Kasinėjimų vietose. Statybvietėse. Iš vienos ką tik grįžau. Istorinės Malūno kalvos netoli Pelenyno.
Anglijoje, XVI-XVII a. tai buvo prastuomenės užkandis.
Siurbdavo, rydavo, apsilaižydami čepsėdavo, žiūrėdami Williamo Shakespeare‘o spektaklius.
Kalbu apie austres, ir jas labai, labai mėgo senieji klaipėdiečiai.
Randu jų kiautus skirtingose vietose ir ne po vieną. Dažniausiai – šalia XVII-XVIII a. indų duženų.
Taigi, burlaivių epochos.
Ši austrė – kiek kitokia, nei dabar ant gurmanų stalų dažniausiai patenka: pastarieji labiausiai mėgsta Ramiojo vandenyno austres, kurių geldelės būna pailgos, smailėjančios, su visokiais gūbriukais, iškilimais.
Rankoje – apvailana, europinė.
Tokios pačios buvo rastos ir Vilniaus Valdovų rūmų teritorijoje (XVI a. pab.-XVII a.).
Sunku pasakyti, iš kur atkeliavo šis moliuskas: Prancūzijos, Olandijos, Airijos... O gal radau ir dabar gana vertinamos Belono austrės iš Bretanės (Prancūzija) kiautą.
Ten, kur jos veisiamos, dalindavo net ir nemokamai. Kaip užkandžius. Pavyzdžiui, karčemose.
Man šių moliuskų kiautai, lendantys iš po žemių Klaipėdoje, yra labai žavingi. Tikras tikro uostamiesčio simbolis.
Nes keliaudavo burlaiviais. Kadangi valgomos gyvos, naudotas įdomus jų transportavimo metodas.
Į sandarios statinės dugną pridėdavo storoką šlapių jūros dumblių (laminarijų) sluoksnį, pripildavo šiek tiek jūros vandens ir tada - sluoksnį gyvų moliuskų.
Ant jų – vėl sluoksnis jūros dumblių, ant kurių – vėl austrės. Taip – kokius 3-4 sluoksnius padarydavo.
Svarbiausia, kad moliuskai nebūtų pilnai apsemti vandens, drėgmės jie turi gauti iš jūržolių.
Mat per milijonus metų jūriniai moliuskai prisitaikė prie potvynių ir atoslūgių kaprizų, laikinas vandens stygius jiems netrukdo išgyventi.
Net ir šiais laikais tokią pačią metodiką naudoja jūreiviai.
Vienas pasakojo, jog iš Norvegijos atgabentą dėžę su taip „suštampuotomis“ austrėmis buvo net pamiršęs.
Atidarė tik po trijų savaičių ir... netekčių buvo, tačiau net po tiek laiko rado ne vieną gyvą moliuską.
Prieš keletą metų Ramiojo vandenyno austrių kiautus rado Kretingos dvarvietėje, prie XVIII-XIX a. ūkvedžio namo.
Šiais moliuskais mėgavosi ir grafų Tiškevičių šeima.
Be jokios abejonės, austres gabeno iš Klaipėdos.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
