuvoje reikia labai drąsių minčių ir idėjų. Visos jos paprastai ir būna „nesušukuotos".

Prisimenu, kai studijavau žurnalistiką. Tai buvo 1968 metai. Tuo metu Čekoslovakijoje buvo pasiųsta kariuomenė numalšinti kitamintį. 

Atrodė, kad visa tai vyksta labai toli nuo mūsų. Buvau ką tik baigęs vidurinę mokyklą. Tėvai man buvo padovanoję kelionę traukiniu į Karpatus. 

Pamačiau, kaip traukiniai su tankais važiuoja į tą pusę. Mums niekas nesakė, kas ten vyksta. Ir tada aš pamačiau daugybę tankų...

Mūsų kursui fotografiją dėstė Rimantas Dichavičius. Jis kartą nusivedė mus į savo autorinę parodą, kuri vyko tuometiniuose Profsąjungų rūmuose. 

Jis taip įdomiai viską pasakojo, buvo toks įkvepiantis, kad visas mūsų kursas iš paprastų žurnalistų užsidegė būti fotografais. 

Po savaitės tą parodą uždarė. Nes kažkokie cenzoriai nusprendė. Štai kokiame istoriniame laikmetyje mes gyvenome.

Žemės ūkio ekonomiką mums dėstė Marijonas Grigorauskas. 1940 m. jis buvo žemės ūkio ministru pirmojoje okupacinėje vyriausybėje. 

Mums buvo taip smalsu, kaip tie rusai užėmė Lietuvą. 

Mes jį tiek kamantinėjome, kad jis išsigando, nubėgo pas dekaną ir pasakė, kad mums jis daugiau nedėstys, nes mes užduodame antitarybinius klausimus. Jis atsisakė dėstyti mums, nes buvome per daug smalsūs.

Kai dabar matau, kad studentai atsisako dėstytojo, nes jis pasakoja tai, ko nepasakoja kiti... 

Kas čia darosi su mūsų jaunimu? 

VDU studentai - gi neturi tų tarybinių tradicijų, jie turi būti kitokie. Juo labiau kad Š.Liekis yra labai išsilavinęs, daug žinantis jaunos kartos dėstytojas. Man keista, kad studentai atsisako žinių ir nori, jog jiems dėstytų šabloniškai.

Aš pats dėsčiau žurnalistiką studentams, džiaugiuosi jais, jie buvo smalsūs.

Kodėl dabar viskas kitaip ir kodėl atsiranda cenzūra ten, kur neturi būti jokios cenzūros? Studentai nebenori laisvų minčių, jie nori būti konformistais, „sušukuotais", galvoti tik taip, kaip reikalaujama. Bet juk didžiausia laimė yra būti laisvam.

- Šiandien gyvename šalyje, kur negalima eiti į tam tikras laidas, bendrauti su konkrečiais žurnalistais?

- Tu eini pas tą žmogų, kuris tau suteikia galimybę pasisakyti. Pavyzdžiui, Š. Liekio aš jau seniai nemačiau kalbant LRT eteryje. 

Turbūt, tiesiog nekviečia. Kaip ir manęs. 

Tarybiniais laikais mane uždraudė, nes parodžiau žurnalus, ant kurių viršelio buvo cenzūros ženklas. Mane uždraudė ir neberodo iki šiol.

Ne tik Š. Liekio istorija parodo, kokia teisi buvo JAV viceprezidento Džeimso D.Venso (James D.Vance) kalba Miunchene (kai buvo išsakyta kritika Europai dėl pavojaus žodžio laisvei - aut. past.). 

Jeigu kažkam reikia įrodymų, kad Europoje tai dedasi: tai yra Š. Liekio ir J. Mažylės istorijos. Jeigu jau akademiniuose sluoksniuose įvedama cenzūra...

- Po tokių pavyzdžių kitas asmuo atsisakys duoti interviu, nes bijos vėliau sulaukti puolimo. Taip cenzūruojama jau pati žiniasklaida.

- Nes tada jau jų nekvies kitur. Esu rašęs buvusiam LRT tarybos pirmininkui ir klausiau, kodėl taryba toleruoja juoduosius sąrašus. 

LRT buvo rengiama diskusija dėl Vyčio, o aš, Vyčio, stovinčio Kaune, sumanytojas, nebuvau pakviestas. Kaip ir kiti mano bendraminčiai. 

Diskusija apie Vytį nepakviečiant Vyčio autorių. Diskutavo tik viena pusė, smerkė mus. Už ką? Už tai, kad Vytį pastatėme?

Jeigu ieškome kituose Baltarusijos, supraskime, kad mes joje jau gyvename.

Nereikia bijoti diskutuoti. Kaip ateityje gyvens tie studentai, kurie rašo skundus dėl savo dėstytojų... 

Mūsų laikais dėstytojai skųsdavo studentus, nes bijojo provokacijų. Bet tai buvo agresyvios cenzūros laikai. O dabar Lietuvoje nei iš šio nei iš to studentai pradeda skųsti akademikus...

- Sisteminėje žiniasklaidoje yra juodieji sąrašai, o alternatyvi žiniasklaida žlugdoma ir puolama. Kiek Lietuvoje liko nuomonių įvairovės?

- Alternatyvi žurnalistika yra labai svarbi. Ir ši žiniasklaida bus reikalinga ir tiems, kurie dabar galvoja, kad yra sisteminiai. 

Labai gerai, kai yra visokios nuomonės. Ir jas reikia išklausyti. Nes gal kartais jie yra teisūs.

Rolando Pakso istorijoje, atsimenu, buvo vienas žurnalistas, kuris gynė R. Paksą, už ką buvo išstumtas iš nacionalinės spaudos, kaip kitaip mąstantis žurnalistas. 

Jis išvyko gyventi į regioną. Man gėda, kad mes jo negynėme. 

Dabar paaiškėjo, kad jis buvo teisus, o dauguma - neteisūs.

- Kiek Lietuvoje yra to žurnalistinio solidarumo? Kai „Respublikos leidiniai" buvo išimti iš prekybos, nors Žurnalistų etikos inspektorė pasakė, kad jokio nusižengimo nėra, tyrimo nėra dėl ko pradėti, niekas neprieštaravo. Juk sunaikinus vieną, lengviau sunaikinti ir kitus.

- Taip ir yra. Aš daug metų buvau Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Mes įstojome į Tarptautinę žurnalistų federaciją su sąlyga, kad būsime profesinė sąjunga, turėsime kolektyvines sutartis, ginsime žurnalistų teises. 

Bet mes viso to nedarome. Iš esmės nebeturime teisės priklausyti tai tarptautinei organizacijai. Nėra to solidarumo. Mes mielai solidarizuojamės su gruzinais, bet mums reikėtų solidarizuotis patiems savo viduje.

Man taip gaila „Respublikos" - laikraščio, kuris gimė iš mūsų laisvės ir buvo tos laisvės numarintas. Kokie puikūs žurnalistai dirbo.

Valdžia sudarė tokias sąlygas: platinimo mokesčius, dėl kurių neapsimoka spaudos vežioti, o tada „Respubliką" paspaudė dar atskirai. Lygiai taip pat padaryta su „Lietuvos rytu". 

Tas „Respublikos" ir „Lietuvos ryto" tandemas buvo labai geras. Konkurentai su labai gerais žurnalistais ir drąsiais redaktoriais. 

Taip išėjo, kad tiek vienas, tiek kitas buvo pražudytas. Nes gera spauda visada kam nors yra nepatogi.

Visi tie, kurie galvoja apie savo ketverius metus valdžioje, nepagalvoja, kad po tų ketverių metų, jiems taip reikės šios laisvos spaudos. O jos jau nebebus.

- Neseniai savo nuomonę, kad nenori eiti į karinę tarnybą, išsakęs jaunuolis buvo užpultas. O kartu ir laidos kūrėjai, kam tokius į laidą kviečia. Ar visuomenė supranta, kad ji nemato nuomonių įvairovės, jai neleidžiama patiems pasirinkti, ką skaityti ir ką žiūrėti?

- Iš tikrųjų... Žinote, aš rašau socialiniame tinkle ir niekada netrinu komentarų. Nes man įdomu diskusija, kurioje kartais ir pats sužinau naujų faktų. 

Žmonės turi nuomonę ir ypač dabar jie visi nori kažką pasakyti. Laimė, kad jie kažkur socialiniuose tinkluose gali pasisakyti. Gal kažkas sakys, kad jų nieko neskaito. Bet juos tikrai skaito.

Tai yra naujos realios, kurios bent šiek tiek gali kompensuoti negatyvų valdžios požiūrį į bet kokią spaudą. 

Mes ir taip esame maža valstybė, bet paaiškėjo, kad mes net finansiškai nesugebame išlaikyti nacionalinio dienraščio. 

Tai apie ką kalbėti... Juk spauda yra skirta ne tik politikai, bet mūsų visų kultūrai, švietimui. Vokietijoje, kur gyvena 80 mln. žmonių, iki šiol eina profesionalūs laikraščiai, kurie tikrai neišnyks. 

O mes esame valstybė su 2,5 mln. žmonių, kuri nebepajėgia išsaugoti laikraščio.

Valstybė turėtų priimti specialią programą spaudos atgaivinimui ir išlaikymui. Juk lietuviška spauda sukūrė Lietuvos valstybę. „Aušra" su „Varpu" sukūrė Lietuvą. Pirmieji kovotojai už Lietuvos valstybę buvo knygnešiai. 

Nusigręžti nuo viso to ir sakyti, kad valstybę sukūrė bankininkai ar firmelės, kurios pralošė mūsų pensijas...

Visi tie, kurie su tokiu pasitenkinimu žudote laisvą spaudą, senatvėje labai gailėsitės, kad tai darėte. Nes jūsų anūkai atsigręš prieš jus pačius.