Tačiau įsigilinus į gerovės valstybės sampratą, matome, kad socialinė apsauga yra vienas iš pagrindinių gerovės valstybės elementų. Juk gerovės valstybėje siekiama ne tik ekonominio efektyvumo, bet ir - socialinių rizikų šalinimo bei socialinės apsaugos užtikrinimo.
Taip vienas iš įrankių mažinant socialinę atskirtį bei suteikiant galimybę į orų gyvenimą – teisė į socialinį būstą. Teisė į būstą – viena pagrindinių socialinių ir ekonominių asmens teisių, įtvirtinta ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.
Lietuvoje teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, atitinkantys reikalavimus, esančius LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Trumpiau tariant - tai asmenys, su ribotomis pajamomis ir neturintys bent minimalios kokybės atitinkančio būsto.
Su kokiais iššūkiais jiems tenka susidurti? Pirmiausia - tai didžiulės laukiančiųjų eilės. Priklausomai nuo savivaldybės, socialinio būsto Lietuvoje tenka laukti vidutiniškai 6 metus. Didžiųjų miestų savivaldybėse tenka laukti net ilgiau nei 10 metų. Kita opi problema - būsto kokybė. Pelėsis, drėgmė sukuria ne tik prastas, bet ir sveikatai pavojingas gyvenimo sąlygas. Taigi, ar gali žmogus oriai gyventi socialiniame būste, jei suteiktas būstas primena landynę?
Tiesa ta, kad asmuo, gavęs socialinį būstą, prisiima atsakomybę pats jį tvarkyti, remontuoti. Deja, neretas atvejis, kai socialinis būstas būna neprižiūrimas ir netgi nuniokojamas. Prasta būsto kokybė prisideda ir prie tokios problemos, kaip neigiamas socialinio būsto bei juose gyvenančių asmenų įvaizdis.
Kai kurios šeimos ar asmenys nesikreipia dėl socialinio būsto nuomos todėl, kad, nori išlikti orūs visuomenės akyse.. Tokiu atveju gelbėja teikiama būsto nuomos mokesčio kompensacija. Šis pasirinkimas daugumai priimtinesnis taip pat ir dėl to, kad galima pačiam pasirinkti būsto vietą, atsižvelgiant į aplink esančias ugdymo, gydymo įstaigas, atstumą iki darbo vietos ir pan.
Dar viena problema, susijusi su socialiniu būstu, yra ta, kad socialinio būsto sektorius Lietuvoje yra išties labai mažas – sudaro vos 1% Lietuvos būsto rinkos. Susiduriant su iššūkiais dėl socialinių būstų plėtojimo, patiriama kritika ne tik iš nepatenkintų visuomenės narių, bet ir iš Europos Komisijos, kuri teigia, kad Lietuva neturi reikiamos strategijos socialinio būsto klausimais.
Nepaisant iššūkių, Lietuva investuodama į socialinius būstus, demonstruoja savo įsipareigojimą rūpinantis gyventojų gerove ir užtikrinant jiems prieinamą būstą. Tai mažina socialinę atskirtį ir skatina lygias galimybes visiems - todėl galima teigti, kad socialinių būstų suteikimas yra svarbus įrankis siekiant gerovės valstybės statuso.
Lietuvoje gerovės valstybės kūrimui įtaką daro ne tik valstybės viduje vykstantys, bet ir globalūs veiksniai. Karas Ukrainoje, infliacija ir kiti veiksniai lėmė ekonominius bei socialinius iššūkius Lietuvoje. Auganti infliacija stipriai pakoregavo būsto bei būsto nuomos kainas.
Šis kainų augimas smarkiai paveikė nepasiturinčius asmenis, vienišus tėvus, sveikatos sutrikimus turinčius asmenis ir kitas pažeidžiamas grupes. Žmonėms, nebegalintiems apsirūpinti būstu, gelbėja viena iš socialinės politikos dalių – socialinio būsto politika.
Gyventojų pajamų ir būsto kainų skirtumas leidžia prognozuoti, kad socialinis būstas ir toliau bus aktualus ir būtinas užtikrinant gerovės valstybės funkcijas.
Pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti tokius pokyčius: vienišiems tėvams atsirado galimybė pretenduoti į socialinį būstą be eilės, įrenginėjami nauji socialiniai būstai.
Tačiau, siekiant dar didesnių pokyčių socialinio būsto sferoje, svarbu didinti tam finansavimą, kuris būtų skirtas ne tik plėtrai, bet ir būsto kokybės gerinimui.
Pagerėjusi socialinių būstų kokybė padėtų atsisakyti dalies visuomenės požiūrio apie žmones, gyvenančius socialiniuose būstuose, kaip apie problemiškus, asocialius asmenis.
Tokio įvaizdžio pakeitimas būtų didelis žingsnis oraus gyvenimo link.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą