Artūras Žalys: Jeigu pasaulyje vyktų gatvių ženklinimo čempionatas, tai Lietuva laimėtų be konkurencijos

Kodėl mūsų keliuose ir gatvėse yra tiek daug eismo ženklų? Ir jų vis daugėja.

Nuo vienos sankryžos iki kitos sankryžos pristatyta įvairiausių kelio ženklų, įspėjančių tave apie leistiną greitį, važiavimo juostas, išplatėjimą, susiaurėjimą, apsisukimą, artėjančią sankryžą ir dar velnias žino ką.

Jeigu pasaulyje vyktų gatvių ženklinimo čempionatas, tai Lietuva laimėtų be konkurencijos. 

Aš neturiu nieko prieš kelio eismo ženklus, bet kodėl viskas mūsų keliuose taip supainiota? 

Kodėl vairuojančiam žmogui kartais tiesiog yra virš jo fizinių galimybių suprasti ir suvokti vienu metu tokią galybę informacijos ir priimti teisingus sprendimus kelyje. 

Kodėl eismo dalyviams yra keliamas papildomas stresas ir sudaroma įtampa, vietoj to, kad eismo organizavimą daryti paprastesnį, aiškesnį, padedantį kelių eismo dalyviui susiorientuoti, o ne klaidinti jį. 

Galbūt, Lietuvos eismo strategai primityviai galvoja, kad kuo bus pristatyta daugiau ženklų gatvėse, tuo eismas bus saugesnis.

Bet taip nėra. Priešingai, Skandinavijos valstybės, kurios tikrai daug pažengusios saugaus eismo srityje, eina kitu keliu. 

Jos stengiasi mažinti kelių ženklinimą, daryti jį paprastesnį ir suprantamesnį eismo dalyviams.

Galbūt, klampi ir sudėtinga kelio ženklų sistema reikalinga tam, kad valstybinėms įstaigoms prisirinkti daugiau baudų iš vairuotojų? 

Kai kurių situacijų kitaip nepaaiškinsi. 

Pavyzdžiui, Klaipėdoje, prie Akropolio, iš Kauno gatvės antra juosta sukant į Taikos pr. link Šilo parduotuvės, iškart patenki į visuomeniniam transportui skirtą juostą, nedelsiant iš jos nepersirikiavęs į antrą juostą, rizikuoji gauti baudos čekį. 

Ir tokių valdžiai pelningų „spąstų“ apstu visoje Lietuvoje. Bet ar pasipelnymas iš baudų turėtų būti svarbiausias valstybės tikslas organizuojant eismą? 

Turbūt, ne.

Ten kur ženklų tikrai reikia, jų nėra. 

Pavyzdžiui, Amerikoje seniai įrodyta, kad degant raudonam šviesoforo signalui leidimas sukti į dešinę sprendžia spūsčių, taršos problemas. 

Pas mus priešingai- prieš kurį laiką žalios rodyklės nuo šviesoforų beveik visur buvo pažalintos. 

Neva, nesaugu. 

Dar absurdiškiau yra tai, kad pagal naujai galiojančią tvarką, norint Klaipėdoje, Radviliškyje ar Utenoje įrengti tokią rodyklę, turi gauti centrinės valdžios leidimą. 

Kažkoks absurdas.

Jeigu esame civilizuoti, tai reikia vairuotojus perspėti ženklais, kad matuojamas jų greitis. 

Dabar viskas vyksta chaotiškai. Vienur apie įrengtą greičio matavimo radarą yra perspėjama, kitur ne. 

Jau nekalbant apie partizaninius metodus pastatant laikinus matuoklius. Kam visa tai? Kad daugiau žmonių nubausti? 

Bet ar toks turi būti civilizuotos valstybės elgesys su savo piliečiais?

Daug laiko vairavau automobilį Amerikoje. 

Grįžęs į Lietuvą, gavau leidimą su amerikoniškomis teisėmis vairuoti pusę metų. Po to, mane nusiuntė į mokyklą iš naujo mokytis kelių eismo taisyklių. 

Tada turėjau užsiimti praktiniu vairavimu. Ir tik tada buvau nusiųstas į egzaminą, tam kad įgyčiau lietuviškas teises. 

Kam taip yra daroma? 

Kodėl ilgamečiai vairuotojai, lyg viščiukai, yra mokomi vairuoti iš naujo? 

Tai yra lyg tam tikras pasityčiojimas iš žmogaus ir kaip suprantate, taip elgiamasi su visais, kurie po ilgesnės pertraukos grįžta į Lietuvą gyventi. 

Jeigu, tokiu būdu, norima surinkti daugiau pinigų iš žmonių, tai pakelklite kainas lietuviško vairuotojo pažymėjimo kainas, bet nesiuntinėkite žmonių sunešioti nesunešiojamas kurpaites.

Apie Regitros teorinius ir praktinius egzaminus irgi galima daug kalbėti. 

Pagal sudarytus egzamino klausimus, kartais atrodo, kad tikslas yra žmogų suklaidinti, kad jis ateitų dar ir dar kartą, o ne įsimintų svarbiausias kelių eismo taisykles. 

Pavyzdžiui, egzamino laikytojas gauna klausimą, į kurį atsakymas gali būti tik numanomas: 

Jeigu iš miško į važiuojamąją dalį išbėgs žvėris, kas gali toliau atsitikti? 

Oficialiai teisingas atsakymas yra: „į kelią iš paskos gali išbėgti daugiau žvėrių“. 

Bet gali ir neišbėgti, jeigu žvėris klajojo vienas. Iš kur, egzaminą laikančiam žmogeliui dabar žinoti, kas ten pamiškėje nutiks. 

Akivaizdu, kad tokie hipotetiniai klausimai yra labiau skirti susimauti ir susimokėjus į egzaminą ateiti dar kartą, negu egzaminą išlaikyti ir turėti bazines vairuotojo žinias.

Tai va taip ir gyvenam aukštyn galva. Kartais atrodo, kad ne kelio ženklai ir visa eismo sistema tarnauja žmogui, padeda jam, bet atvirkščiai, mes sprendžiame mums keliuose sukurtus galvosūkius.