Denisas Nikitenka: Varnagaudžių pasaulis: Kuršių nerijos pamiršta istorija

Ir nors jau pažadėjau sau nebeleisti šimtų (buvo tūkstančiai) eurų senosioms atvirutėms, šią tarptautiniame aukcione vis dėlto įsigijau. Ką tik atkeliavo. 

Atvirukai su varnagaudžiais yra labai reti, o dar retesni (šis – vientintelis, sumedžiotas per 6 metus) – prirašytomis antrosiomis pusėmis (vaizdą įkėliau komentare). 

Atvirlaiškį vokietis į istorinį Rytų Vokietijos Hanzos miestą Demminą siuntė iš Klaipėdos (jau nebe Mėmelio) 1931 metais. 

Labai įdomus nurodytas adresas: „Memel, Wieners Promenade 6“. Tai – jau nebeegzistuojantis adresas, nes nebeliko garsaus Mėmelio pirklio, mecenato Juliaus Ludwikas Wienerio (1795–1862) garbei pavadintos alėjos/promenados (ji driekėsi šiaurinėje miesto dalyje). 

Reverse puikuojasi gražus, lietuviškas Klaipėdos pašto antspaudas, uždėtas ant 15 centų pašto ženklo su LDK Vytauto Didžiojo atvaizdu. Ne bet kokio pašto ženklo: dedikuoto Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms (1430-1930 m.), kurias minėjo visa Lietuva.  

Man asmeniškai šie, iš Karaliaučiaus į Nidą atvykdavusio fotografo Fritzo Krauskopfo (1882-1945) daryti dviejų vaikų su varnomis vaizdai yra vieni mieliausių ir impozantiškiausių, norint pademonstruoti Kuršių nerijos kitoniškumą. Įdomiausia, jog nežinau nė vienos nesurežisuotos varnagaudžių nuotraukos. 

Varnų gaudymo amatas kurortinės epochos laikotarpiu tapo vienu iš Kuršių nerijos identiteto prekės ženklų. Reklama. 

Rinkodariniu triuku, siekiant ne tik parduoti „barbariškos medžioklės“ atvirukus iš tolimųjų Rytprūsiu, bet ir privilioti Berlyno, Hamburgo, kitų Vokietijos, Prancūzijos didmiesčių grietinėlę. Turtingus žmones, kurie ieškojo egzotikos, o kartu – ir SPA po atviru dangumi. 

Kaip man patinka tie du bambizai... Įdomu, ką Fritzas jiems davė mainais už pozavimą?

Bet varnos – tikros. Tik ne tos, kurias jie pagavo: draugelis su kepure imituoja paukščio nugalabijimą. 

Staigią mirtį, kaip sakydavo Rasytės ornitologinės stoties vadovas Johannesas Thienemannas (1863-1938). 

Jis specifinį, kopininkų naudotą sugautų varnų žudymą net vadino „pačia humaniškiausia mirtimi“. 

Krūminiais dantimis perkąsdavo pakaušius. Paukštis žūdavo per sekundę. Bet bambizai – aktoriukai: jie į rankas pasiėmę namines varnas. 

Viliokes. Šios, kaip karvės, būdavo pririšamos prie kuoliukų, įsmeigtų smėlin. Todėl tai buvo medžioklės partnerės, suokalbininkės. 

Pavasarį ieškodavo varnalizdžių ir paimdavo jauniklius. Reikėjo atkentėti tėvų atakas, kurios būna labai žiaurios ir ilgos. 

Pats patyriau, žieduodamas: kaip dronai-kamikadzės pikiravo į galvą, o koviniai veiksmai nesiliovė dar puskilometrį, nors aš varniukus palikau lizde. 

Namie užaugintas varnas nešdavosi į specialias varnų gaudymo aikšteles. Paspęsdavo įmantrius spąstus, ir viliokės imdavo rėkti. Na, suprask, šauktis pagalbos. 

Rudenį virš nerijos migruojančios gentainės leisdavosi žemyn padėti į bėdą pakliuvusioms pilkosioms. Ir tapdavo kuršininkų maistu. Troškinta, sūdyta varniena. 

Vienoje įsigytoje autentiškoje, kuršininko parašytoje knygoje radau tikslius varnagaudžių spąstų brėžinius. Jų niekap nesuprantu. Schemos – sudėtingos ir sunkiai perkandamos. Teks prašyti pagalbos ir kreiptis į patyrusius medžiotojus. 

Mano domėjimasis Kuršių nerija, išleidus didžiulę ir jau sensacija vadinamą knygą nesibaigs.

Jokiu būdu. Tad dabar svajojoju apie varnų gaudymo vietos su visais, veikiančiais spąstais rekonstrukciją. Parodyti žmonėms, kaip tai buvo daroma. 

P.S. Šis tekstas – ne iš knygos: parašiau vienu ypu, o knygoje varnagaudystė aprašyta daug išsamiau ir įdomiau su unikaliomis, dar niekur neskelbtomis iliustracijomis.